Tarp karo pabėgėlių – ir vaikai

Ar jie nepatirs diskriminacijos dėl rusų kalbos, pagaliau ar rusų kalba nebus tapatinama su Putino režimu? Rusų kalbos mokytojas Sergej Kozlov sako, kad su savo mokiniais jau kalbėjosi apie situaciją Ukrainoje ir apie tai, kad kalba nėra režimas. Kaune gyvenančios Natalija ir Olesia pritaria, kad šiomis temomis reikia kalbėtis ne tik su suaugusiaisiais, bet ir su vaikais.

Kaip kalbėti

„Nežeminkime Lietuvos rusų“, – tokia žinutė imta transliuoti viešoje erdvėje netrukus, kai Rusija užpuolė Ukrainą.

Kauno „Herojaus“ mokykloje, Varpo gimnazijoje ir Juozo Urbšio progimnazijoje rusų kalbą dėstantis S.Kozlov sako, kad viena iš pirmųjų jo minčių buvo labai paprasta: kas bus?

„Žinoma, prasidėjus karui mintys buvo kaip ir visų – kad tai, kas vyksta, yra siaubinga. Pirmąjį savaitgalį viską apmąsčiau. Visų pirma – kaip reikės kalbėtis su vaikais? Pats esu politikos mokslų doktorantas, tad situaciją suprantu, suprantu, kas yra geopolitika ir pan.

Tiek su auklėtiniais, tiek su vyresniais vaikais pasikalbėjome apie karą Ukrainoje. Sunkesnis pokalbis buvo su vyresniųjų klasių moksleiviais. Jie apskritai nelabai suprato, kas tai per karas, kodėl jis vyksta. Vaikai buvo matę ir vaizdų iš Ukrainos, kai, nešini žaislais, po bombardavimo eina vaikai. Ant jų veidų – suodžių žymės. Šie vaizdai išgąsdino, kelios mergaitės per pamoką apsiverkė. Paaiškinau, kas vyksta“, – sakė S.Kozlov.

Nepalaiko Putino

S.Kozlov vaikams pasakojo apie tai, kad pažįsta Rusijoje gyvenančių žmonių, kurie toli gražu nepalaiko režimo, yra nuo jo nukentėję.

„Yra žmonių, kurie socialiniuose tinkluose pasisakė prieš režimą, tada buvo apgadinti jų automobiliai, žmonės gavo grasinamų žinučių. Vaikams aiškinau, kad ne visi rusai palaiko Putiną.

Žinau, yra žmonių, kurie bėga iš šios šalies, tačiau čia vyksta išties baisūs dalykai – vyrų neišleidžia, o muitininkai reikalauja parodyti telefoną, socialinius tinklus, ar nėra, pavyzdžiui, simbolių su Ukrainos vėliava. Jie tikrina žmonių socialinių tinklų turinį. Apie tai taip pat kalbėjomės su vaikais“, – pasakojo pašnekovas.

Mokytojas sako pastebėjęs vaikų brandą ir jų supratingumą. S.Kozlov taip pat teigė, kad rusų kalba su Putino režimu neturi nieko bendra: „Jau seniau esu sakęs – Putinas ne amžinas, bet kalba – amžina.“

Žinios kelia nerimą

Tačiau minčių kauniečiui kilo ne tik dėl to, kaip reikės kalbėtis su vaikais, bet ir dėl to, kokia bus jo paties situacija: „Galvojau, kaip reikės gyventi su dėstoma kalba? Per savaitgalį svarsčiau, kad reikia persikvalifikuoti, tačiau skubotų sprendimų nutariau nepriimti ir stebėti, kaip situacija rutuliosis toliau. Labai smagu, kad Vilniaus meras, kiti viešieji asmenys pasisakė dėl Lietuvos rusakalbių. Mes esame tokie patys Lietuvos piliečiai.“

Kaip ir visiems, pirmasis jausmas, sužinojus apie karą, buvo baimė. „Per savaitgalį tarsi visas gyvenimas prieš akis praskriejo. Svarsčiau ir apie tai, ar teisingai pasirinkau profesiją, galbūt man reikėjo dėstyti kitą dalyką. Pavyzdžiui, anglų kalbą.

Paskui pagalvojau, kad reikia nusiraminti – rytas už vakarą protingesnis. Tačiau žinios, ateinančios iš Ukrainos, kelia nerimą ir toliau. Baisu, kai matau subombarduotas mokyklas ir jei, neduok Dieve, jose buvo vaikų. Karas kažkada pasibaigs, bet vaikai negalės grįžti į mokyklas, nes jų tiesiog neliko“, – kalbėjo S.Kozlov.

Pašnekovas nelinksmai juokauja: sunku būti rusu lietuviškiausiame mieste – Kaune. Kaunietis sako, kad lietuvių kalba yra ir jo mintyse: „Mano mintys sukasi lietuvių kalba, aš galvoju lietuviškai, bendrauju taip pat lietuviškai. Tik mane išduoda vardas ir pavardė.“

Kaunietis akcentuoja, kad Lietuvos rusai nesusiję su Putino režimu, didžioji dalis jam nepritaria. Tačiau tuo pat metu svarbu suprasti ir kitką – Rusijoje veikia labai galinga propagandos mašina: „Dar nuo Sovietų Sąjungos, kai viskas buvo draudžiama. Ir geležinė uždanga dabar nusileido skaitmeniniu būdu.“

Neatsiejama nuo kultūros

Rusų kalba, sako pašnekovas, neatsiejama nuo kultūros: muzikos, teatro, literatūros.

„Rusų literatūra visų pirma yra klasika. Vaikams aiškinu, kad buvo, o ir dabar yra poetų, rašytojų, kurie buvo ištremti. Žinomus savo kūrinius jie yra parašę tremtyje. Tai žmonės, nukentėję nuo sovietų, nuo rusų valdžios.

Tremtyje buvo Aleksandras Solženycinas, o Borisas Pasternakas Sovietų Sąjungoje sulaukė pasmerkimo. Abu jie apdovanoti Nobelio literatūros premija.

Taip, karas yra baisu, bet ir prieš savo žmones rusų valdžia keldavo ranką, jų negailėjo. Jiems nesvarbu, kas tu – rusas, lietuvis, ukrainietis ar baltarusis. Jokio skirtumo“, – sakė S.Kozlov.

Pirmosiomis dienomis, kai prasidėjo karas, nemažai rusų kultūros lauko žmonių išsakė savo nuomonę apie tai, kas vyksta: „Tačiau tie, kurie kalbėjo, buvo priversti emigruoti. Dėl savo išsakytos nuomonės jie sulaukė ne tik skambučių, bet ir vizitų savo namuose. Ne šiaip sau šie žmonės bėgo iš Rusijos.“

Nėra priešai

Natalija – taip pat kaunietė. Ji yra rusų ir ukrainiečių kilmės, Lietuvoje gyvena 8 metus ir yra dviejų vaikų mama. Natalijos vyras – lietuvis, tad ir jos vaikų pavardė lietuviška.

Mano mintys sukasi lietuvių kalba, aš galvoju lietuviškai, bendrauju taip pat lietuviškai. Tik mane išduoda vardas ir pavardė.

„Jie puikiai kalba lietuviškai ir „Herojaus“ mokykloje neturi jokių problemų. Mūsų šeima nerimauja, jaučia baimę dėl karo Ukrainoje. Kaip ir visi. Mano mama yra ukrainietė, giminaičiai iš Ukrainos, yra dabar kovojančių už savo šalį. Žinoma, apie tai kalbamės su vaikais, bandome jiems paaiškinti. Sykiu – suvaldyti savo emocijas“, – kalbėjo Natalija.

Moters nuomone, Lietuvoje svarbu kalbėti, kad čia gyvenantys rusai nėra priešai, o išgirdus gatvėje kalbant rusiškai – į tai reaguoti adekvačiai.

Natalija pasakojo, kad su savo vaikais ji kalba ir rusiškai, nes yra įsitikusi, kad vaikai turi žinoti savo šaknis. „Buvo atvejų, kai kaimynai klausė: kodėl mes kalbamės rusiškai, jei gyvename Lietuvoje? Mes kalbamės ir lietuviškai. Vaikai turi senelį, kuris kalba rusų kalba, – man svarbu, kad jie šią kalbą mokėtų, kad bendrautų. Savo kalbos nenoriu pamiršti. Mes nekalti dėl to, kas dabar vyksta“, – sakė Natalija.

Moteris teigė, kad Lietuvoje tik daugės karo pabėgėlių, atvažiuos žmonių, kurie kalbės rusiškai. Tarp jų bus ir vaikų: „Kiekvienam neįteiksime vėliavos, kad būtų galima pažinti, kuris yra ukrainietis, o kuris rusas. Baisu, kad dėl to gali būti agresijos ir pykčio. Manau, vienas iš dalykų, ką galime padaryti gero, – palaikyti vieni kitus.“

Nepamiršta savo šaknų

„Netapatinkime režimo su tauta“, – sako Kaune gyvenanti Olesia. Moters vyras – lietuvis, jų šeimoje auga du vaikai. Lietuva yra jos namai – Olesia čia gimusi.

„Mano pirmoji kalba – rusų, tai viena iš mano gimtųjų kalbų. Kaune esu baigusi rusų mokyklą. Taip pat yra lietuvių kalba, ja kalbame šeimoje. Dėl rusų kalbos esu patyrusi Lietuvoje pykčio iš aplinkinių. Tiesa, ne dabar, o kai Lietuva atgavo nepriklausomybę. Tada man tėvai labai paaiškino, kas yra ir kodėl. Jie sakė, kad žmonių pyktis išsilieja iš skausmo, baimės, nes kai kurie su kalba tapatina visą savo patirtą blogį. Tačiau šalia visada buvo lietuvių draugų, mokytojų ir dėstytojų, kurie palaikė, padėjo išmokti lietuvių kalbą. Dabar ši kalba yra mano šeimos ir mano vaikų kalba“, – sakė Olesia.

Olesios vaikai turi lietuviškus vardus, pavardės jų – taip pat lietuviškos, todėl jiems priešiškumo ar nepagarbaus elgesio dabar pajusti netenka. Tačiau pašnekovė taip pat akcentuoja nenorinti pamiršti savo istorijos, savo giminės šaknų.

„Mes šeimoje kalbamės apie tai. Kalbamės apie savo šaknis, nes tai labai svarbu. Kalbame ir apie tiesą, kokią ją matome: kas vyksta, kas yra agresorius. Yra dalis rusų, kurie išgyvena su visu pasauliu, kurie nebijo, stengiasi dėl to kovoti. Tačiau vyksta tai, kas vyksta. Kalbame apie Ukrainos žmones ir kaip ši tauta kovoja už savo šalies laisvę. Remiame žmones Ukrainoje ir karo pabėgėlius.

Reikia atskirti kalbą nuo režimo. Mano manymu, labai svarbu kalbėtis, rodyti geruosius pavyzdžius, drąsių žmonių pavyzdžius, jų pastangas. Manau, vaikai realybę suvokia per pavyzdžius ir tai, ką jie mato, ką atsineša iš namų. Jei tėvai dėl baimės ar kitų priežasčių yra pilni agresijos – jie perduoda tai ir savo vaikams, o vaikai atsineša į klases“, – kalbėjo Olesia.

Nors ji yra gimusi Lietuvoje, jos vaikai kalba lietuviškai ir lanko lietuvių mokyklas, šios temos, sako Olesia, yra itin jautrios: „Šiuo metu su tuo susiduriu ir pati. Net kalbantis su žmonėmis, kurie yra išsilavinę ir supranta situaciją, prasiveržia panieka. Ji yra. Atvirai kalbuosi su visais, kurie manęs apie tai klausia. Negaliu pasakyti, kad tai – diskriminacija. Tačiau šios temos yra labai jautrios – tikrai.“