Vienuolė nepatikėjo

Apie savo patirtį berniukas prasitarė tik sulaukęs dvylikos ir, galima sakyti, atsitiktinai. Dar nė dvejų neturintį mažylį vaiko teisių apsaugos specialistai paėmė iš jo nuolat girtaujančių tėvų. Po kurio laiko berniukas buvo apgyvendintas seserų vienuolių prižiūrimuose vaikų globos namuose.

Likimas berniukui nusišypsojo, kai biologinius tėvus pakeitė religinga globėjų šeima. Globėja atkreipė dėmesį, kad vaiko apatiniai nuolat būna sutepti išmatomis. Vizitas pas gydytojus parodė, kad yra tam tikrų sutrikimų, tačiau berniuko frazė po medikų apžiūros privertė globėją suklusti: „Gerai, kad nepastebėjo.“

Ko nepastebėjo? Ką turėjo pastebėti? Ne vienus metus nešiotą paslaptį, už kurios saugojimą buvo apdovanotas žaisline mašina, vaikas atskleidė globėjai, o vėliau ir teisėsaugai.

Berniukas papasakojo, kad Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos prižiūrimuose globos namuose jį seksualiai išnaudojo vyresni čia gyvenę berniukai. Šiuose namuose vaikas gyveno 2008–2013 m. Jam galėjo būti ketveri penkeri metai.

„Tuo metu buvau mažas, kiti berniukai liepė nusirengti visus drabužius“, – pasakojimu į praeitį grįžo dvylikametis. Vienas iš vyresniųjų ėmė lįsti prie jo užpakaliuko. Mažylis nesuprato, paklausė, kas vyksta. Jam atsakė, kad „nieko, nusisuk“.

Dar keli vyresni berniukai stebėjo veiksmą, kiek pasijuokė. Kai viską atliko, jam liepė apsirengti. Viskas truko gal 40 min. Berniukas prisipažino, kad paskui jautėsi nekaip, buvo nemalonu, skaudėjo.

Vaikas tęsė, kad apie vyresniųjų elgesį ir tai, ką patyrė, pasipasakojo seseriai vienuolei, tačiau ji nutraukė sakydama: „Užtenka.“ Visus pasikvietė į virtuvę, ėmė aiškintis. Pasilikusi tik sekso seanso dalyvius, mažojo supratimu, nubaudė vyresniuosius – atėmė iš jų kompiuterį. Tuo, atrodė, viskas baigėsi.

Valstybės pareigos

Pirmą kartą berniuko globėja į teisėsaugą dėl galimo nusikaltimo kreipėsi 2018 m., tačiau ikiteisminiam tyrimui vadovavusio prokuroro sprendimu tyrimas buvo nutrauktas: „Vertinant visą ikiteisminio tyrimo medžiagą, galima teigti, kad nesurinkta konkrečių duomenų apie buvusius draudžiamus lytinius santykius ar tvirkinamuosius veiksmus, taip pat nenustatyta netinkamo tarnybos pareigų atlikimo, todėl baudžiamasis procesas nutraukiamas konstatuojant, kad nepadaryta jokia veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.“

Situacija: seksualinės prievartos prieš vaikus bylose nėra lengvų ir greitų sprendimų. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Prokuratūra „Kauno dienai“ patvirtino, kad 2019 m. balandžio 26 d. Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Virginijaus Mizaro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso 3 str. 1 p. – nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.

Niekam daugiau nesakiau, taip išėjo, kad globėjai netyčia pasakiau.

Tais pačiais metais gegužės 29 d. skyriaus vyriausiasis prokuroras atmetė nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą skundą ir paliko galioti ankstesnį nutarimą. Liepos 3 d. Kauno apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas savo nutartimi paliko galioti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Tokį patį sprendimą rugpjūčio 27 d. galutine ir neskundžiama nutartimi priėmė ir Kauno apygardos teismas. Taigi, ne tik aukštesnysis prokuroras, bet ir dviejų instancijų teismai paliko galioti prokuroro nutarimą.

Tačiau berniukui teismų liūne atstovavę suaugusieji nerado ramybės, ypač todėl, kad nebuvo įvykdytas reikalavimas paskirti ekspertizę.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) į šią bylą pažvelgė kitomis akimis. Skunde Strasbūro teismui vaikui atstovavęs gynėjas nurodė kaltinantis Lietuvą neefektyviu pareiškėjo reikalavimų tyrimu dėl seksualinio netinkamo elgesio globos namuose, valdžios institucijų nenoru skirti nukentėjusiajam teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę.

EŽTT bylos „X prieš Lietuvą“ nutarime dėsto: „Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ypač valdžios institucijos nenorą skirti pareiškėjui teismo psichiatrinę ir psichologinę ekspertizę dėl galimo jo seksualinio prievartavimo globos namuose, aukštesniojo prokuroro ir dviejų lygių teismų neveikimą aiškiai spręsti tokio patikrinimo būtinybę, Teismas konstatuoja, kad Valstybė neįvykdė savo pareigos veiksmingai ištirti netinkamą elgesį, kurį tariamai pareiškėjas buvo ištvėręs.“

Patvirtino nusikaltimą

EŽTT berniuko gynėjams atvėrė galimybę siekti galutinės tiesos. Pradėtas dar vienas ikiteisminis tyrimas, kuris netrukus ir vėl nutrauktas. Tačiau pastarąjį kartą neatmetant ir nesutrypiant nukentėjusio vaiko atvirumo apie patirtą skriaudą.

„Šioje konkrečioje byloje iš vaiko buvo gauta duomenų, kad jis nors ir ribotai, tačiau išreiškė savo nesutikimą neteisėtiems veiksmams – nenorėjo klauptis, sakė, kad skauda, tačiau rimčiau pasipriešinti nesugebėjo, nes, kaip nustatyta ekspertizės metu, jis buvo bejėgiškos būklės dėl jo labai mažo amžiaus. Todėl iš esmės, vertinant parodymus apie jo atžvilgiu atliktus veiksmus, būtų galima laikyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika – labai sunkus nusikaltimas, numatytas LR BK 150 str. 4 d.“, – išvadą daro Kauno apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Darius Jakutis.

Šį kartą pripažįstama, kad vaikas sakė tiesą apie savo patirtį vienuolių prižiūrimuose globos namuose. Tyrimas nutrauktas, nes baudžiamojon atsakomybėn trauktinas asmuo įvykių metu nebuvo sulaukęs amžiaus, nuo kurio gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Išprievartauto berniuko tylą žaisline mašinėle užsigarantavusi vienuolė, tikėtina, turės apie ką pagalvoti. „Ne, ne, ne, tu išsigalvojai, tu turi lakią vaizduotę, – atmintyje išlikusius vienuolės žodžius, kai pasiskundė, kas su juo buvo padaryta, prisiminė berniukas. – Lygtais sakė, kad niekam nepasakočiau. Sakė, kad „žaislą nupirksiu“. Nupirko automobilį – didelį raudoną sunkvežimį. Lygtais virtuvėje padavė, nes iš parduotuvės grįžo ir viską iš maišo išėmė. Laimingas buvau, tokį didelį žaislą gavau, savo automobilį turėti, eik tu sau. Pasimiršo viskas, neatsimenu, ar berniukai kvietėsi dar ir dar. Niekam daugiau nesakiau, taip išėjo, kad globėjai netyčia pasakiau.“

Sprendimas atlygina pastangas

Esmė: anot K. Mišinienės, naujajame prokuratūros dokumente išdėstyti argumentai yra nepaprastai svarbūs nukentėjusio vaiko ir jo artimųjų ilgametei kovai už teisingumą. / Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Skaudi mažo berniuko išprievartavimo istorija rodo ne tik klaidas, nenorą ar negebėjimą matyti, bet ir tikėjimą, tiesą ir atpildą. Nueitas ilgas kelias.

Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro vadovė Kristina Mišinienė šiame procese – nuo pirmųjų jo žingsnių.

– Ar tai laimėjimas? Gal vis dėlto antrame ikiteisminiame tyrime išdėstyti argumentai gali būti prilyginti nukentėjusiojo pergalei?

– Naujajame prokuratūros dokumente išdėstyti argumentai yra nepaprastai svarbūs nukentėjusio vaiko ir jo artimųjų ilgametei kovai už teisingumą. Turime du nutarimus, vienas tvirtina, kad nebuvo padarytas nusikaltimas, kitas – kad neabejotinai jis galėjo būti atliktas. Galima tik įsivaizduoti, ką tai reiškia vaikui, ilgus metus gyvenusiam su žinojimu, ką jam teko išgyventi ir kaip tai buvo įvertinta. Liūdnai juokaujame, kad dėl to gydančio, atstatančio pasitikėjimą trumpučio teiginio – „neabejotinai galėjo įvykti“ – mums reikėjo nukeliauti iki Mėnulio ir atgal – teikti skundą EŽTT, laimėti ten, sugrįžti į pradžią Lietuvoje ir tik tada išgirsti tai, ką visi išgirdome – „neabejotinai galėjo įvykti“.

– Ikiteisminis tyrimas vis tiek nutrauktas. Kilo minčių – ar vertėjo įdėti tiek sveikatos, darbo, nervų? Kodėl vertėjo?

– Seksualinės prievartos prieš vaikus bylose nėra lengvų ir greitų sprendimų. Per savo darbo praktiką vargiai galėčiau prisiminti atvejų, kai prievartautojai, tvirkintojai noriai prisipažintų, ką padarę, nuoširdžiai gailėtųsi, na, nebent jų advokatai juos įtikina taip elgtis dėl bausmės sumažinimo. Bet šioje istorijoje kalba eina apie ikiteisminį tyrimą, apie nešališkai renkamus įrodymus, vertinamus faktus. Nesiimsiu moralizuoti dėl to, kad žmonės, pasirinkę eiti tarnystės, „blogio nugalėjimo gerumu“ kelią, išgirdę vaikelio pasakojimą, tiesiog turėjo pranešti policijai apie tai – tik tiek.

Na, o klausimo, ar vertėjo į šio atvejo išsprendimą įdėti tiek daug darbo, resursų, mes savo komandoje paprastai niekada ir nekėlėme. Savo laikyseną, veiksmus suprantame kaip pareigą, kurią turime vykdyti iki galo, manau, ir man, ir mano kolegoms būtų baisu žiūrėti mumis pasitikėjusiems žmonėms į akis ir skėsčioti rankomis – atleisk, nelabai apsimoka tau padėti.

Vis dar nutylima tema – nepilnamečiai prievartautojai. 

– Ilgame procese lydėjote šeimą. Ar galite papasakoti, kaip tokį jautrų procesą išgyveno nukentėjusysis, jo artimieji? Kokių pastangų turėjote dėti, kad pasiektumėte šį pabaigos tašką?

– Galbūt ateis laikas, kai žmonės, tiek išgyvenę dėl šio „neabejotinai įvykdyto“ nusikaltimo, patys prabils, negaliu už juos kalbėti. Matome, kad tokiame ankstyvame amžiuje patirta prievarta vienus palaužia, sužlugdo, kiti, atvirkščiai, gyja, lieka pažeidžiami, bet nenugalėti.

– Ko moko mus šis ilgas kelias iki tiesos, nepaisant, kad tyrimas nutrauktas?

– Iš vienos pusės, tai yra slegianti patirtis, kai tiek metų ir taip atkakliai turi kovoti dėl to, kad vienas žmogus, o gal visa bendruomenė nusprendė nutylėti apie įvykdytą nusikaltimą, tai tikrai nuvilia visomis prasmėmis. Tačiau siauresne prasme, žinant, kad seksualinės prievartos laukas visada yra aršios kovos laukas, kur nesiskaitoma su priemonėmis, naudojama pašėlusi gynyba, beatodairiškas neigimas – gerai, kad nuėjome tokį ilgą kelią, turime precedentą, kuris, tikiuosi, bus visapusiškai įvertintas. Man, kaip socialinei darbuotojai, visada yra kažkiek mistiškas tas tyrėjų, prokurorų, teisėjų „vidinis įsitikinimas“, kuriuo jie remiasi, priimdami sprendimus, ypač kai tie sprendimai yra tokie priešingi vieni kitiems.

– Kartais susidaro įspūdis, kad vis dar bijoma pasakyti, kad tarp mūsų gyvena nesveiką potraukį vaikams jaučiantys asmenys. Toks įspūdis klaidingas, o gal – per švelnus?

– Taip, tokia baimė tikrai egzistuoja. Ji dar labiau padidėja dėl galbūt neįvykdytų laiku pareigų, nenoro prieštarauti įstaigos, bendruomenės nuostatoms. Juk ne paslaptis, kad pas mus dar stipriai veikia nerašyta taisyklė apie „nenešamas šiukšles iš namų“. Mane ir po daug darbo metų stebina, kaip vieno, atskiro žmogaus turimas liguistas potraukis, šiuo atveju seksualinis potraukis vaikams, sugriauna ne tik daugybės aukų gyvenimus, bet įtraukia į tokią toksišką laikyseną ištisus kolektyvus, bendruomenes, paverčia būrius žmonių kaltais, nes tylėjo, nepranešė, dangstė.

Šiuo atveju mes kalbame apie kiek kitokią situaciją, čia galimi skriaudėjai buvo patys labai jauni, jie net negalėjo būti traukiami atsakomybėn dėl savo amžiaus. Galbūt tada reikėtų kalbėti apie religinių organizacijų kompetenciją kurti ir valdyti tokius vaikų centrus, jų atskaitomybę, jei ji iš viso egzistuoja. Taip pat ir apie vis dar nutylimą, slepiamą temą dėl nepilnamečių prievartautojų – iš kur atsiranda toks elgesys, kaip toliau klostosi nepatrauktų atsakomybėn smurtautojų gyvenimai, ką valstybė čia gali pasiūlyti ir pan.