„Reikia nepaliaujamai dirbti, domėtis, judėti. Vos kuris žmogaus organas nedirba – sunyksta“, – šypsojosi prof. R. S. Stropus, paklaustas „recepto“, kaip iki tokio garbaus jubiliejaus išsaugoti gerą fizinę, intelektinę ir dvasinę būklę.
Pokalbio susitikome Universiteto Anatomijos institute, kuriame profesorius darbavosi daugiau nei šešis dešimtmečius. 1961 m. baigęs tuometį Kauno medicinos institutą, R. S. Stropus buvo Gydomojo fakulteto prodekanas, dvi kadencijas vadovavo Teorinės medicinos fakultetui, ėjo prorektoriaus pareigas, o 1988–2001 m. vadovavo Žmogaus anatomijos katedrai. Profesoriumi tapo 1984 m., nuo 2007 m. yra profesorius emeritas.
– Profesoriau, 1961-aisiais pats buvote ką tik Kauno medicinos institutą baigęs jaunas gydytojas. Jei šiandien galėtumėte trumpam susitikti su tuo 25-erių metų Rimvydu Stropumi, ar jis nustebtų sužinojęs, kokį profesinį kelią nueis? Ką jam dabar pasakytumėte?
– Be abejo, nustebtų: tuomet mano profesinis siekis buvo kitas. Studijuodamas Kauno medicinos instituto vyresniuose kursuose jau buvau tvirtai apsisprendęs tapti chirurgu. Daugiau dėmesio skyriau chirurginei praktikai reikalingiems dalykams. Šeštame kurse, Kaune kilus gripo epidemijai, pažangesniems studentams buvo leista dirbti gydytojais miesto Greitosios pagalbos stotyje. Tai buvo proga pasitikrinti gebėjimus, įgyti praktinių žinių ir geriau suprasti, koks darbas manęs laukia.
Studijas baigiau su pagyrimu. Pagal mokymosi rezultatus ir visuomeninį aktyvumą sudarytame absolventų sąraše buvau antras, todėl tikėjausi galėsiantis pasirinkti norimą specialybę ir darbo vietą. Chirurgų vietų buvo, tačiau visos – ne Kaune. Žmona dar studijavo antrame kurse, tad pasirinkau Anatomijos katedrą. Maniau, pagilinsiu chirurgui būtinas žinias, o žmonai baigus studijas grįšiu prie savo svajonės.
Tačiau anatomijoje mane sulaikė įdomi mokslinio darbo tema – galvos smegenų arterijų inervacijos tyrimai. Vadovo prof. Adolfo Urbono pastangomis katedroje buvo įrengta operacinė, turėjome chirurginių instrumentų ir anestezijos įrangą. Su kolega mokėmės sudėtingų neurochirurginių operacijų, reikalingų eksperimentiniams tyrimams. Žmonai baigiant studijas, didžioji mano kandidatinės disertacijos dalis jau buvo atlikta. Ją apgyniau 1964 m. Vėliau tapau vyresniuoju dėstytoju, Gydomojo fakulteto prodekanu, atsirado naujų pareigų, ir svajonė tapti chirurgu pamažu nutolo. Savo dvidešimt penkerių metų antrininkui šiandien patarčiau ryžtingiau eiti svajonių keliu.
– Kokios mokslinio ir vadybinio darbo akimirkos Jums pačiam vertingos, svarbios iki šiol?
– Mano mokslinė veikla prasidėjo laikotarpiu, kai mokslas buvo itin politizuotas. Sovietų Sąjungoje I. Pavlovo mokymas kurį laiką buvo paverstas propagandos priemone, o nervų sistemos įtakos organizmui tyrimai – itin skatinti. Prof. A. Urbonas iš Maskvos parsivežė kraujagyslių inervacijos tyrimų metodikas ir pasiūlė mums šią kryptį. Vis dėlto joje likau ne dėl ideologijos: tyrimai buvo įdomūs, mačiau prasmingų klausimų. Ilgainiui nuo kraujagyslių perėjau prie širdies inervacijos.
Širdies nervinės sistemos histofiziologiniais tyrimais susidomėjau 1973 m. Po pirmosios širdies transplantacijos pasaulyje kilo klausimas: kaip veikia persodinta širdis, atjungta nuo ją su centrine nervų sistema siejusių ryšių? Tai sudomino, uždegė. Tuo metu Švedijoje sukurtas Falcko–Hillarpo metodas atvėrė naujų galimybių tirti simpatinių nervų mediatorių (adrenalino, noradrenalino) lokalizaciją šios sistemos periferinėje dalyje. Galėjome tiesiogiai pamatyti simpatines nervines skaidulas, jų tankį ir išsidėstymą širdies audinyje.
Širdies inervacijos tyrimams laboratorija buvo įrengta anatomijos katedros cokoliniame aukšte. Įsisavinome sudėtingus neurohistocheminius tyrimų metodus. Širdies audinio mėginius reikėdavo užšaldyti skysto azoto temperatūroje ir po to šaltoje aplinkoje širdies audinio gabalėliai buvo supjaustomi į 10 -20 mikronų storio histologinius pjūvius. Maždaug dvejus metus su kolegomis dirbome, kol pasiekėme norimą rezultatą. Vėliau dalyvavome staigios mirties priežasčių tyrimų programoje, skelbėme darbus apie galimą širdies inervacijos reikšmę. Mūsų mokslinis darbas buvo įvertintas valstybine premija.
Laboratorijoje patyriau ir akimirkų, kurias sunku pamiršti. Yra tekę matyti unikalų atvejį, kaip net ir praėjus valandai po staigios žūties laboratorijoje staiga pradeda susitraukinėti mirusio vaiko širdis. Tai stebėti buvo emociškai sunku, iš pradžių netikėjo ir pasikviestas kolega fiziologas. Turėjome metodiką širdies raumens susitraukimams ir medikamentų poveikiui registruoti. Šis sukrečiantis atvejis suteikė retą galimybę tirti žmogaus širdies audinį netrukus po mirties ir gauti vertingų simpatinių nervų vaizdų.
Didelė mūsų Anatomijos katedros stiprybė – tyrimų tęstinumas: širdies inervacijos tyrimų kryptis plėtojama jau bemaž pusę šimtmečio. Sukaupta literatūra, metodikos, patirtis, o darbą tęsia jaunesnės mokslininkų kartos. Palyginti su tyrimų pradžia, techninė pažanga – milžiniška, vis dėlto net moderniausia įranga tyrėjo neatleidžia nuo būtinybės mąstyti. Dirbant su mikroskopu reikia daug kartų stebėti, lyginti rezultatus, tikrinti, ar neklysti. Skubėdamas gali greitai gauti rezultatą, bet po kelerių metų paaiškės, kad jis nieko vertas. Dirbtinis intelektas gali padėti, tačiau jo atsakymai neturi pakeisti paties tyrėjo kritiško vertinimo.
Universiteto gyvenime man ypač įsiminė Atgimimo metai. Kauno medicinos instituto bendruomenė neliko nuošalyje nuo Lietuvos išsivadavimo. 1989 m. institutas tapo Kauno medicinos akademija. Tuo metu iš mokslo reikalų prorektoriaus pareigų perėjau į mokymo reikalų prorektoriaus darbą. Keitėsi ne vien įstaigos pavadinimas – ieškojome naujų studijų organizavimo galimybių, rėmėmės bendradarbiavimo su Lenkijos ir Vokietijos medicinos akademijomis patirtimi.
1990 m. pradėjome rengti slaugytojus su aukštuoju išsilavinimu: priėmėme pirmuosius 50 studentų. Tai buvo būsimo Slaugos fakulteto užuomazga. Tų pačių metų rugsėjį medicinos studijas pradėjo 21 Libano pilietis. Tuomečio rektoriaus prof. A. Praškevičiaus įgaliotas pasirašiau pirmąją jų priėmimo sutartį. Šie žingsniai atvėrė naujas specialistų rengimo ir tarptautinių studijų perspektyvas.
Svarbus Universitetui buvo ir istorinės atminties sugrąžinimas. Centrinių rūmų auditorijoms suteikti Vlado Lašo ir Jurgio Žilinsko vardai. Viešai prisiminti profesoriaus Jurgio Žilinsko, vieno medicinos studijų Kaune organizatorių ir lietuviškosios anatomijos kūrėjų, darbai, kurie sovietmečiu buvo išstumti iš istorinės atminties.
Siekiau ir teisingesnio priėmimo į studijas. Mano siūlymu vienodą konkursinį balą surinkusių stojančiųjų eilę pradėjome nustatyti pagal lietuvių kalbos rašto darbo, o ne biologijos egzamino pažymį. Užšifruotą rašto darbą buvo lengviau apsaugoti nuo suinteresuotų asmenų įtakos. Norėjome sudaryti lygesnes galimybes miestų ir rajonų abiturientams. Tų metų priėmimo duomenys rodė palankesnį rajonų mokyklų absolventų santykį, tačiau pakeitimai sukėlė ir nemažai nepasitenkinimo.
Prieš 1991 metų Sausio 13-osios įvykius teko pavaduoti į užsienį išvykusį rektorių. Centriniuose rūmuose visą parą veikė informacinis štabas, budėjo administracijos ir padalinių atstovai. Savo štabą turėjo ir studentai. Kaupėme informaciją, palaikėme ryšius, rūmai buvo atviri visą parą. Tai buvo nerimo ir atsakomybės dienos.
Universitetui labai svarbi atvira diskusija. Atgimimo metais susikūręs Profesorių klubas buvo vieta, kur kolegos galėjo išsakyti nuomonę, ginčytis, kalbėtis su vadovybe apie problemas. Dešimt metų man teko jam vadovauti. Šį paveldą vertinu iki šiol: bendruomenė turi nebijoti viešai aptarti savo veiklos. Man norėtųsi daugiau kolegiškumo, gyvo bendravimo ir atvirų diskusijų.
– Ilgus metus mokėte žmogaus anatomijos. Kur baigiasi faktų mokėjimas ir prasideda tikras žmogaus kūno supratimas?
– Anatomija man visada buvo gydytojo rengimo pagrindas. Kai pats studijavau, jos mokėmės tris semestrus. Praktikos darbai vykdavo du kartus per savaitę, šalia paskaitų. Per egzaminą reikėjo ne tik atsakyti į teorinius klausimus, bet ir preparuotame kūne parodyti anatomines struktūras. Mokėmės lietuviškų ir lotyniškų pavadinimų, taisyklingo jų tarimo ir kirčiavimo. Tai buvo neatsiejama dalyko dalis.
Todėl man kelia rūpestį anatomijos studijoms skiriamo laiko mažėjimas. Žmogaus kūno sandarai suprasti reikia laiko, nuoseklumo ir praktikos. Terminą būtina sieti su konkrečia struktūra: vien kalbos žinių tam nepakanka. Svarbu ir tai, kad anatomijos dėstymas išlaikytų glaudų ryšį su medicina bei klinikine praktika.
Tikroji anatomijos žinių vertė man ypač atsiskleidė atliekant žmogaus kūno sekcijas. Kartą reikėjo išimti inkstus ir surasti antinksčius. Prakaitavau, kol juos radau, nors anatomiją jau buvau dėstęs penkerius metus. Atlase viskas aišku, o tikrame kūne, tarp audinių ir riebalų, vaizdas visai kitoks. Tada supratau, kiek dar trūksta taikomojo pažinimo.
Anuomet studijavome ir topografinę anatomiją bei operacinę chirurgiją. Kursą dėstė chirurgas, todėl kūno sandarą pakartodavome jau klinikiniu požiūriu: kur gali susidaryti išvarža, kur atlikti pjūvį, kokia kryptimi eina raumenų skaidulos. Šių žinių reikšmė išryškėja priėjus prie paciento. Gydytojas turi suprasti, kokie organai yra skausmingoje srityje ir kokių anatominių variantų gali pasitaikyti.
Prisimenu pacientę, kurios širdis buvo dešinėje, o vidaus organai išsidėstę veidrodiškai. Mes, ketvirtakursiai, jau žinojome apie tokį variantą – situs inversus. Tai geras pavyzdys, kodėl neužtenka išmokti vien įprastos organų padėties. Anatomija turi padėti suprasti konkretų žmogų, pacientą.
Kompiuterinę tomografiją ir magnetinio rezonanso tyrimus vadinu anatomijos renesansu. Jie leidžia pamatyti gyvo žmogaus kūno sandarą, erdvinius organų santykius. Kartą intervencinis radiologas, mano buvęs studentas, procedūros metu rodė mano paties kraujagysles. Pasakiau: štai kartoju anatomiją savo kūne. Tačiau pažangiausias vaizdas bus mažiau naudingas, jeigu jo aprašymas neaiškus: gydytojui svarbu tiksliai žinoti, kuri struktūra pažeista ir kur yra pakitimas.
– Prisidėjote ne tik prie anatomijos vadovėlių, bet ir prie lietuviško anatomijos vardyno kūrimo. Ar yra lietuviškas anatominis terminas, kurį pats laikote ypač gražiu, taikliu ar tiesiog mėgstamu?
– Lietuvišką anatomijos vardyną kūrė ir tobulino ne viena anatomų karta. Mūsų darbas buvo šios tradicijos tęsinys: apibendrinome ankstesnį įdirbį, derinome lietuviškus terminus su tarptautine nomenklatūra. Dirbo Kauno ir Vilniaus anatomai, kalbininkai. Kartais ilgai ginčydavomės net dėl žodžių tvarkos kokio raumens pavadinime, tačiau terminas turi būti tikslus, taisyklingas ir pastovus.
Man arčiausiai širdies pavadinimai, nusakantys organų struktūrą ar jos veikimą. Štai kankorėžinė liauka, dvigalvis ar keturgalvis raumuo. Gerklė, gimda, sėklidė, didžiosios smegenys, smegenėlės. Tai geri, aiškūs terminai. Lietuviškas vardynas reikalingas ir kasdienėje medicinos kalboje. Jei turime aiškų pavadinimą „tulžies latakai“, kam lietuviškame tekste jį keisti „biliariniais latakais“? Terminijos tikslumas – dalis profesinio tikslumo. Kita vertus, nedera ir perlenkti lazdos – o seniau būta judėjimo, siekusios sulietuvinti jau prigijusius tarptautinius žodžius. Arterijas siūlyta keisti „tvinkslėmis“, venas – „pliuškėmis“. Eritrocitą vadinti „raudainiu“, leukocitą – „baltainiu“.
Vardyne paskelbta daugiau kaip 7,6 tūkst. anatomijos terminų.
– Stebėdamas dabartinius LSMU studentus, kokius didžiausius skirtumus ir kokį svarbų panašumą pastebite?
– Ankstesnius ir dabartinius studentus pirmiausia skiria laisvė. Sovietmečiu iš dekanų buvo reikalaujama studentus kontroliuoti. Eidavome į bendrabučius tikrinti tvarkos, turėdavome aiškintis net dėl jų triukšmo klinikų koridoriuose. Šiandien santykis kitoks – studentai laisvi žmonės. Baigdamas dėstyti 2005 metais penktakursiams skaičiau skausmo neuroanatomijos kursą. Jie man patiko: buvo aktyvūs, klausdavo, diskutuodavo.
Vis dėlto geri pažymiai dar nepasako visko apie žmogaus tinkamumą gydytojo profesijai. Reikia žinių, tačiau svarbu ir tikras domėjimasis pasirinktu darbu. Dėstydamas matydavau skirtumą tarp studento, kuris nori suprasti, ir to, kuriam rūpi tik diplomas. Norėtųsi, kad profesinė motyvacija sulauktų daugiau dėmesio. Labai rūpi ir tai, ar gydytojų pakanka rajonuose, ar ten gyvenantys žmonės gali laiku gauti specialistų pagalbą.
Teisingumo klausimas man svarbus nuo karjeros pradžios. Prisimenu darbo vietų paskirstymo komisiją: gerai besimokančiai absolventei pasakė, kad norimos vietos nėra, o vėliau ji atsirado prasčiau besimokiusiam įtakingo veikėjo sūnui. Paprieštaravau ir paprašiau vėl pakviesti studentę. Paklausta, ar norėtų dirbti Vilniuje, ji nušvito: „Su mielu noru.“ Jai pavyko gauti paskyrimą. Tokie atvejai įsimena visam gyvenimui. Jauno žmogaus galimybės turi priklausyti nuo jo pasirengimo ir pastangų.
– Vaikystėje, paauglystėje Jums teko patirti dalykų, kurių tokio amžiaus žmogui apskritai neturėtų tekti patirti. Ar dabar, žvelgdamas iš devynių dešimtmečių perspektyvos, atpažįstate savyje bruožus, kuriuos išugdė būtent tie ankstyvieji išbandymai?
– Taip, galima sakyti, kad būtent tremtis ir pokario metai nulėmė ir mano būdą, ir tolesnį gyvenimą. Užgrūdino, sustiprino, išmokė gyventi savarankiškai, daug ir atkakliai dirbti.
Kai mūsų šeimą išvežė, man buvo penkeri, seserims – treji ir septyneri metai. Tėvas buvo nuteistas ir kalėjo lageriuose atskirai nuo mūsų su mama. Ilgą laiką gyvenau pas Tėvo gimines. Taip sutapo, kad Tėvas grįžo, ir tuo pačiu metu mūsų kursas parvyko iš Kazachstano: anuomet visas mūsų antrasis medikų kursas buvo „mobilizuotas“ žemės ūkio darbams. Tada pirmą kartą po 16 metų pamačiau savo Tėvą.
Manau, jei nebūtų buvę tremties, turbūt nebūtų tų šešių dešimtmečių Universitete. Man tremtis buvo tas pamatas, padėjęs kabintis už gyvenimo. Žmonėms, kurių artimieji buvo tremtyje, buvo visaip trukdoma ir aukštąjį mokslą baigti, ir karjeros siekti. Laimei, visada buvo ir kitokių – padėjusių, parėmusių. Mane priglaudė vaistininkas, rėmęs ir mano tėvo medicinos studijas. Kad įstojau studijuoti medicinos – iki šiol esu dėkingas tuomečiam KMI rektoriui profesoriui Zigmui Januškevičiui.
– Devyniasdešimties metų jubiliejus savaime provokuoja beveik medicininį klausimą: koks yra Jūsų geros fizinės, intelektinės ir dvasinės būklės „receptas“?
– Reikia nesustoti dirbti ir domėtis. Kūnui reikia fizinio krūvio, protui – veiklos. Svarbu judėti, skaityti knygas, išlaikyti smalsumą. Kai žmogus nustoja kuo nors domėtis, jis vis mažiau naudojasi ir savo gebėjimais.
Labai svarbu jaustis reikalingam. Universitete vis dar esu paprašomas konsultacijos, bendrauju su kolegomis. Anatomijos katedroje vis dar jaučiuosi ir bendradarbis, ir mokinys. Reikia mokėti prisitaikyti prie aplinkos, nesureikšminti savęs, likti atviram viskam, ko gali išmokti iš kitų.
Judėti padeda ir kasdienis gyvenimas. Turiu sodybą, sklypą – reikia tvarkytis, prižiūrėti veją. Šunys yra mano keturkojai kineziterapeutai: jie nežiūri į mano amžių ir kasdien verčia pajudėti.
Biografijos ir profesinio kelio faktai
Gydytojas anatomas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius emeritas Rimvydas Stasys Stropus gimė 1936 m. spalio 16 d. Kretingoje.
Profesoriaus mokslinės veiklos ašis –periferinės nervų sistemos ir širdies anatomijos bei neuromorfologijos tyrimai. Pirmasis Lietuvoje histocheminiais ir morfometriniais metodais pradėjo sistemiškai tirti žmogaus širdies autonominę inervaciją, jos kitimą žmogui senstant ir sergant išemine širdies liga. Su bendradarbiais išplėtojo širdies neuromorfologijos tyrimų mokyklą. Profesoriui priskiriama apie 150 mokslinių publikacijų.
Kelių „Žmogaus anatomijos“ vadovėlių autorius ir bendraautoris, parašė „Žmogaus judėjimo anatomiją“. 2020 m. kartu su LSMU, VU ir Lietuvių kalbos instituto mokslininkais išleido „Anatomijos vardyną“.
Naujausi komentarai