Nutylėta istorija: partizano sūnus pasaulį išvydo kalėjime

Viduklės patriotų šeima

Prieš geroką dešimtmetį A.Noruševičiaus išleistuose mamos Antaninos Kliknaitės prisiminimuose, laiškuose, užrašuose ant atvirukų, kalendorių lapeliuose išryškėja ir dešimtmečiais sovietų slėpta tiesa – kalėjimuose nėščios moterys buvo ne tik kalinamos, bet ir žiauriai tardomos, čia jos gimdė ir augino vaikus.

Tiesa, augino tik pusmetį, nes tokius mažylius valdžia išsiųsdavo arba į SSRS vaikų namus, arba atiduodavo kalinių giminaičiams Lietuvoje, priversdami juos imti suklastotus vaikelio gimimo dokumentus, kuriuose net neužsimenama apie gimimo vietą ir nenurodoma tikroji gimimo data.

"Mano mama Antanina gimė 1921 m. Viduklėje, skurdžioje šeimoje, todėl baigusi keturis mokyklos skyrius talkino savo mamai įvairiuose darbuose pas turtingesnius vidukliškius. Antanina užaugo graži, darbšti, daininga. Būdama 19-metė susipažino su artimame kaime apsigyvenusiu buvusiu jūreiviu Stanislovu Naruševičiumi ir už jo ištekėjo. Netrukus, 1942 m., jiems gimė pirmas sūnus, tačiau jaunų žmonių laimė buvo trumpa – vieniems okupantams išėjus, sugrįžo pirmieji, ir Stanislovas išėjo į mišką, pas partizanus, kur buvo ir jo broliai. Jauna Stanislovo žmona Antanina tapo partizanų talkininke", – pasakojo Aurelijus, sėdėdamas prie kaliniams skirto staliuko vienoje Kauno tardymo izoliatoriaus kameroje, įrengtoje beveik toje pačioje vietoje, kaip ir toji, kur kalėjo jo mama.

Priverstinis išsiskyrimas

Kai Viduklėje atsirado išdavikų, okupantai netruko ištremti į Sibirą Stanislovo tėvus, o žmoną – suimti. Antanina 1946 m. kovą buvo išvežta į Raseinių stribyną, kur ją žiauriai tardė Raseinių apskrities kagėbistai Dzidas Jocius ir Antanas Oršvila. Po to Antanina buvo išsiųsta į Kauno kalėjimą, tarpukariu vadintą Kauno sunkiųjų darbų kalėjimu. Čia niekas nekreipė dėmesio į vis ryškėjantį jos nėštumą.

"Mama yra sakiusi, kad ji buvo kalinama aštuntu numeriu pažymėtoje kameroje drauge su kitomis aštuoniomis kalinėmis. Ji pagimdė mane 1946 m. spalį. Matyt, kalėjimo ligoninėje, kuri čia buvo įrengta tarpukariu trečiajame kalėjimo aukšte. Gimiau sužalotomis, greičiausiai, per mamos tardymus, ranka ir koja. Mama vis minėdavo kelių gydytojų pavardes, kuriems visą gyvenimą buvo dėkinga už išgelbėtas mudviejų gyvybes. Deja, aš neįsiminiau tų gydytojų pavardžių," – apgailestavo A.Noruševičius.

Riebi sriuba

Maistas kalinėms buvo paduodamas pro langelį kameros duryse. Atsitiko taip, kad šias pareigas kalėjime atliko šeimą pažinojęs kalinys Leonardas Pukinas, kuris vėliau tapo Aurelijaus krikštatėviu. Tad jis ir įpildavo Antaninai riebesnės sriubos – su daugiau dzikučių.

"Nežinote, kas yra dzikučiai? Tai tokios kirmėlaitės, kurių ir dabar pasitaiko, pavyzdžiui, kruopose, – aiškino pašnekovas. – Žodžiu, mes su mama šiaip taip pragyvenome kameroje pusmetį, po kurio reikėjo skirtis – arba važiuoti į SSRS vaikų globos namus, arba pas giminaičius Lietuvoje. Priartėjus nustatytam mūsų atskyrimo terminui, atvažiavo mamos sesuo ir mama – jos paėmė mane 1947 m. balandį pas save, į Viduklę, o mama buvo išsiųsta dešimčiai metų į Sibiro lagerius."

Gimiau sužalotomis, greičiausiai, per mamos tardymus, ranka ir koja. Mama vis minėdavo kelių gydytojų pavardes, kuriems visą gyvenimą buvo dėkinga už išgelbėtas mudviejų gyvybes.

Naujoms A.Noruševičiaus mamoms buvo liepta įregistruoti jo gimimą Viduklėje – berniuko gimimo liudijime buvo įrašyta, kad jis gimė Viduklėje 1948 m. sausį. Netrukus keistomis aplinkybėmis mirė abi berniuko globėjos (manoma, kad jos buvo nužudytos už ryšius su partizanais), ir berniuką su broliu priglaudė viena bebaimė moteris, kuri net nebuvo Naruševičių giminaitė.

Kai Aurelijus suaugo ir baigė istorijas studijas, parašė šūsnis prašymų sovietinės Lietuvos saugumo ir kitoms tarnyboms, prašydamas išduoti naują gimimo liudijimą su tikrąja gimimo data, bet iš visur gaudavo atsakymą, kad jokių jo gimimą kalėjime patvirtinančių dokumentų nėra.

Nerado jokio dokumento

Archyvuose nebuvo ir dokumento, bylojančio apie vaiko perdavimą artimiesiems. Taigi, KGB archyvuose nėra jokių duomenų apie sovietiniuose kalėjimuose gimusius vaikus, nors kauniečio gimimo dokumentuose įrašyta gimimo vieta – Viduklė ir data – 1948 m. aiškiai nesisiejo su tuo faktu, kad jo motina tuo metu jau antrus metus dirbo Karagandos srities specialiajame lageryje, akmenų karjere.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, A.Noruševičiui pavyko gauti naują savo gimimo liudijimą su tikrąja data ir vieta – liudytojos buvo mama, 1957 m. grįžusi iš lagerio, ir drauge su ja Kaune, toje pačioje kalėjimo kameroje, kalėjusios moterys.

Aurelijaus tėčiui auklėti sūnaus nebuvo lemta: jis žuvo 1948 m. drauge su partizanų grupe, kuriai vadovavo, ir yra palaidotas broliškame kape Kalnujuose.

Tarsi atpildas už skriaudas

Suaugęs A.Noruševičius dirbo mokyklose, "Kauno baldų" fabrike, kur aktyviai prisijungė prie Sąjūdžio veiklos, o atkūrus nepriklausomybę ėmėsi knygų ir kalendorių leidybos – 1995 m. įkūrė leidyklą "Kalendorius". Tarp darbų, kuriais didžiuojasi, – unikalus Vardų kalendorius, sudarytas konsultuojantis su kalbininkais, etnografais, dvasininkais, įsiklausant į eilinių žmonių pastabas, studijuojant kitų šalių, iš kurių pas mus atkeliavo vardai, kalendorius.

Prieš dešimt metų A.Noruševičiaus išleido pirmąją knygą "Lietuvos vaikų pasakos", kurioje spausdinamos pačių vaikų parašytos istorijos. Darbo sėkmė, anot A.Noruševičiaus, savotiškas atlygis už skaudžią vaikystę be mamos ir jos pasakų.