Šaulystė dovanojo meilę: LŠS vado pavaduotojas-jaunųjų šaulių vadas vedė savo mylimąją

Pašauktas būti šauliu

Priešingai nei bendraamžės mergaitės, svajojančios apie dieną, kai apsivilks baltą, žemę siekiančią suknelę, Tadas nedėliojo tuoktuvių scenarijaus. Kaip ir dauguma kitų mažų berniukų, jis norėjo būti kariškiu arba policininku.

„Esu buvęs policijos rėmėju, bet šaulystės trauka buvo stipresnė. Pamenu, keli draugai lankė šaulių būrelį, todėl 2010-aisiais, būdamas penkiolikos ar šešiolikos metų, pradėjau eiti ir aš“, – užkrėstas draugų pavyzdžio, po metų T. Venskūnas davė jaunojo šaulio pasižadėjimą ir aktyviai įsiliejo į organizacijos veiklą. Sulaukęs aštuoniolikos tapo suaugusiu šauliu ir Krašto apsaugos savanoriškųjų pajėgų savanoriu, nes kirbėjo noras kuo daugiau sužinoti. Jaunuolio maksimalizmas neliko nepastebėtas. Šaulys ne sykį buvo stovyklų komendantu, instruktoriumi, kartkartėmis vadavo savo kolegas, einančius įvairias kitas pareigas. 2018-aisiais tapęs nuolatinės tarnybos šauliu, Tadas toliau pildė savo patirčių krepšelį.

„Buvau metodininku, neformaliojo švietimo mokytoju, skyriaus vedėju, kol galiausiai tapau vado pavaduotoju ir jaunųjų šaulių vadu, – augimas kartu su organizacija, Lietuvos šaulių sąjungos vado pavaduotojo-jaunųjų šaulių vado T. Venskūno įsitikinimu, jam labai padėjo einant dabartines pareigas. – Mačiau, kaip viskas keičiasi, kur ir ką reikia tobulinti, kur link judėti. Daug domėjausi, gilinausi. Dabar mano atsakomybė – jaunųjų šaulių programos, žmonių, dirbančių su jaunaisiais šauliais, rengimas.“

Ceremonija: dviejų šaulių meilę palaimino Kauno įgulos kapelionato kapelionas mjr. T. Karklys. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kuruoja jaunimą

Nors tiesioginio kontakto su jaunaisiais sąjungos nariais Tadui tenka mažiau, jis džiaugiasi kiekvienu atėjusiuoju, kuriame mato ir dalelę savęs, kai buvo tokio paties amžiaus. Kai šių laikų jaunimas pliekiamas dėl pasyvaus gyvenimo  būdo, nenoro pakilti nuo kompiuterių, jaunieji šauliai, anot jų vado, griauna visus stereotipus – drąsiai neria į naujas veiklas, grūdina ištvermę ir mokosi, kaip reikėtų ginti savo šalį, jeigu  kiltų pavojus. Jauniesiems šauliams tenka įveikti keturių pakopų programą. Su kiekvienu įveiktu laipteliu gaunamas antsiuvas, o galiausiai duodamas jaunojo šaulio pasižadėjimas.

„Kokio jaunimo sulaukiame? Tikrai būna labai įvairių“, – tikėdamiesi, kad grįš į doros kelią, vienus vaikus, pasak T. Venskūno, į organizaciją atveda tėvai.

Kiti atseka įkandin savo draugų. Vis dėlto didžioji dauguma slenkstį mina savo noru.

„Tikrai yra ne vienas aštuonerių ar devynerių vaikas, kuris laukia, kol sueis vienuolika, kad galėtų ateiti ir tapti jaunuoju šauliu. Dažnai tokie entuziastai organizacijoje lieka iki aštuoniolikos ir ilgiau, – paklaustas, kas juos čia laiko, T. Venskūnas atsakė iš savo asmeninės patirties: – Atsirado didesnė motyvacija viskam. Noras mokytis, tobulėti. Nekalbu apie discipliną. Ji man labai padėjo gyvenime.“

Meilę sutiko stovykloje

LŠS Tadui davė kur kas daugiau nei žinios, gebėjimas styguoti darbus ir nepasimesti jų gausoje. Prieš penkerius metus tarptautinėje sukarintoje LŠS stovykloje „Žalgiris 2018“, kur derinami teoriniai užsiėmimai, praktika, aktyvus laisvalaikis ir sportas, Tadas sutiko savo būsimą žmoną Viktoriją. Tiesa, pirmasis juodviejų pokalbis romantika tikrai nedvelkė. Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos trečiakursė – instruktorių vyresnioji, atsakinga už visą atvykusią grupę, Tadą palaikė jaunuoju šauliu, bet ne stovyklos komendantu, todėl nebuvo itin maloni.

„Per savaitę viską išsiaiškinome. Tada pradėjome daugiau bendrauti“, – stovyklos pabaiga, anot 29-erių šaulio, pristabdė pažinties tempą.

Vis dėlto po kelių mėnesių, žiemą, romantiški jausmai ir vėl atgijo. Tam nekliudė ir atstumas. Tadas tuo metu buvo Kaune, o Viktorija – Vilniuje.

„Viktorija kilusi iš Šventosios. Palangoje ji buvo jaunąja šaule. Paskui išvyko mokytis į Vilnių, karo akademiją“, – baigusi studijas, meilės pašaukta, Viktorija, anot T. Venskūno, persikėlė į Kauną ir tapo Vytauto Didžiojo šaulių (Kauno apskrities) 2-osios rinktinės šaule.

Pasirinkimas: kaip sako Tadas, sprendimą tuoktis su uniforma nulėmė širdies šauksmas. Regimanto Zakšensko nuotr.

Kirto garbės arką

Ši rugsėjį Tadas su Viktorija Dievo akivaizdoje prisiekė amžinąją meilę. Apsirengęs iškilminga uniforma, LŠS vado pavaduotojas-jaunųjų šaulių vadas ir Karo policijos profesinės karo tarnybos karininkė žengė prie altoriaus.

„Turėjau du pasirinkimus: rengtis kaip visi jaunavedžiai – civiliais drabužiais arba vilkėti uniformą. Vertybės ir pašaukimas nugalėjo“, – šaulys džiaugėsi sulaukęs mylimosios pritarimo.

Nors yra šaulė ir priklauso Kauno rinktinei, Viktorija tuoktuvėms pasirinko baltą suknelę. Ją Tadas išvydo tik prieš ceremoniją, mylimajai grįžus iš kirpyklos. Šaulių santuoką Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje Kaune palaimino Kauno įgulos kapelionato kapelionas mjr. Tomas Karklys. Jaunavedžius su juo taip pat suvedė šauliškos veiklos.

„Jis vadovavo mano kuopai tuomet, kai dar buvau jaunasis šaulys", – pasakojo T. Venskūnas.

Po santuokos ceremonijos Tadą ir Viktoriją pasitiko ir pasveikino Lietuvos šaulių sąjungos Garbės sargybos kuopos šauliai, iš kalavijų ir karabinų suformavę arką, per kurią Venskūnai žengė į šeimos gyvenimą. Arkos gale stovėjo ir sutuoktinius sveikino LŠS vadas plk. ltn. Linas Idzelis. Nors pradžioje galvojo apie gegužę, galiausiai meilės šventę įsimylėjėliai nutarė švęsti rugsėjį. Tai esą buvo geriausias sprendimas. Saulė kaitino nuo pat ryto, todėl nuotakai neprireikė skraistės, o štai Tadui teko nubraukti ir prakaitą.

„Pasveikinti atėjo gal koks 100 žmonių, todėl ilgokai stovėjome priešais saulę. Uniformos medžiaga storesnė nei paprasto kostiumo. Buvo karštoka“, – vyras juokavo, kad aplinka kaito ne tik nuo saulės kaitros.

Po santuokos ceremonijos bažnyčioje įvyko ir Venskūnų dukrelės Žemynos krikštynos, o paskui – fotosesija Lietuvos karininkų ramovėje. Vakare Tadas pasipuošė kostiumu.

Suderino: santuokos dieną pakrikštyta ir mažoji Žemyna. Regimanto Zakšensko nuotr.

Gyvena šaulišku ritmu

Po šventės praėjus porai dienų sutuoktiniai išvyko kopinėti medaus, o po trumpų atostogų grįžo į jiems įprastą rutiną. Motinystės atostogų džiaugsmais besimėgaujanti Viktorija laiką leidžia su mažąja Žemyna, kuriai šiandien sueina devyni mėnesiai, o Tadas, neskaičiuodamas laiko, rūpinasi jaunaisiais šauliais.

„Mes juokaujame, kad nuo pirmadienio iki penktadienio tarnaujame už atlygį, o likusiu laiku – visuomeniniais pagrindais“, – apie savo gyvenimo būdą, kuris dažnam civiliam bičiuliui atrodo pernelyg komplikuotas, kalbėjo T. Venskūnas.

Jis pats prie to pripratęs. Viktorija – taip pat. Sunkiau gal būna tik tais momentais, kai po po poros savaičių nesimatymo su mylimąja grįžęs namo Tadas išsikrauna kuprinę, o Viktorija į savąją deda daiktus ir išvyksta. Tadas skaičiavo, kad atskirai juodviem yra tekę būti daugiau nei mėnesį.

„Žinoma, po tokio ilgo išsiskyrimo būname vienas kito labai pasiilgę ir skubame namo, – pastaruoju metu sutuoktiniai, anot jaunųjų šaulių vado, namo skuba ne tik vienas dėl kito, bet ir dėl Žemynos. – Mažas žmogutis namus visiškai užpildė laime ir meile.“