Sentimentai vedė lito keliu: papasakojo dar negirdėtų detalių

Sutapo dvi datos

Paklaustas apie litą penkiolikmetis vargiai išspaustų bent vieną su juo susijusį prisiminimą, o garbaus amžiaus miestietis pasakytų, kad „prie lito“ gyventi buvo lengviau, ir nesunkiai išvardytų, kiek sviesto pakelių už 10 eurų jis galėjo įsigyti 1993-aisiais, litui grįžus, ir 2014-aisiais, prieš jam pasitraukiant.

Lietuvos banko rūmuose Kaune, kur savu laiku buvo laikomas nesuskaičiuojamas skaičius litų kupiūrų, šią savaitę buvo prisimintos ne tik paskutinės oficialiosios Lietuvos valiutos gyvavimo dienos, bet ir diena, kai šalyje buvo pradėta rašyti lito istorija. Nors valstybė gyvavo nuo 1918 m. vasario 16 d., būtent 1922 m. buvo pradėtos esminės valstybės socialinio, politinio ir finansinio gyvenimo trajektorijas brėžusios reformos. Viena iš jų – pinigų reforma.

„Lygiai prieš 100 metų, 1922-aisiais, įrašytos net kelios bankininkystės ir pinigų istorijai svarbios datos. Visų pirma buvo įsteigtas Lietuvos bankas, kuris pirmąją savo darbo dieną auksinus pradėjo keisti į litus. Šis faktas rodė, kad pradėjo funkcionuoti nacionalinė pinigų sistema“, – pasveikinęs konferencijos „Litas: šimtmečio kelias“ svečius ir pranešėjus Lietuvos banko valdybos narys Simonas Krėpšta tęsė istorinę kelionę.

Įžanga: visus sveikino Lietuvos banko valdybos narys S.Krėpšta. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Ilgainiui litas, anot jo, tapo viena stabiliausių to meto pasaulio valiutų ir savotišku valstybės laimėjimų simboliu, stipraus identiteto dalimi. Žmonių tikėjimas savo laisve ir vienybe XX a. pabaigoje lėmė lito sugrįžimą. Du kartus atlikęs ypač reikšmingą vaidmenį – tapęs vienu iš tautos identiteto ir nepriklausomybės simbolių, litas talpino lietuvišką simboliką, atspindėjo šalies istoriją, priminė svarbiausias lietuvybės puoselėjimo asmenybes.

Būrys pranešėjų

Pranešimus konferencijai paruošė dvylika skirtingų sričių mokslininkų, specialistų, ekspertų, akademinės bendruomenės narių, numizmatų ir istorikų.

Vienas pirmųjų prieš auditoriją stojo Karolis Tumelis. Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas sekė britų pėdsakais steigiant Lietuvos banką 1919–1922 m. ir tą patį kvietė daryti susirinkusiuosius. Kiek vėliau jo vietą užėmė istorikas, Lietuvos nacionalinio muziejaus Numizmatikos rinkinių skyriaus numizmatas Eduardas Remecas. Konferencijos svečiams jis papasakojo apie lito pavadinimo kilmę ir priminė kitus vardus, kuriais siūlyta pakrikštyti Lietuvos valiutą. Taip susirinkusieji sužinojo apie auksiną, lietą, muštinį.

„Dalis įvairioje literatūroje minimų pavadinimų oficialiai net nebuvo svarstyta. Pavyzdžiui, toks pavadinimas, kaip kirptukas, buvo paminėtas tik kartą Seimo nario iš salės, o guldenas, frankas ir markė buvo minimi tik kaip palyginimai, o ne kaip siūlymai. Tik kaip idėja buvo minimi tokie pavadinimai, kaip kaltas ar muštas, rublis, arfa ir grašis. Svarstyta ir balsuota buvo tik dėl lito, auksino, muštinio, lyros, lieto ir vyčio“, – apie lito pavadinimo kilmę kalbėjo E.Remecas.

Humanitarinių mokslų daktaras, etnologas, kultūros istorijos tyrinėtojas Ignas Narbutas savo pasakojimu grąžino į 1922-ųjų rugsėjį, kai į Prahą išvyko komisija, prižiūrinti lietuviškų pinigų spausdinimą. Komisijos pirmininku tąsyk buvo paskirtas Adomas Varnas. Taip prasidėjo nacionalinės Lietuvos valiutos, kurios idėja užgimė 1919-ųjų vasarą, kelias.

Nacionalinė valiuta – litas, tarpukario visuomenei reiškė tautinį pasididžiavimą, o jo stabilumas vykstant ekonominėms krizėms buvo labai svarbus aspektas.

Litas karikatūrose

Istorikas Edvinas Vaidotas papasakojo apie litų klastojimą ir valstybinių institucijų kovą su netikrų pinigų platinimu Lietuvoje 1922–1940 m.

Lietuvos banko Pinigų muziejaus vyresnysis specialistas, Lietuvos banko monetų kūrimo komisijos narys Tomas Grėlis atvertė 1918–1940 m. spaudą ir kvietė dirstelėti į Lietuvos banko ir Lietuvos pinigų karikatūras. Anot T.Grėlio, to meto leidiniuose buvo spausdinamos humoreskos, feljetonai, humoristiniai eilėraščiai, rašytinės parodijos ir kitų žanrų kūriniai. Nemažą vietą užėmė ir vizualinė, meninė satyra – karikatūros, kurių buvo galima rasti ir periodinėje spaudoje. Kaip ir šiandien, karikatūrose tarpukariu nemažą dalį užėmė ekonominė šalies būklė. Kritikuojamos didelės kainos, politiniai ekonominiai sprendimai, pašiepiamos su finansiniu sektoriumi susijusios asmenybės.

Ko gero, svarbiausia to meto finansinio sektoriaus institucija buvo Lietuvos bankas, kurio esminė funkcija buvo pinigų emisija. Savo pranešimu R.Grėlis apžvelgė ryškiausias šio laikotarpio karikatūras, kuriose būtų atspindimas Lietuvos bankas, su juo susijusios asmenybės, svarbiausi įvykiai ir, žinoma, piniginis vienetas – litas.

Pažintis: pasibaigus konferencijai dalyviai buvo kviečiami apsidairyti po banko erdves. (Regimanto Zakšensko nuotr.)

Svarbus J.Tūbelio vaidmuo

Humanitarinių mokslų daktarė, istorikė, Pirmosios Lietuvos Respublikos istorijos tyrinėtoja, paskelbusi dešimtis mokslinių straipsnių, penkias mokslines monografijas, parengusi įvairių autorinių ir kolektyvinių leidinių tarpukario Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos tematika dr. Ingrida Jakubavičienė savo pranešimu pabrėžė ministro pirmininko Juozo Tūbelio vaidmenį išlaikant lito stabilumą.

„Nacionalinė valiuta – litas tarpukario visuomenei reiškė tautinį pasididžiavimą, o jo stabilumas vykstant ekonominėms krizėms buvo labai svarbus aspektas. Lito stabilumą užtikrino aukso ir valiutos atsargos, vertybiniai popieriai ir griežta Lietuvos banko pinigų politika. Šią politiką aktyviai vykdė J.Tūbelis“, – kalbėjo istorikė I.Jakubavičienė.

Nuo 1927 m. gegužės ėjęs finansų ministro pareigas, 1929-aisiais, rugsėjį tapęs ministru pirmininku, nuo 1938 m. spalio iki pat savo mirties J.Tūbelis ėjo Lietuvos banko valdytojo pareigas, taigi Lietuvos finansais rūpinosi ilgiau nei dvylika metų. Kaip pasakojo I.Jakubavičienė, lito stabilumas iš esmės buvo politinis sprendimas. Dauguma J.Tūbelio politinės veiklos tyrinėtojų sutaria, kad pagrindinės jo nuostatos finansų politikoje buvo valstybės biudžeto subalansuotumas, didelis taupumas, neproduktyvių išlaidų varžymas, užsienio skolų vengimas. Per 1929–1933 m. krizę daugelyje valstybių buvo devalvuotos valiutos, o Lietuvos Vyriausybė nusprendė to nedaryti. J.Tūbelio biografijos tyrinėtojas ekonomistas Jonas Rudokas teigia, kad stabilios lito vertės palaikymas krizės metais davė valstybei ir jos piliečiams nemažai naudos. Tvirti valdžios pažadai nemažinti lito vertės palaikė jo autoritetą šalyje, didino pasitikėjimą savo valstybe: 19 tūkst. gyventojų laikė 42 mln. litų valstybės taupomosiose kasose ir taip jai padėjo išgyventi krizę.