Išsiskyrė aktyvumu
D. Stralkų būtų galima pristatyti labai trumpai – 27-erių marijampolietis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos, Pauliaus Kaminsko dainavimo klasės studentas. Tačiau tokia pradžia, vargu, ar ką nors pasakytų apie žmogų, kurio gyvenime vienu metu telpa teatras, muzika, bitės ir dar daugybė veiklų, kurioms, regis, reikėtų bent kelių skirtingų žmonių.
Dovydo gyvenimo geografija gana siaura – Igliškėliai, Marijampolė, Kaunas, o štai veiklų žemėlapis – kur kas platesnis. Gimtuosiuose Igliškėliuose jis ne tik baigė mokyklą, bet ir gana anksti įsitraukė į bendruomenės gyvenimą. Būdamas aštuoniolikos dirbo kultūros namuose renginių organizatoriumi, o kartu šoko Igliaukos liaudiškų šokių kolektyve „Tryptukas“.
„Ten labai smagiai leidau laiką, šokau aštuonerius metus“, – dabar, anot jauno vyro, jis sėdi ant atsarginių suolelio. Ne todėl, kad folkloras tapo nebesvarbus, o todėl, kad gyvenimo tempas kitas ir laiko viskam nepakanka. Vis dėlto tų metų Dovydas nepamiršo – labiausiai jam įstrigo žmonės, muzika, šokis ir kartu praleistas laikas.
„Gera, kai darai tai, kas patinka, ir dar kitiems sukeli gerų emocijų“, – savo šypsniu Dovydas užkrėtė ir mane.
Gimtajame krašte jaunasis entuziastas ne tik organizavo renginius, bet ir pats juos vedė, grojo gitara, domėjosi bardų muzika.
Netikėtos galimybės
Muzika – nuolatinė pašnekovo palydovė. Ji skamba ryte geriant kavą, lydi sėdint prie automobilio vairo. Muzika lydėjo ir Dovydo šeimoje – tėtis grojo gitara. Pats Dovydas to jau nepamena, tačiau senose šeimos nuotraukose išlikę muzikavimo liudijimų. Vėliau svarbiu žmogumi jo kelyje tapo muzikos mokytoja Birutė Pavalkienė, kurią Dovydas vadina žmogumi, suteikusiu tvirtus pagrindus ir iki šiol vedančiu pirmyn. Marijampolėje baigęs kultūros vadybos mokslus, Dovydas nusprendė savo kelią tęsti pasirinkęs muziką ir įstojo į VDU Muzikos akademiją.
„Kaip sakau, dainavau, dainavau ir prisidainavau“, – juokavo antro kurso magistrantas.
Vis dėlto sprendimas muziką paversti profesiniu keliu nebuvo savaime suprantamas. Iki pat stojimo Dovydas svarstė, kas būtų, jei į akademiją nepavyktų patekti.
„Visokių buvo minčių: ką darysiu, jei neįstosiu. Ar mesti muziką, ar ieškoti kitų kelių ir galimybių. Vis dėlto įstojau“, – sakė jis.
Tada vienos galimybės ėmė atverti kitas. Studijos VDU Muzikos akademijoje Dovydą atvedė į Kauno valstybinį muzikinį teatrą (KVMT). Pats Dovydas pripažįsta: prieš kelerius metus sunkiai būtų patikėjęs, kad vieną dieną dainuos tokioje scenoje.
Viena yra dainuoti prie fortepijono, o visai kas kita – tai daryti judant.
Vadino avantiūra
„Dėstytojai Viktorija Streiča ir Kęstutis Jakštas Operos studijos paskaitų metu kartu su studentais statė operetę „Orfėjas pragare“. Būtent šio pastatymo metu mane pastebėjo ir vėliau pakvietė prisijungti prie KVMT trupės“, – pasakojo Dovydas, operetėje įkūnijęs Plutono tarną Hansą Stiksą.
Pats šį atsiradimą teatro scenoje jis vadina avantiūra – netikėta, bet labai smagia. Tiesa, ji pareikalavo ir visai kitokių įgūdžių nei įprastos studijos.
„Viena yra dainuoti prie fortepijono, o visai kas kita – tai daryti judant. Vienu metu turi šokti, dainuoti ir dar partiją teisingai atlikti. Kaip aš sakau, formuojasi naujos neuronų jungtys“, – juokavo atlikėjas ir pridūrė, kad pastaruoju metu jos dirbo visu pajėgumu.
Spalio 2-ąją įvyko miuziklo „Šrekas“ premjera, todėl visai kūrybinei komandai ir atlikėjams teko atremti ne vieną iššūkį. Teatro kuriamam pasauliui prireikė ne tik dainininkų ir orkestro, bet ir sudėtingų dekoracijų, kaukių, lėlių teatro elementų, vaizdo projekcijų, specialiųjų efektų ir net gigantiško judančio drakono. Pats teatras šį miuziklą pristato kaip vieną techniškai sudėtingiausių savo istorijoje. Dovydas šiame pasakų pasaulyje – vilkas.
„Stebėjau, kaip dirba režisierius, dirigentai, dailininkai ir scenografai. Neįtikėtina, kaip lipdosi visas miuziklas. Kyla kaip smėlio pilis. Smagu ir pačiam tame dalyvauti“, – savo įspūdžiais dalijosi artistas.
Nors darbo iki premjeros buvo daug, Dovydas sako, kad viena veikla maitina kitą. Tai, ką išmoksta KVMT, praverčia Marijampolės dramos teatro mėgėjų trupėje, o dramos teatro patirtis padeda muzikinėje scenoje.
„Dabar viena veikla įkrauna kitą, azartas auga. Galiu padaryti geriau, kas toliau?“ – svarstė marijampolietis.
Bičių orkestras
Dovydas neslėpė, kad jam įdomu išbandyti vis naujus dalykus, tad nieko keisto, kad jo gyvenime atsirado ir bitininkystė. Iš pirmo žvilgsnio scena ir bitės atrodo mažai kuo susiję, tačiau Dovydo gyvenime šie du pasauliai puikiai dera.
„Bitininkystė į mano gyvenimą atėjo atsitiktinai“, – jaunas vyras mintimis grįžo į dainuojamosios poezijos vakarus vienkiemyje, poeto tėviškėje ir netikėtą pažintį su bitininku Algiu Lanausku.
Dovydas tuo metu fotografavo ir užsiminė, kad būtų įdomu užfiksuoti bites.
„Algis sako: „Gal nori bitininkauti? Ar esi alergiškas bitėms?“ Atsakiau, kad lyg ir ne. Jis man: „Gerai, dovanoju tau avilį, pavasarį persidažyk ir pradedame“, – prisiminė Dovydas.
Po žiemos apie pasiūlymą jis buvo pamiršęs, tačiau Algis nepamiršo. Paskambinęs priminė, kad jau laikas nusidažyti avilį. Taip viskas ir prasidėjo. Dabar vienkiemyje kartu su savo mokytoju Dovydas prižiūri dvylika avilių. Darbas su bitėmis turi savo ritmą – nuo pavasario iki rudens trunka aktyvusis bitininkystės sezonas, o žiemą prasideda kitas etapas. Reikia stebėti, kaip bitės peržiemojo, rūpintis šeimomis ir suprasti, kas vyksta avilio viduje. Bitės, anot jauno vyro – charakteringas vabzdys. Gal net šiek tiek muzikalus.
„Bičių dūzgesys primena muzikinį teatrą, o jų dūzgimas skiriasi nuo nuotaikos“, – pastebėjo bitininkas.
Vienoks dūzgesys būna, kai avilyje nėra motinėlės, kitoks – kai iš avilio paimamas rėmelis su medumi. Pasikeičia jis ir tada, kai rėmelis į bičių namus grįžta. Todėl Dovydas į avilį žvelgia ne vien kaip į vietą, kur gaminamas medus, bet kaip į gyvą sistemą, kurios reikia mokytis klausytis. Yra ir dar vienas dalykas.
„Tikrai ne kartą buvo, kad ateini prie bičių suirzęs, bet tas vaško, pikio kvapas, dūzgimas veikia raminamai“, – pasakojo Dovydas.
Todėl bitininkystė, jo įsitikinimu, dera prie gyvenimo labiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Po scenos triukšmo – avilio dūzgimas. Po žmogaus sukurtos muzikos – gamtos garsas. Medus, žinoma, irgi turi savo vietą, ypač dainininko gyvenime.
„Medus labai gerai: ir su arbata, ir tiesiog pasmaližiauti“, - stiklainėlį savo surinkto medaus tiesė bitininkas.
Rūke su fotoaparatu
Dar viena Dovydo veikla – gamtos fotografija. Gyvendamas netoli Amalvos pelkės, priklausančios Žuvinto rezervatui, jis turi vietą, į kurią su fotoaparatu traukia vos prašvitus. Čia fotografuoja stirnas, briedžius, įvairius paukščius, o pavasarį ir rudenį stebi jų migraciją.
Vis dėlto gamtos fotografija nėra vien gražūs rytai ir įspūdingi kadrai. Kartais tenka gerokai pasikankinti.
„Ryte prieš saulėtekį keliesi, eini. Būna ir ketvirtą, ir penktą valandą ryto. Žiemą – vėliau. Kol įsikuri, kol randi vietą, kad gyvūnai neišsigąstų“, – savo rutina dalijosi Dovydas.
Tada prasideda laukimas. Šiltuoju metų laiku kantrybę išbando uodai, o žiemą – šaltis. Jis nepalankus ne tik fotografui, bet ir pačiai technikai. Esant žemai temperatūrai, fotoaparatą reikia saugoti, tad kartais tenka galvoti ne tik apie tai, kaip nesušalti pačiam, bet ir kaip išsaugoti įrangą.
Toks fotografavimo būdas artimas ir gamtos fotografui Mariui Čepuliui, kurio darbais Dovydas žavisi. Jį traukia ne tik įspūdingi kadrai, bet ir pats fotografo santykis su gamta – gebėjimas ilgai stebėti, laukti ir būti pasiruošusiam akimirkai, kuri trunka vos kelias sekundes. Knygų, kaip M. Čepulis, Dovydas kol kas leisti neplanuoja. Tačiau fotografija jau seniai peržengė asmeninio pomėgio ribas. Jis išleido savo nuotraukų kalendorių, o jo užfiksuoti gamtos vaizdai pateko ir ant atvirukų. Marijampolėje Dovydas jau yra surengęs savo darbų parodą. Ar panašių planų turi ir Kaune? Į mano klausimą jis atsakė šypsniu – nei „taip“, nei „ne“ jo lūpose nesuskambėjo.
(be temos)
(be temos)