Per po­rą pa­sta­rų­jų me­tų Kau­nas stip­riai pa­si­stū­mė­jo į prie­kį. Prie pa­trauk­laus mies­to įvaiz­džio pri­si­dė­jo ir į gat­ves prieš pu­sant­rų me­tų iš­rie­dė­ję nau­ji marš­ru­ti­niai tak­si su tvarkingais vai­ruo­to­jais. Kai ku­rie kal­bin­ti kau­nie­čiai ne­slė­pė, kad at­si­nau­ji­nęs vie­ša­sis trans­por­tas la­bai pa­leng­vi­no jų die­not­var­kę.

Ne­be­lie­ka stre­so

Sto­te­lė Ši­lai­niuo­se. Tarp tą ry­tą jo­je lau­ku­sių­jų – ke­li jau­nuo­liai, da­ly­kiniais drabužiais ap­si­ren­gu­si mo­te­ris ir ma­ma su dviem ma­žy­liais. Vie­nas jų – pa­to­giai įsi­tai­sęs ve­ži­mė­ly­je.

„Kaip lai­ku atė­jo­me“, – ap­si­džiau­gė vai­ki­nas, žvilg­te­lė­jęs į marš­ru­ti­nių tak­si tvar­ka­raš­čių mo­bi­lią­ją pro­gra­mė­lę. „Bū­si­me po 15 min., jau tuoj at­va­žiuos mik­riu­kas“, – kaž­ką jis įspė­jo te­le­fo­nu.

Ir tik­rai. Net­ru­kus at­va­žia­vo 52-ojo marš­ru­to mik­roau­to­bu­sas. „Ne­ti­kė­jau, kad vi­si vai­ruo­to­jai lai­ky­sis gra­fi­ko, bet tai tik­rai vyks­ta“, – pa­sa­ko­jo už­kal­bin­ta ke­lei­vė Vik­to­ri­ja. Ji jau be­veik pen­ke­rius me­tus į dar­bą Vil­niu­je va­ži­nė­ja tarp­mies­ti­niu au­to­bu­su, o į au­to­bu­sų sto­tį nu­si­gau­na mik­roau­to­bu­su.

„Sto­ty­je rei­kia bū­ti anks­to­kai, į au­to­bu­są vė­luo­ti ne­ga­liu. Da­bar ga­liu sau leis­ti kel­tis va­lan­da vė­liau, o anks­čiau bu­vau pri­vers­ta tai da­ry­ti anks­čiau. Ne­be­rei­kia spė­lio­ti ir jau­din­tis: at­va­žiuos mik­roau­to­bu­sas lai­ku, pa­vė­luos ar vi­sai ne­su­lauk­siu“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

Ir ma­moms, ir sen­jo­rams

Jau­din­tis ne­be­rei­kia ir kur nors to­lė­liau na­mų iš­si­ruo­šu­sie­siems su ma­žais vai­kais. Pa­ma­tęs, kad įlip­ti ruo­šia­si ma­ma su vai­kais, ku­rių vie­nas – ve­ži­mė­ly­je, vai­ruo­to­jas au­to­ma­tiš­kai ati­da­rė abe­jas du­ris.

Vy­res­nis vai­kiu­kas, pa­ra­gin­tas ma­mos, pa­ts leng­vai įli­po į že­mag­rin­dį maršrutinį taksi ir klus­niai kles­te­lė­jo ant kė­dės. Ma­ma ve­ži­mė­lį su ki­tu ma­žy­liu leng­vai įvai­ra­vo į mik­roau­to­bu­so sa­lo­ną.

„Šie že­mag­rin­džiai – iš­si­gel­bė­ji­mas ne tik ma­moms, bet ir sen­jo­rams. Jau­niems gal jo­kio skir­tu­mo – aukš­čiau ar že­miau rei­kia kel­ti ko­ją įli­pant. O aš į se­nat­vę jau sun­kiai įli­pu į aukš­tą au­to­bu­są. O jei­gu dar ran­ko­se tu­riu krep­šį su pir­ki­niais – net ne­ban­dau. Lau­kiu marš­ru­ti­nio taksi“, – sa­kė mo­te­ris, už­kal­bi­nu­si jau­ną ma­mą.

Į mu­zi­kos mo­kyk­lą

52-ojo marš­ru­to mik­roau­to­bu­se ga­li­ma su­tik­ti ir ket­vir­to­kę Vil­tę. Ši­lai­niuo­se gy­ve­nan­ti mer­gai­tė po pa­mo­kų sku­ba į mu­zi­kos mo­kyk­lą, esan­čią mies­to cent­re. Iš mu­zi­kos mo­kyk­los ją pa­sii­ma tė­tis ar­ba ma­ma, pri­klau­so­mai nuo jų dar­bo gra­fi­ko.

„Kai spren­dė­me, leis­ti duk­rą į mu­zi­kos mo­kyk­lą, ar ne, vie­nas svar­biau­sių klau­si­mų bu­vo, kaip ją ten nu­vež­ti – vie­ną bu­vo ne­drą­su iš­leis­ti. Pus­me­tį iki mo­kyk­los ly­dė­da­vo mo­čiu­tė. Ji no­riai pa­dė­jo, bet tai la­bai var­gi­no“, – pa­sa­ko­jo mer­gai­tės ma­ma Ra­mu­nė.

Kur kas ge­res­nę išei­tį šei­ma ra­do pra­dė­jus va­žiuo­ti nau­jie­siems maršrutiniams taksi. „Jie šva­rūs, sau­gūs, vai­ruo­to­jai – man­da­gūs, ne­laks­to. Vai­ruo­to­jas kont­ro­liuo­ja si­tua­ci­ją au­to­bu­se, yra ka­me­ros“, – var­di­jo Ra­mu­nė.

Mo­ky­mai vai­ruo­to­jams

„Prie ge­ro grei­tai pri­pran­ta­ma. Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip anks­čiau ap­skri­tai bu­vo ga­li­ma va­ži­nė­ti tais kle­da­rais, ku­rių net du­rys kar­tais neuž­si­da­ry­da­vo“, – ste­bė­jo­si ne vie­nas kal­bin­tas marš­ru­ti­nių taksi vai­ruo­to­jas, at­kreip­da­mas dė­me­sį ir į ki­tus jų dar­bo as­pek­tus.

„Ma­ne la­biau­siai džiu­gi­na pa­si­kei­tęs po­žiū­ris į dar­buo­to­jus. Da­bar tu­ri­me nor­ma­lias dar­bo są­ly­gas, va­lan­das, fik­suo­tą at­ly­gį. Ne­be­rei­kia ko­vo­ti dėl vie­tos gat­vė­je. Tik­rą­ja ta žo­džio pra­sme. Šie­met da­ly­va­vo­me klien­tų ap­tar­na­vi­mo mo­ky­muo­se, kaip spręs­ti su­dė­tin­gas si­tua­ci­jas, kaip bend­rau­ti su ke­lei­viais. Bū­na die­nų, kai tai la­bai pra­ver­čia“, – pa­sa­ko­jo vai­ruo­to­jas Ed­mun­das Jo­nai­tis.