Rašytoja R. Zander Vilijampolę nešiojasi ne tik širdyje, bet ir knygoje

Įkvėpė rašyti

2017-ųjų lapkritį savo asmeninėje feisbuko paskyroje brūkštelėjusi vaikystės prisiminimus, iliustruojančius Vilijampolę, menininkė Raima Zander (Raimonda Canderienė) nė nenutuokė į kokią avantiūrą įsivels. Paraginta pažįstamų, bičiulių ir virtualioje erdvėje jos mintis perskaičiusių atsitiktinių žmonių, vos per du mėnesius kaunietė parašė prisiminimų knygą. Tiesa, prireikė trigubai tiek laiko, kol ji virto kūnu – "Kauno Atlantida nuo "Inkaro" kamino pusės".

"Maniau, parašai – ir viskas, – susidūrusi su didžiųjų leidyklų apetitu, R.Zander akimirkai sudvejojo, ar jos kūrybai bus lemta pasiekti skaitytoją. – Leidykla "Homo liber" knygą sutiko leisti be atlygio, todėl tyčia nutariau surinkti jiems pinigus. Esu dėkinga kiekvienam prisidėjusiam."

Šiandien Raima prie krūtinės jau spaudžia savo autorinę knygą, su juodu medžiaginiu viršeliu, Vilijampolės kvapu, džiovintais žiedlapiais tarp 100 ir 101 puslapių, 1 rubliu įkainota atvirute atvarte ir šūsnimi istorijų, surinktų iki 1975 m., kai dar gyveno Vilijampolėje, vadinamojoje Slabotkėje.

"Net ir išsikrausčiusi nenustojau ten lankytis. Užsuku ir dabar. Traukia", – Žaliakalnyje metus skaičiuojanti R.Zander krimtosi dėl kitapus Nemuno nuolat besikeičiančių vaizdų.

Užmiršto "nebylių namo", kuriame anuomet buvo įsikūrusi 18-a vidurinė mokykla. Apsilupusios ir susmegusios Kapūstavičių trobelės, kurioje ji su draugėmis karpė popierines lėles ir puikavosi čekiškais plaukų segtukais. Išmirusių arba išsikrausčiusių senųjų Vilijampolės gyventojų.

Bendrystė liko

"Pakylėti rašytojai man visuomet buvo tarsi dievai Olimpe. Aš pati rašytoja nebuvau, nors iš lietuvių turėjau 5", – paklausta, ar atgiję prisiminimai buvo vienintelė priežastis imtis plunksnos, Kauno dailės technikume, vėliau Dailės institute studijavusi kaunietė purtė galvą. – Norėjau reabilituoti Vilijampolę, kuri daugeliui žmonių ilgą laiką siejosi su nusikalstamomis grupuotėmis. Taip nėra. Iš čia kilęs Juozas Statkevičius, Hana Šumilaitė, tapytojas Ričardas Vaitiekūnas. Daug šviesių žmonių."

Vilijampolė, anot R.Zander, anuomet gyveno labai skirtingų žmonių – architektų, batsiuvių, santechnikų ir romų. Visus juos vienijo ne tik Nemunas ar panašios valtys.

"Taip, vanduo čia buvo svarbus, ypač tada, kai Nemunas patvindavo. Močiutė pasakojo, kad jai su vaikais ne kartą teko glaustis pas kaimynus, todėl reikėjo išlaikyti gerus santykius", – iškilusi Kauno hidroelektrinė vandenį sutramdė, o kaimynų bendrystė, pasak menininkės, liko.

Ėmus prasčiau kūrenti krosniai, visi vilijampoliečiai kreipdavosi į tą patį krosnininką. Prireikus naujų langų rėmų, klibindavo staliaus Lukošiaus namų durų rankeną. Žmones į kumštį būrė ir šventės, ir pomėgiai, ir netektys.

"Kol dar nebuvo laidojimo namų, o žmonės buvo šarvojami namuose, kelią pas velionį rodydavo eglių šakelės. Persikėlusi į daugiabutį dar ne kartą jas mačiau laiptinėje, – apie ženklus, kuriuos bėgant laikui žmonės ėmė ignoruoti, kalbėjo R.Zander. – Eglių šakelės – tarsi priminimas ateiti ir išreikšti užuojautą. Jos tarsi žmonių bendrystės ženklas. O dabar? Tik atsitiktinai sužinai apie kaimyną, kurio nebėra."

Gražuolė ir Remontininkas

Lėtai versdama knygą, kad iš šios nepabirtų džiovinti žiedlapiai,  R.Zander prisiminė vieną po kito puslapiuose aprašytus Vilijampolės gyventojus. Dantystką, kuri skaudančius vyrų krūminius dantis gydė samagono buteliais. Šviesiaplaukę gražuolę liaunu liemeniu, į kurią žiūrėdami seiles varvino ne tik Vilijampolės jaunuoliai, bet ir mažos mergaitės. Remontininką, jos namų lubas dažiusį mėnesį, vietoje sutartos savaitės.

Kažkada jį sutikau troleibuse su tais pačiais gėlių trafaretais ir dažų kibirais.

"Kažkada jį sutikau troleibuse su tais pačiais gėlių trafaretais ir dažų kibirais. Šalia sėdėjo drūta moteris ir vėdinosi. Dirstelėjo jis į ją ir sako: "Nebrangiai dažau namus." Vos nenukritau tai išgirdusi", – prisiminimus apie pelės veido Remontininką R.Zander lūpose keitė kiti.

Mamos kolegė žydė, Demokratų gatvę iškeitusi į Izraelį ir švarko sagas tvarkingai susisagstęs Gaspadorius, negalėdavęs ramiai praeiti pro smėlio dėžėje žaidžiančias mergaites.

"Maišau žaisliniuose indeliuose smėlio pliurzes, o jis stabtelėjęs sako: "Reiks man tave į gaspadines paimti." Išsigandus bėgu pas močiutę, o ji šypsosi. Tik vėliau sužinojau, kad Gaspadoriui susisuko protas. Dukros neteko – ji buvo ištremta į Sibirą", – ar iš ten grįžo, moteris negalėjo atsakyti. Anksčiau daugelį faktų ir datų esą patikslindavo jos močiutė ir teta. Dabar jos abi – šviesaus atminimo.

"Visus prisiminimus, kaip Lui de Finesas filme "Užšaldytas", noriu imti ir užšaldyti, kad kiti juos vėliau atitirpdytų ir prisimintų. Todėl ir knygos pavadinimas toks – Kauno Atlantida. Laikui bėgant, mes, kaip ir ji, nugrimsime į nebūtį", – kūrėja knygos puslapiais leidosi į tolesnę kelionę.

Nepamirštami orinukai

Stabtelėjo ties skyreliu, kuris kaipmat pakvipo saldėsiais. Rojaus sodais kvepiančiais ledais, kurių Raima niekada neragavo, bet apie kuriuos jai pasakojo mama, stikliniuose buteliuose supilstytu pienu ir sviestiniu kremu suteptais oriniais pyragaičiais, kuriais buvo prekiaujama "Inkaro" konditerijos-kulinarijos skyriuje. Kad ir kiek ieškojo, tokių Raima dabar niekur neberado.

"Visi kieti kaip akmenys, gaminami, kad galėtų būti transportuojami. Anksčiau jie buvo trapūs, dengti plona plutele, su tokia balzgana saldžia tąsia mase viduje, vietomis prisiklijavusia prie tos trapios plutelės", – kalbėdama smaližė apsilaižė lūpas.

Jos prisiminimuose tirpo delno dydžio pieninis šokoladukas, įkainotas 35 kapeikomis, ir figos, už kurių kilogramą pardavėja prašė 1,1 rublio.

"Bombonkės buvo niekis, o finikai – viskas", – gastronominę apžvalgą tęsė ir iš Vilijampolės į centrą akimirkai persikėlė pašnekovė. Ne dėl Laisvės alėjos keistuolių, kurie anot R.Zander verti atskiros knygos, o į "Tulpę", iš kurios į kitą Nemuno krantą gimimo dieną keliaudavo patys skaniausi griliažiniai tortai.

"Šalia dar į lėkštelę trapių sausainių mama paberdavo, kriaušių, obuolių papjaustydavo. Kaip skanu būdavo", – prisiminimus, kaip kadaise aguonų sėklas nuo baltos forminės duonos, rinko rašytoja.  Pastaroji, anot kūrėjos, buvo dieviško skonio, kaip ir perpus perpjauti, storu sluoksniu užtepti rageliai arba kvadratiniai sausainiai ir cukruoti meduoliai.

"Mes mokėjome džiaugtis mažais dalykais. Su pertekliumi dingo šventės pojūtis", – už įskiepyta meilę gyvenimui Vilijampolei lenkėsi kūrėja.