„Sielų upė“ – šviesos ir atminimo kelias Kauno širdyje. Kai medžiai pasipuošia gražiausiomis rudens spalvomis, kai vakarais mieste vis anksčiau įsivyrauja tyla, o vėsa primena artėjančią žiemą, žmogaus širdyje ima busti ilgesys – šviesos, jaukumo ir artumo.
„Tai laikas, kai kiekviena žvakelė tampa mažyčiu stebuklu, kai prisiminimai apie mums brangius žmones sušildo net šalčiausią vakarą. Iš gilios lietuvių tradicijos išlikusios šventės – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės – skatina sustoti, pažvelgti į dangų ir tyliai padėkoti tiems, kurie išėjo, bet tebėra su mumis: mūsų mintyse, istorijose, širdyse“, – iniciatyvą apibūdino renginio organizatoriai.
Tai simbolinė sielų upė, jungianti praeitį ir dabartį, gyvuosius ir išėjusius. Kiekviena žvakelė – tai atminimo šviesa, tylus dėkingumo ir meilės ženklas.
Išėjusius artimuosius Laisvės alėjoje priminė šimtai žvakučių, suteikusių progą prisiminti brangius žmones, kartu padėkoti tiems, kurie kovojo už laisvę, skleidė gėrio šaknis ir puoselėjo tikromis vertybėmis paremtus ryšius.
„Mes ant artimųjų kapų uždegėme žvakutes, o „Sielų upėje“ norėjome prisiminti partizanus, laisvės kovotojus. Tiesiog sustoti ir prisiminti tuos, kurie galbūt nepelnytai pamiršti, padėkoti išėjusiems už viską, ką dabar turime“, – kalbėjo miesto centre sutikta Giedrė.
Jai antrino ir Karolis, atėjęs su mažaisiais kauniečiais. Jis tikino, kad „Sielų upėje“ šviesa gydo žaizdas. „Norisi kažkaip pabūti ir su tais, kurių nepažįsti. Gal kitų žmonių artimųjų kapai yra kur nors toli, tai čia gali mintimis persikelti į šiltus prisiminimus. Gerai, kad tokia akcija organizuojama“, – tarstelėjo vyras.
Vakarėjant prie Soboro susirinkusius dalyvius pasitiko muzika ir šiluma. Čia surengtas Andželikos Martinkutės, Ugniaus Šerkšno ir Dovydo Šerno koncertas.
Šis renginys kauniečius suvienijo jau 24-ąjį kartą. „Sielų upę“ organizavo Vilniaus universiteto Kauno fakulteto studentų atstovybė.
(be temos)
(be temos)
(be temos)