Norėjo būti originali, todėl pati ėmė kurti drabužius

Iš Vilkaviškio rajono kilusi profesorė, Kauno technologijos universiteto (KTU) Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) mokslininkė dr. Virginija Daukantienė neslepia, kad dar mokykloje suprato, jog nori studijuoti inžinerinius mokslus. Atsižvelgusi į savo susidomėjimą apranga, V.Daukantienė atrado mados inžineriją.

Anot mokslininkės, nebūtina užaugti mokslininkų šeimoje, kad norėtum pakeisti pasaulį – svarbiausia nuo vaikystės matyti skaitančius, besidominčius kultūriniu ir visuomeniniu gyvenimu žmones.

"Mokslas reikalauja kruopštumo, įsigilinimo ir kantrybės, o tyrimo procesas dažnai būna ilgas. Bet, nepaisant to, vis tiek nuolat atsiranda žmonių, kurie nori kurti inovacijas ir keisti susiformavusias normas", – teigia V.Daukantienė.

– Kaip kilo susidomėjimas apranga, medžiagomis? Kas jus toliau skatina tirti šias sritis ir dalytis sukaupta patirtimi su studentais?

– Augau dar sovietmečiu, o anuomet drabužių įvairovė buvo labai menka. Nors Lietuvoje veikė daug didelių tekstilės ir drabužių gamybos įmonių, tačiau buvo gaminama daug tų pačių gaminių. Norėdama dėvėti originalius drabužius, dar būdama paauglė pradėjau juos kurti ir siūti.

Originalių drabužių buvo galima užsisakyti ir tuo metu veikusiose ateljė. Turėjau galimybę susipažinti ir su serijine drabužių gamyba, vykdoma didelėje Vilkaviškio siuvimo įmonėje AB "Žemkalnija". Kurdama ir gamindama drabužius anksti pastebėjau, kad tekstilės medžiagos pasižymi skirtingomis savybėmis, o iš jų pasiūtų drabužių išvaizda, kokybė ir priežiūra dėvint skiriasi, net jei jie yra to paties dizaino. Pirmieji pastebėjimai pasitvirtino studijuojant, o vėliau – ir dėstant studentams, ir vykdant mokslinę veiklą.

Gilinantis į šią sritį susidomėjimas medžiagomis ir aprangos gaminių vystymo procesu tik augo. Suvokiau, kad, tikriausiai, pasaulyje nėra kitų tokių produktų kaip tekstilė ir apranga, kurie taip plačiai pritaikomi ir geba apsaugoti nuo didelės įvairovės išorinių poveikių.

– Ką turite omenyje?

Juk drabužiai ne tik padeda estetiškai atrodyti ir komunikuoti tam tikrą informaciją ar apsaugoti nuo įprastų klimato veiksnių, bet jie gali atlikti ir labai specifines funkcijas, kai yra dėvimi kosmose, giliuose druskinguose jūrų vandenyse, arktiniame šaltyje, gaisruose, cheminėmis medžiagomis užterštose zonose ir kitur.

Pastarojo laikotarpio aktualijos rodo, kad tekstilės gaminiai padeda apsisaugoti ir nuo klastingų virusų. Tekstilė naudojama ir baldų, aviacijos, automobilių gamybos ir kitose pramonėse. Nuolat kuriamos ir pritaikomos inovacijos skatina aktyviai domėtis šia sritimi bei dalytis įgyta patirtimi su studentais.

– Kaip atradote Kauną?

– Esu baigusi Vilkaviškio 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Vilkaviškio "Aušros" gimnazija). Nors visi dalykai mokykloje sekėsi labai gerai, tačiau įdomesnis buvo tiksliųjų dalykų mokymasis, nes tam reikėjo ne tik gebėjimo įsiminti informaciją, bet ir loginio mąstymo, kūrybiškumo bei intuicijos.

Paskutiniųjų mokslo metų pradžioje jau žinojau, kad studijuosiu su inžinerija susijusią specialybę. Tuo metu informacija apie studijas aukštosiose ir kitose mokyklose bei stojimo į jas sąlygas buvo ribota. Ji dažniausiai buvo skelbiama didžiausiuose dienraščiuose. Mane dominusios inžinerijos studijos buvo siūlomos ir Vilniuje, ir Kaune. Pasirinkau Kauną, nes buvo arčiau namų, o taip pat turėjau KTU studijuojančių draugų.

Tiek bakalauro, tiek magistrantūros studijos buvo įdomios, anksti pradėjau gilintis į magistro baigiamojo projekto tematiką, didžiąją jo dalį pavyko parengti iki studijų pabaigos dar likus pusmečiui.

Norėdama efektyviai panaudoti laiką susiradau darbo pasiūlymą pagal studijuojamą specialybę. Po motyvacinio pokalbio buvau pakviesta dirbti vienoje iš didžiausių Lietuvos drabužių gamybos įmonių, kuri įsikūrusi Vilniuje. Iššūkius gyventi ir dirbti Vilniuje priėmiau ne kaip sunkumus, bet kaip galimybę įgyti vertingos profesinės patirties.

Tačiau darbas pramonėje netruko ilgai, nes po magistro baigiamojo darbo gynimo buvau pakviesta studijuoti medžiagų inžinerijos doktorantūroje. Tai mane vėl sugrąžino į Kauną.

– Pagalvojus apie madą, dažniausiai kyla asociacijos su brėžiniais, įvairiais siuviniais, drabužių deriniais. Ko mokote studentus mados inžinerijoje, kurią dėstote? Ar tai labiau technines, ar vis dėlto kūrybines galimybes atskleidžianti sritis?

– Mados inžinerija yra plati sritis, kuri apima dizainą, projektavimą, medžiagotyrą, technologijas ir procesus, todėl kiekvienas, pasirinkęs studijuoti šią sritį ir kritiškai įvertinęs savo gebėjimus bei asmenines savybes, gali puikiai joje realizuoti save.

Inovatyviems gaminiams atsirasti globalioje mados rinkoje reikalingas ne tik kūrybiškumas, bet ir gilus technologijų išmanymas. Šiai sričiai būtinas stiprus profesinių kompetencijų sistemos pagrindas, padedantis originalius sprendimus pagrįsti realiais skaičiais ir juos susieti su gamtos reiškiniais.

Darnaus vystymosi konteksto suvokimas leidžia atsakingai vertinti technologijų poveikį žmogui ir aplinkai bei įgyvendinti tvarumo principus. Tarpdisciplininės ir gilios specialybinės žinios padeda kurti originalius bei konkurencingus mados produktus, formuoti jų asortimentą, vertinti ir prognozuoti savybes, taikyti ir valdyti skaitmenines projektavimo, gamybos ir procesų organizavimo technologijas.

Na, o studijavus mados inžineriją ir atpažinus savo asmenybės tipą galima dirbti ne tik dizaineriu, bet ir daugelyje kitų sričių: produkto vystymo specialistu, konstruktoriumi, technologu, inžinieriumi, gamybos vadovu, kokybės vadovu bei dirbti kitą su mados industrija susijusį darbą.

– Esate nemažai įsitraukusi ne tik į savo specialybės tyrimus, bet aktyviai dalyvaujate ir studijų kokybės gerinimo procesuose. Kas skatina prisidėti prie geresnės studijų aplinkos kūrimo studentams?

– Taip, dar studijuodama doktorantūroje pradėjau dirbti studijų programų komitete ir dalyvavau rengiant naujas studijų programas ar jau vykdomų studijų programų savianalizes. Įgijusi patirties vėliau įsitraukiau ir į universitetinio studijų programų komiteto veiklą.

Anksti pajutau, kad ši veikla man yra įdomi. Daugelį dalykų, padedančių sistemiškai vertinti studijų programą, jaučiu intuityviai. Aktyvus įsitraukimas į geresnės studijų aplinkos kūrimą padeda ir dėstant atskirus modulius, nes matau visų studijų programos modulių tarpusavio sąsajas, žinau, kuriose vietose reikia akcentuoti suteikiamų žinių ir ugdomų gebėjimų svarbą, jų taikymo tęstinumą, galiu parinkti tinkamus mokymo(si) metodus.

Būdama Studijų kokybės vertinimo centro (SKVC) eksperte ir dalyvaudama kitų aukštųjų mokyklų studijų programų vertinimo procese galiu plačiau pritaikyti turimas žinias ir patirtį, susijusią su studijų kokybės vertinimu ir užtikrinimu. Be to, žvelgdama iš šalies, galiu kritiškiau įvertinti programų turinį ir jų vykdymo procesą, nes nebūnu tos studijų programos vykdymo proceso dalyviu. Išsakydama pastebėjimus padedu ne tik vertinamoms programoms, bet ir įgyju vertingos patirties, kurią galiu pritaikyti ir KTU programose bei savo dėstomuose moduliuose.

Gilinantis į šią sritį susidomėjimas medžiagomis ir aprangos gaminių vystymo procesu tik augo.

– Jei jums reikėtų save įvertinti, priskirtumėte save prie technikų ar kūrybininkų? O gal sukaupusi tiek patirties galite puikiai jaustis abiejose kryptyse?

– Tiesa, kad nemaža dalis universiteto studijų programų derina kūrybiškumo ugdymą ir technologijas. Tačiau šių dedamųjų santykis priklauso nuo industrijos specifikos ir nuo to, kurios studijų krypties yra vykdoma programa.

Kasdieninėje profesinėje veikloje įkvepia ir atsakomybę sustiprina legendinio prancūzų aukštosios mados dizainerio Christiano Dioro pasakyti žodžiai: "Suknelė yra trumpalaikės architektūros kūrinys, kuriuo pagerbiamos moters kūno linijos."

Mados industrijos specialistams reikia stiprių kūrybinių gebėjimų, kad praktiškai įgyvendinamuose sprendimuose gebėtų atspindėti mados kaip išskirtinio kultūros fenomeno dėsnius. Todėl, neabejotinai, mados inžinerijos programa yra susijusi su menu, kūryba, dizainu.

Tačiau mados produktų vystymo procesas glaudžiai siejamas su galimybe juos praktiškai įgyvendinti, taikant inžinerinio projektavimo ir serijinės, pramoninės gamybos principus, medžiagas ir technologijas. Mados produktų vystymas nesiejamas su rankų darbu, kuris būdingas aukštajai madai. Manau, kad šios srities inžinerinei ir mokslinei veiklai būtinas ir kūrybiškumas, ir gilus srities išmanymas. Jaučiu, kad aš tai turiu.

– Ar dažnai pastebite skirtumą tarp labiau meniškų ir techninėmis žiniomis besivadovaujančių studentų? Kaip mokote sujungti kūrybiškumą su technologijomis?

– Mažiau kūrybiškiems studentams sunkiau atlikti iššūkiais grįsto ar probleminio mokymosi užduotis. Jie dažniau tikisi, kad bus pateiktas labai aiškus ir detalus užduoties sprendimo algoritmas, į kurį tereikės įrašyti atitinkamą informaciją. Tačiau toks mokymasis pasižymi mažiausiu efektyvumu ir vis rečiau taikomas šiuolaikinėse technologinėse bei inžinerinėse studijose.

Tie, kurie yra linkę į mados produktų vystymo procesą žiūrėti per labiau meninę prizmę, geba sukurti produktų, pasižyminčių originaliais sprendimais ir komunikuojančių pridėtinę produkto vertę, kuri padeda kurti emocinį ryšį su potencialiais vartotojais.

Tai, pavyzdžiui, gali būti sumaniai išplėtota ir įgyvendinta su tautos identitetu ar susijusi su tvarumu, ar kita originali idėja.

Be to, pastebėta nauja tendencija, kad ne tik gamtoje matytas vaizdinys, meno kūriniai, architektūrinės formos ar interjero elementai, bet ir žinios apie medžiagų bei technologijų inovacijas, jų taikymo galimybių supratimas gali įkvėpti ir padėti generuoti naujas dizaino idėjas. Šis naujų idėjų generavimo būdas yra labai skatinamas.