Nuo studijų Indonezijoje iki praktikos pas orangutanų tyrinėtoją

„Universitete, dar bakalauro studijose, vykau į Laplandiją tobulinti žinias, ten atlikome paukščių mokslinius tyrimus. O Bulgarijoje prisidėjau prie Egipto Maitvanagių apsaugos programos. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) šiuo metu sudaro puikias sąlygas studentams tobulintis užsienyje“, – teigia Žymantas Čekas, pagal dvišalių mainų programą studijuojantis Indonezijoje ir dirbantis su žymiausia orangutanų tyrinėtoja – profesore Birute Galdikas.

– Papasakokite šiek tiek apie save, kokios yra tavo pagrindinės motyvacijos gyvenime?

– Domiuosi daugybe dalykų, niekad nenustygstu vietoje, vis neišbandęs ko nors naujo. Tačiau daugiausiai laiko savo gyvenime skiriu užsiėmimams, kurie vienaip ar kitaip siejasi su gamta. Mano profesija ir pašaukimas yra gamtininkystė, tai žinojau jau nuo mažų dienų. Pamenu, kai pradinėje mokykloje auklėtoja klausė, kuo būsite kai užaugsite – žinoma, pasididžiuodamas atsakiau, jog būsiu gamtininkas. Turbūt dėl meilės gamtai turiu būti dėkingas savo tėčiui, kuris buvo biologas ir nuo mažens mane tampydavosi į įvairias gamtininkų išvykas.

Tačiau užtrukau, kol galutinai suvokiau savo motyvacijas gyvenime – baigęs mokyklą nusprendžiau stoti į mediciną tuometiniame Kauno medicinos universitete. Vis dėlto, pasimokęs keletą metų supratau, kad tai ne man – norint būti geru gydytoju, reikia turėti pašaukimą. Nusprendžiau grįžti ten, kur vedė širdies balsas, tad perstojau į VDU Aplinkotyros ir ekologijos studijų programą. O medicina ir dabar tebėra vienas iš mano hobių.

– Kas paskatino išvykti studijų mainams? Kuo naudingos studijos užsienyje?

– Keletą metų ieškojau kelių, kurie nuvestų pas profesorę Birutę Galdikas, kurią pelnytai galima vadinti žymiausia orangutanų tyrinėtoja ir viena garsiausių gamtosaugininkių. Sakyčiau, kad tai buvo mano vaikystės svajonė. Viskas taip dėsningai susiklostė, jog įstojęs į VDU magistrantūros studijas, sužinojau apie galimybę išvykti dvišalių mainų studijoms į Indoneziją, į labai gerą Azijos aukštąją mokyklą – Bandungo technologijos institutą, kuriame kaupiau žinias apie tropinių kraštų biologinę įvairovę. Tai buvo tarsi pasiruošimas prieš išvykstant dirbti su orangutanais. Kodėl naudingos tokios studijos? Manau, kad tai neįkainojama patirtis, padėjusi pamatą tolesnei mano karjerai.

– Pagal VDU dvišalių mainų programą išvykote į Indoneziją. Kodėl būtent ten? Kodėl susidomėjote šia egzotiška šalimi?

– Pagrindinė priežastis yra ta, jog norėjau atvykti pas profesorę B. Galdikas atlikti praktiką Borneo saloje. Norėjau čia apsilankyti dėl unikalios gamtos – tropinio klimato juostoje gyvūnų ir augalų gausa yra neapsakomai didelė, vien išėjus į miesto parką negali atitraukti akių nuo keisčiausių augalų formų, o kur dar įvairiausios gyvatės, milžiniški driežai, komodo varanai, begalės beždžionių, vorai, didžiausia paukščių įvairovė...  Man, kaip gamtininkui, tai tarsi rojaus kampelis.

– Ko gali tikėtis studentai, nuvykę studijuoti į Indonezijos universitetą? Kokia studijų ten pridėtinė vertė, nepaisant įgyjamų profesinių žinių ir gebėjimų?

– Studijų kokybė gera, tačiau reikia įdėti nemažai pastangų, norint rodyti gerus rezultatus. Kadangi Azijos universitetuose studijuoja labai nedaug žmonių, kolegos itin darbštūs ir gabūs, tad nenustebkite, kad teks dirbti kur kas daugiau nei studijuojant Lietuvoje. Tiek teoriniai, tiek praktiniai užsiėmimai skiriasi nuo vykstančių VDU, taip pat ne visi kolegos gerai kalba angliškai, tad gali kilti iššūkių organizuojant grupinius darbus.

– Ar akademinė kultūra Indonezijoje labai skiriasi nuo lietuviškosios?

– Taip, akademinė kultūra skiriasi smarkiai. Indonezijoje tenka pamatyti neįtikėtiną pagarbą dėstytojams ir „privalomą mandagumą“. Į dėstytojus kreipiamasi „ponas“ arba „pone“. Nesilaikant šių mandagumo taisyklių užtrunkama ilgiau, kol susitariama dėl įvairių klausimų, taip pat visi reikalai tvarkomi kur kas ilgiau nei Lietuvoje, daugybė popierizmo, niekas nevyksta be valdžios patvirtinimo. Kartais net juokinga – norint atlikti menkiausią pakeitimą studijų programoje, tenka nueiti kryžiaus žygius. Važiuojantiems studijuoti rekomenduoju apsišarvuoti kantrybe ir pradėti visus reikalus tvarkyti likus mažiausiai pusmečiui iki išvykimo.

– Pasidalinkite įspūdžiais apie Indonezijos kultūros ypatumus. Daugeliui iš mūsų Indonezija atrodo tarsi kitas pasaulis, kurio galbūt niekada nepamatysime.

– Įspūdžiai patys geriausi. Žmonės labai paslaugūs ir draugiški, visada maloniai bendrauja su baltaodžiais, kuriuos vadina „bulie“. Kultūra yra persismelkusi islamo tradicijų – kiekvieną rytą 5 valandą visi miestai ir kaimai skamba nuo musulmonų maldų, kiekviena mečetė turi garsiakalbius ir nesibodi kuo garsiau išdainuoti giesmę. Jau tapo įprasta, kad atėjus maldos laikui kolegos tiesiog atsiprašo ir išeina į maldos namus pasimelsti, taip pat ir keliaujant – draugai atėjus maldos metui sustoja ir eina melstis. Kalbant apie religiją, įsimintiniausias nuotykis buvo tuomet, kai su kolegomis kopėme į Papandayano ugnikalnį – įkūrėme stovyklavietę kraterio pakraštyje ir vakarop užklupo itin stipri tropinė liūtis, tad draugai vienas po kito tiesiog ėmė melstis palapinėje – apsigobė specialiu dvasiniu rūbu ir atliko visas „apeigas“. Mane apėmė tikrai labai įdomus jausmas, tiesiog sėdėjau ir galvojau – „oho – kokių įdomybių pasaulyje būna“.

– O kaip dėl aprangos? Galbūt teko susidurti su kokiomis nors taisyklėmis, atsižvelgiant į tai, kad, kaip minėjote, kultūra yra persismelkusi islamo tradicijų?

– Taip, svarbus dalykas Indonezijoje yra aprangos taisyklės. Į universitetą, maldos namus, valdžios institucijas negalima eiti su šortais ar sandalais – būtina dėvėti ilgas kelnes, nes kitaip tiesiog būsite išvaryti arba sulauksite daugybės nemalonių žvilgsnių.