Rumšiškės virto mūšio lauku: Napoleono patrankos paskandino muziejų dūmuose

Žvilgsnis į istoriją

Šeštadienį LLBM pakvietė lankytojus iš arti pamatyti Napoleono ir Rusijos kazokų armijų akistatą. Surengta inscenizuota kova apėmė didelę muziejaus teritoriją, kol galiausiai veiksmo epicentru tapo muziejaus viduryje esantis miestelis ir jo aikštė.

Šiemet pirmą kartą mūšyje pasirodė raitoji artilerija.

Muziejus, kartu su Karo istorijos klubu „Fuzilierius“, tarsi įjungė laiko mašiną ir grąžino lankytojus į 1812-1813 metų žiemą, kuomet Napoleonas su Didžiąja armija traukėsi iš Maskvos per Lietuvą. Istorija byloja, jog anuomet paskutiniai sušalę ir alkani Napoleono Didžiosios armijos likučiai po nesėkmingos kampanijos į Rusiją traukėsi per mūsų šalies miestelius ir kaimus. Vienas toks dalinys nusigavo iki muziejaus Rumšiškių miestelio, tikėdamiesi čia rasti perėjimą per užšalusį Nemuną, tačiau juos nepailstamai puldinėjo generolo Platovo kazokai ir reguliarioji Rusijos kariuomenė.

„Mes tokį renginį darome jau nuo 2006-tų metų, tačiau pirmą kartą yra tokia šilta žiema, visada būdavo sniego, tad nėra tokio didelio efekto dėl sušalusiu karių. Tačiau vis tiek mūšis įdomus, toks palengvintomis sąlygomis. Šiemet pirmą kartą mūšyje pasirodė raitoji artilerija. Šį kartą mūšyje neturėjome kavalerijos, bet turėjome nemažai pėstininkų, pėsčiąją artileriją“, – pasakojo Ignas Babušis, įkūnijęs 129-ojo Prancūzijos pulko, pirmo bataliono, pirmos kopos seržantą.

Jis paaiškino, kad į šį pulką 1812-ais metais buvo paimta apie 500 lietuvių, jie buvo perimti iš Rusijos kariuomenės, perrengti Napoleono kariuomenės uniforma ir pastatyti kovoti prieš caro karius.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Dūmų uždanga

Pagal scenarijų, prancūzai traukėsi nuo Maskvos, jau judėjo Lietuvos teritorijoje, o juos puldinėjo Rusų pajėgos. Tad ir veiksmas iš įvairių kaimelių, po truputį traukėsi link muziejaus centro.

Iš pradžių buvo girdėti šūviai tik tolumoje, tačiau kariai po truputį artėjo link miestelio. LLBM lankytojai stebėjo, kaip ginkluoti kariai kartais stabtelėti, gavus komandą, užsitaiso ginklus ir šauna. Muškietų šūvius palydėjo ir patrankos. Mūšyje naudotos ir didesnės, arkliais tempiamos patrankos, ir mažytės, kurias į kovą ant nedidelio karučio gali gabenti vienas žmogus. Visi šūviai paskandino Rumšiškes dūmuose.

„Naudojome tik juodą dūminį paraką. Tai sukelia šūvio efektą“, – pridūrė I.Babušis.

Sužavėtos akys

Iš tiesų, kai mūšis užvirė muziejaus miestelyje, ne vienas lankytojas griebėsi už ausų, mat patrankų šūvių aidas smelkiančiai perėjo per kūną. Matyt, jog miestelio pastatai neleido garsui išsisklaidyti plačiuose laukuose.

„Kai prie malūno jie ten šaudė, visai nieko buvo, bet miestelyje tas garsas atrodo kelis kartus garsiau sklinda, tad tikrai užsikimšau ausis. Ypač didelis garsas ėjo nuo tos mažos patrankos. Maža, bet galinga“, – savo įspūdžiais pasidalijo Napoleono armijos atsitraukimo inscenizaciją stebėjusi moteris.

Visi dūmų efektai, ilgos muškietos ir uniformos labiausiai žavėjo mažesnius lankytojus. Spindinčiomis akimis vaikai stebėjo vykstantį mūšį, abiejų kariuomenių susirėmimą ir tiesiog dairėsi aplink, ieškodami, iš kurio kampo dar išlįs ginkluotas personažas.

„Pažiūrėk ten, antrame aukšte vienas šaudo! O mūsų nenušaus? Kas ten toks su plačia kepure?“, – vietoje nenustygo vienas susižavėjęs berniukas.

Po mūšio inscenizacijos LLBM lankytojai nepraleido progos įsiamžinti su istoriniais personažais. Apžiūrėję atkurtas uniformas, rankose palikę ano meto ginklus, žiūrovai čiupo telefonus ir visas akimirkas pavertė nuotraukomis.