„Sveiki atvykę į Lietuvą“: G. Mažeikis – geri rusai kaunasi kartu su Ukrainos kariais

– Sovietų Sąjungą vadino bendrais didelės įvairių tautų šeimos namais. Vieną gražią dieną šios tautos įgavo nepriklausomybę. Per 30 metų Baltijos šalys tapo ES ir NATO narėmis, o Ukrainoje nuo 2014 m. vyksta karas.

– SSRS lyginčiau ne su namais, o veikiau su komunaliniu butu arba baraku. Namai – tai išsyk kažkokia mitologija, tvarka, simpatija, nostalgija, o komunalinis butas – tai, ką nori užgrobti arba iš kur išvažiuoti. Pamenu, kaip praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje Sankt Peterburge ir Maskvoje buvo užgrobiami komunaliniai butai. Su baraku neverta lyginti, nes visi nori iš jo išvažiuoti. Baltijos šalys nesvarstė galimybės užgrobti šį butą ar tikimybės, kad tave užgrobs. Verčiau kaip įmanoma greičiau pasitraukti su mažiausiais padariniais. Tie, kurie liko, galvodami, kad komunalinis butas – jų bendri namai, perkainojo žmogiškumą (pamenate, kaip rašė M. Bulgakovas: „... paprasti žmonės apskritai... butų klausimas juos tik sugadino“). Imperijos visada gyvuoja tik todėl, kad užgrobia naujas teritorijas. Tai, ką dabar sako Ukraina, kad su Rusija negalima tartis, apie tai Lietuvoje buvo kalbama jau 1990 ir 1991 m., net vadovaujant B. Jelcinui buvo iškilę klausimų. Žinoma, Lietuva, Baltijos šalys tarėsi, bet aršūs antisovietininkai net tada sakė, kad reikia būti akyliems, nes tai šalis (Rusija – L. B.), su kuria labai sudėtinga susitarti, ir neaišku, kiek laiko šie susitarimai galios. Net dabar, kai Lietuva jau yra ES ir viso, kas joje yra – Šengeno zonos, euro zonos ir NATO, narė ir, regis, dėl to turėtų būti 100 proc. garantijos, Lietuva vis dėlto mano, kad NATO ir ES viduje galima palaikyti intensyvesnius santykius su Baltijos šalimis ir Lenkija... Jei pažvelgtume iš Baltarusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Armėnijos, Kazachstano perspektyvos, pamatytume, kad šios šalys ilgą laiką galvojo, kad kažkas įvyko, bet galbūt ne iki galo, galbūt taip, o gal ir kitaip. Kad viską dar galima grąžinti. Todėl sutinku su nedaugeliu tų, kurie sako, kad Sovietų Sąjunga pradėjo byrėti 2008 m. Gruzijoje, 2014 m. Ukrainoje, o Sovietų Sąjungos pabaiga – 2022-ieji. Ne Baltijos šalims, o kitoms buvusioms respublikoms – pabaiga, Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos griūties pradžia, ir šios organizacijos griūtis reikš galutinį šios istorijos tašką.

Gintautas Mažeikis/Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

– Lietuvoje viena didžiausių diasporų – rusų, ar galima sakyti, kad Lietuva juos jau perauklėjo?

– Čia mes jau įžengiame į sociologijos sritį, kurioje reikia ir galima kalbėti apie tai, kiek būna kraštutinių kairiųjų, kraštutinių dešiniųjų, kraštutinių nacionalistų ar kosmopolitų, žmonių, jaučiančių nostalgiją Sovietų Sąjungai, ir t. t. Todėl viešajame transporte galima susidurti su bet kurios grupės atstovu, ir tai normalu. Nenormalu yra tada, kai didelis kurios nors grupės, pavyzdžiui, „ultrų“, procentas pastebimas ne karo metu: jei Europoje bus daugiau nei 5 proc., bus laikoma, kad tai blogai. Lietuvoje visada svyravo kraštutiniai kairieji – maždaug iki 1,5 proc., kraštutiniai dešinieji – maždaug iki 3 proc. iki 2022 m. karo. Karas visada keičia aplinkybes, pilietinis karas – į vieną pusę, grobikiškas – į kitą. Kai giniesi, svarbesnės tampa dešiniosios pažiūros, o kai vyksta protesto akcijos, kurios gali labai įsismarkauti, vyrauja kraštutinės kairiosios pažiūros. Maždaug po 2013–2014 m. rusakalbėje diasporoje įvyko labai aštrus skilimas. Daugelis turėjo apsispręsti, ar jie yra rusai, baltarusiai ar ukrainiečiai, lenkai. Daugelis iki galo nesuprato, kas jie yra, jų rusakalbiškumas nereiškė, kad jie yra rusai, jie save laikė tarybiniais žmonėmis.

– O kas yra tarybinis žmogus? Ar jus visada identifikuodavo kaip lietuvį?

– Tai mitologinis žmogus. Tai žmogus, kuris tiki prisiminimais ir mitologija, jis galvoja, kad yra rusakalbis tarybinis žmogus, tačiau niekam nepriklauso. Jei pirmaisiais metais po Sąjungos griūties iš Lietuvos atvažiuodavau į Lenkiją, ten niekada manęs nepainiodavo su kitais. Lietuvis ir yra lietuvis, myli ar nemyli – kitas klausimas. Painiava atsirado kažkur Jungtinės Valstijose. Iš kur tu? Nesuprantama, iš kur, tokios šalies net nėra girdėję. Pamenu tokią istoriją. Jungtinėse Valstijose, Nebraskos valstijos Omahos mieste, stažavausi universitete, ir šeima pakvietė mane į svečius. Vaikai, išgirdę, kad esu iš Lietuvos, nusprendė žemėlapyje ją rasti. Tėvai paaiškino, kad reikia ieškoti prie Baltijos jūros. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad jų žemėlapis atrodo kitaip: JAV yra viduryje, o Eurazija padalyta į du skirtingus pusrutulius. Sibiras neturi nieko bendra su europine Rusijos dalimi, jos padalytos į atskirus žemynus. Todėl žemėlapyje Rusija yra labai sumažėjusi. Štai vaikai žemėlapyje randa Lietuvą, tačiau taip pat randa ir Rusiją, kuri pavaizduota tik Kaliningrado sritimi. Kitos Rusijos dalies jie nemato, nes ji yra kitoje žemėlapio dalyje. Jie žiūri į Rusiją ir tariasi tarpusavyje: „Rusija tokia maža, o mus taip gąsdina. Pažvelkite, kokia ji maža.“

Propagandinė Rusija svaidosi panašiais pareiškimais apie ką tik nori ir kur tik nori.

– Rusijos mitologija grindžiama teritorijos, kalbos, istorijos, kultūros didingumu. Tačiau įmanoma klaidingai suprasti pseudoimperiją. Lietuviai išsyk atsakė į klausimą apie valstybinę kalbą: ji gali būti tik lietuvių.

– Iš tiesų, taip. Neseniai buvau Varšuvoje konferencijoje apie Ukrainos kultūros perspektyvas ir ateitį. Mes svarstėme ukrainiečių kultūros dekolonizacijos klausimą, nes egzistuoja daugybė sovietinių ir rusiškų metastazių, dalį kurių, o galbūt ir visas reikia išimti ir net sunaikinti. Manęs klausinėjo, ar Lietuvoje taip pat buvo kalbama apie dekolonizavimą. Ši tema pas mus neprigijo, nes tokios stiprios kolonizacijos nebuvo. Lietuvoje viskas aiškiai skyrėsi dėl pavardžių, vardų, labai skyrėsi lietuvių parašyta literatūra. Kitas dalykas yra tai, kad lietuviai taip pat rašė tarybinę literatūrą. Juos identifikuoti yra kur kas paprasčiau. Kai kalbame apie Ukrainą, ten matome didžiulę problemą: ir A. Puškinas, ir J. Semionovas, ir J. Brodskis... Minėti ar neminėti, kalbėti apie juos ar nekalbėti. Sudėtingiausių santykių mišinys. Iš principo, Ukraina dar gali įvykdyti šią dekolonizaciją, ji įmanoma. Palyginkite, pavyzdžiui, su baltarusių kultūra. Baltarusijoje dekolonizacija gali baigtis pačios kultūros mirtimi, nes ryšiai yra tokie stiprūs, kad iš istorijos reikės išbraukti milžiniškus laikotarpius. Kalbinės užsklandos Ukrainoje pašalintos. Aš dalyvauju ne pirmoje konferencijoje, kur kiekvienas, atvykęs iš Ukrainos, stengiasi nekalbėti rusiškai, net jei kai kuriems tai gana sudėtinga. Tuo pat metu baltarusiškose konferencijose trys ketvirtadaliai žmonių tarpusavyje kalba rusiškai, jiems kalba dar nėra svarbiausias veiksnys. Kai dar 2014 m. Rusija užpuolė Ukrainą, Lietuvoje prasidėjo kalbos apie tai, kaip mes vykdysime informacinį karą prieš Rusiją. Tada sakiau, kad turime ypatingą gynybos priemonę – kalbą. Todėl kuo grynesnė bus ukrainiečių kalba, tuo mažiau liks variantų rusų propagandai.

– Rusija paskelbė, kad gali nepripažinti sutarties dėl Lietuvos nepriklausomybės. Kiek rimtas šis ir kiti pareiškimai?

– Propagandinė Rusija svaidosi panašiais pareiškimais apie ką tik nori ir kur tik nori. Tai ir dėl Japonijos, ir dėl to, kad bombarduos Vašingtoną, apie tai, kad užgrobs Baltijos valstybes, – begaliniai kliedesiai, apie kovinius uodus net nekalbėsiu. Jei pažvelgsime į sovietinės Rusijos patirtį, jos istorinę patirtį, atkreipsime dėmesį į pilietinį karą. Iš pradžių visi galvojo, kad pilietinis karas baigėsi 1922 m. Tačiau sutinku su tais, kurie sako, kad Gulagą galima laikyti pilietinio karo tąsa. Jei paskaitytume Gulago filosofiją – klasinių priešų naikinimą, – tai šis pilietinis karas tęsėsi iki 1953–1956 m. Kitais skaičiavimais, vos ne iki 1988 m., kai buvo uždarytas paskutinis politinis lageris Permėje. Pilietinis karas iš grynai gulaginio perėjo į psichiatrijos ligoninių lygį. Jei anksčiau į Gulagą reikėjo ištremti, tai vėliau buvo rašoma diagnozė „lėtinė šizofrenija“, ir klasiniai priešai buvo išsiunčiami į psichiatrijos ligonines. Lietuvoje tokios ligoninės iki 1984 m. išrašinėjo vadinamuosius vilko bilietus visiems, kurie mėgino išsisukti nuo sovietinės armijos. Tai yra, jos pakeitė savo profilį: užuot buvusios represyvios, jos tapo rezistentinės. Žinoma, tai buvo susiję su korupcija ir kitais dalykais. Sovietmečiu Baltijos šalyse, Lietuvoje net psichiatrijos ligoninės stengėsi dirbti kitokiu režimu nei kalėjimų baudžiamoji psichiatrijos ligoninė Rusijoje.

– Ar teisėtas pavadinimas „geri rusai“? Ar yra tokių?

– Jis jau teisėtas. Daugelis analitikų dabar nagrinėja, pavyzdžiui, istoriją Latvijoje su kanalu „Dožd“, kuris ilgą laiką sykiu su „Echo Moskvy“ buvo gerų liberalių rusų, kurie yra geri, protingi, supranta, kas vyksta pasaulyje, rodiklis. Jei juos paskaitytume ir jų paklausytume, pamatytume, kokios skausmingos jų pačių permainos vyksta, jie negali apsispręsti, kam priklauso Krymas: tai taip vadina, tai kitaip, tai juos svaigina „mūsų rusiška armija“, perka kojines savo armijai... Žinoma, jie prisižais, bent jau Latvijoje, kad ir ką kalbėtų rusų opozicija, kuri yra visur – pradedant Šveicarija ir baigiant Jungtinėmis Valstijomis. Jų pavyzdys rodo, kad „gerieji rusai“ (kabutėse) – tai neapsisprendusieji. Man gerieji rusai – tai vasario rytas, tie, kurie yra Kyjive, kurie kaunasi sykiu su Ukrainos kariais ir supranta, kad V. Putiną nuversti galima tik ginkluotu būdu. „Geriems“ Rusijos liberalams kol kas nematyti jokio šanso.

Projektas „Sveiki atvykę į Lietuva“ iš dalies finansuojamas Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo lėšomis.