Sekmadienį, balandžio 3 d., Kauno klinikose po sunkios ligos užgeso inžinieriaus elektroniko, habilituoto technikos mokslų daktaro profesoriaus Algirdo Lašo gyvybė.

Nebepasitiks prie durų

Simboliška – velionio A.Lašo tėvas akad. Vladas Lašas, 1924–1940 m. dirbęs Vytauto Didžiojo universiteto fakulteto dekanu, inicijavo Didžiųjų Universiteto klinikų, kurioje vyktų gydomasis, pedagoginis ir mokslinis darbas, statybą ir 1940-aisiais pradėjusi veikti ligoninė buvo moderniausia ligoninė šalyje. Tuo metu Algirdui tebuvo vienuolika metų, taigi jis buvo tas, kuris matė Kauno klinikas nuo pat pirmosios plytos, stebėjo, kaip jos augo ir vystėsi.

Nėra lengva rašyti apie žmogų, kuris buvo taip arti. Vyro Tėvą. Uošvį. Keista, kad atvažiavus iš Vilniaus į Kauną, į Aukštaičių gatvę, jis nebepasitiks prie durų – šiltas, besišypsantis, žodžio kišenėje neieškantis. Ir nuolat kažką dirbantis, taisantis kokį prietaisą arba rašantis smagias istorijas apie namą, kuriame gyveno visą gyvenimą, arba – apie savo motociklus ir automobilius.

Jis buvo reto darbštumo ir atkaklumo, labai išradingas žmogus, nesibaidė jokių darbų. Štai ką A.Lašas rašė savo atsiminimuose: “Prieškario laikais, kai mokiausi pirmosiose mokyklos klasėse, pagrindinis mano užsiėmimas būdavo įvairių mechanizmų ir mašinų montavimas iš jo turimų gausybės metalinių plokštelių, mazgų ir tvirtinimo detalių rinkinių. <...> Aš turėjau sukaupęs nemažą asortimentą įvairiausių elektros reikmenų, laidų, baterijų, radijo detalių, taip pat kai kurių įrankių. Elektrinį lituoklį, maitinamą iš 220 V elektros tinklo, pasidariau pats. Be to, buvau gavęs iš savo tėvo dovanų nuostabų rinkinį elektrinių komponentų, iš kurių buvo galima sumontuoti įvairiausių veikiančių elektros įtaisų – skambutį, telegrafo aparatą, elektrinį variklį, elektrolizės vonią ir daugelį kitų.”

Algirdas ir Liūtas

Dar paauglys, Algirdas elektrifikavo, radiofikavo ir telefonizavo visą namų ūkį, o Augustave, dėdės Mato Lašo dvare, kuriame jis praleisdavo vasaras, išmoko ir ūkio darbus dirbti.

“Karo metais, nors pagal amžių tebuvau tik pusbernis, man jau tekdavo ir vyrų darbus dirbti. Dėdė išmokė dvikinkiu plūgu pūdymą arti, įtaisė man trumpesnį dalgį ir eidavau kartu su vyrais kultūrinės žolės – moteikos – pjauti, o vieną paskutiniųjų karo vasarų dirbau kaimynystėje gyvenančio kalvio Stravinsko kalvėje. Pirmąsias dvi savaites pūčiau dumples, kūrenau žaizdrą ir žiūrėjau, kaip dirba kalvis. Vėliau tapau pagalbininku: kaldindavau varžtus ir “muterkes”, juos “gintuodavau”, t.y. įsriegdavau ir net vežimą iš kalvėje pagamintų dalių surinkinėjau", – savo prisiminimuose pasakojo A.Lašas.

Daug jo pasakotų prisiminimų buvo susiję su artimu vaikystės draugu, bendraamžiu Liūtu Griniumi, prezidento Kazio Griniaus sūnumi: jų tėvai, dr. Kazys Grinius ir prof. Vladas Lašas 1926 m. kartu pasistatė namus Aukštaičių gatvėje, kuriuose gimė ir Algirdas, ir Liūtas.

Nenutrūkstanti gija

1946 m. baigęs “Aušros” berniukų gimnaziją įstojo į Kauno Valstybinį Vytauto Didžiojo universitetą ir tapo Technologijos fakulteto Elektrotechnikos skyriaus studentu, 1951 m. baigė Kauno Politechnikos institutą (nuo 1990 m. – Kauno technologijos universitetas), o 1959 m. jau apsigynė daktaro disertaciją. Prof. A.Lašas KTU dėstė daugiau kaip keturiasdešimt metų, 1970–1981 m. Elektronikos katedros vedėjas, yra 7 išradimų, daugiau kaip 100 mokslinių straipsnių, vadovėlių “Pramoninė elektronika” ir kelių kitų knygų bendrautoris/autorius. Jo paskaitų klausė tūkstančiai studentų, tarp jo mokinių – dešimtys mokslų daktarų. Jis stažavosi Maskvos, Prahos, Merilando universitetuose. Svarbiausios jo tyrimų sritys – atpažinimo sistemų sudarymas ir tyrimas. Jo vadovaujama komanda buvo pirmųjų skaitančių automatų kūrėjų gretose.

1955 m. vedė Eugeniją Mikšytę, išaugino tris sūnus – Vladą, Gediminą ir Mindaugą. Prieš šešerius metus Eugenija Mikšytė-Lašienė mirė. Jai atminti Algirdas Lašas 2012 m. sudarė ir išleido knygą “Eugeniją Mikšytė-Lašienė. Apie save ir kitus ir kiti apie Ją”, kurioje netikėtai atsiskleidė ir jo, kaip rašytojo, talentas.

Šioje knygoje jis rašė: “Žmogus pasijunta stiprus, kai pradeda suprasti šalia savęs esančių ir buvusių didybę. Pirmiausia artimųjų ir pačių brangiausiųjų. Kai suvokiame, kad mūsų pečius užgriūva atsakomybė už jų palikimą, <...> kuris ugdo mus ir mūsų dvasią, skiepija gerumą, meilę ir norą įžiebti mumyse oraus ir doro žmogaus siekius, tada suprantame ir tai, kad visa, ką esame gavę, išmokę ar sugebėję kurti kitiems ir sau, privalome perduoti vaikams. Tai turbūt ir yra nenutrūkstanti gija tarp praeities, dabarties ir ateities.”

Neringa Lašienė, marti, A.Lašo sūnaus Gedimino žmona

Tiems, kurie palydės

Atsisveikinimas su velioniu laidotuvių namuose “Rimtis” A.Juozpavičiaus pr. 1 šiandien, pirmadienį, 9.00 – 17.30 val. Velionio pageidavimu urną po kremavimo antradienį į Petrašiūnų kapines palydės tik šeimos nariai.