Iš meilės tradicijoms

Kristina – kartvelės ir lietuvio meilės vaisius, augęs dviejų kultūrų sandūroje: su lietuviškomis sutartinėmis ir kartveliškomis dainomis, su varške įdarytais lietiniais ir gardžiaisiais chačiapuriais.

„Stalo nesiekdavau galva, bet kaskart stiebdavausi pažiūrėti, ką mama su močiute daro. Būdavo labai smalsu“, – šeimos moterys, anot K. Baranauskaitės, ją išmokė ne tik gaminti patiekalus, bet ir išsirinkti produktus – šviežią duoną, prinokusį baklažaną ir kitas sezonines daržves turguje.

Todėl dabar ji puikiai žino, kad lėkštės turinio skonį lemia ne prieskonių gausa, o ingredientų kokybė. Jei mėsa prasta – nesitikėkite, kad troškinys tirps burnoje. Jau dešimt metų apie tai Kristina kalba Gruzijos meno ir skonio namuose, kurie, kaip sako pati, gimė iš meilės seneliams, tėvams ir, žinoma, maistui.

Jei nėra nuotaikos, nėra jausmo, tada nėra valgio.

„Norėjau erdvės, kurioje galėčiau skleisti tai, kuo gyvenu“, – K. Baranauskaitė su šypsena prisiminė antrųjų namų paieškas, kurios buvo atsidūrusios akligatvyje. Vienos erdvės netiko savo išdėstymu, kitų vieta buvo nepatogi.

„Jei tam skirta būti – atsiras“, – likimas, kuriuo tąkart pasikliovė kaunietė, iš Laisvės alėjos ją atvedė į S. Daukanto gatvę. – Einu ir matau užrašą lange „Išnuomojama“. Greit susisiekiau su šeimininku.“

Sukūrė namų jaukumą

Nors patalpos, kuriose iki tol buvo vairavimo mokykla, nė iš tolo nepriminė jaukių namų, moteris suprato radusi tai, ko ieškojo. Žiūrėdama į tuščias erdves, ji matė, kur kabins paveikslus, kur staltiesėmis dengs stalus, kur jungs kaitlentę.

„Galėjo kas ką nori sakyti, aš žinojau, ko noriu“, – K. Baranauskaitė juokavo, kad jos argumentai dviejų pirmųjų kalbintų darbininkų neįtikino. Sutiko tik trečiasis – Ričardas. Žvilgtelėjęs į apleistas patalpas, jis giliai atsiduso: gerai, Kristina, bandysiu. Tada pasiraitojo rankoves ir ėmėsi darbo.

Edukacijos: Kristinos tikslas – ne konkretus patiekalas, o gaminimo kultūra. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

„Griovė, statė, lygino. Atvėręs sienas – jas smėliavo. Baisu, kas dėjosi. Tada išgirdau frazę, kad kuo daugiau šiukšlių, tuo daugiau laimės“, – per pastaruosius dešimt metų, pasak K. Baranauskaitės, būta daug džiugių akimirkų. Būta ir sielvarto.

2015-ųjų birželį pasirašiusi nuomos sutartį, po mėnesio moteris palaidojo savo tėtį. Jis taip ir nepamatė galutinio rezultato. Dukra Karolina, kurios nuotrauka albume primena šios vietos atidarymo dieną tų pačių metų lapkritį, taip pat ne su mama. Sukūrusi šeimą, ji išvyko į savo močiutės žemę.

„Čia Karolinos ir mano žento nuotrauka“, – ilgesingas mamos žvilgsnis į laimingų sutuoktinių atvaizdą išdavė tai, ko nepasakė lūpos: atstumas drasko širdį.

Stalas – ašis

Pradžioje Kristina galvojo apie meno namus, tačiau galiausiai nusprendė įtraukti ir Pietų Kaukazo skonius. Taip šalia parodų ir kino peržiūrų vienoje erdvėje atsirado maisto edukacijos ir pamokos virtuvėje. Ši erdvė – tarsi bažnyčios altorius, pačiame centre. Su trimis šviestuvais, dukros Karolinos tapytais natiurmortais, mamos servizu lentynoje, širma, kurią išpaišė menininkė iš Sakartvelo, ir dideliu stalu.

„Tokį pat turiu ir savo namuose. Labai patogu“, – atrėmusi alkūnes į masyvų baldą, K. Baranauskaitė pabrėžė, kad jis yra svarbiausias virtuvės, o ji – svarbiausias namų akcentas.

Pasiteisino: stalas ir bendras darbas sujungia žmones. / Kristinos Baranauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

Ne tik šių, bet ir jos asmeninių. Pradžioje Kristinos vyrui atrodė keista, kad bent kartą per dieną jie turi susėsti prie stalo, nepriklausomai nuo to, ar kalendoriuje šventinis šeštadienis, ar darbingas trečiadienis. Dabar tai tapo savaime suprantamu sutuotkinių ritualu.

„Daug laiko praleidžiame virtuvėje prie stalo. Aptariame filmus, knygas, daug bendraujame, – visus dar neišbandžiusius šio baldo magijos K. Baranauskaitė kvietė įsigyti negliaudytų riešutų. – Kam? Priklausomai nuo charakterio, vienas šeimos narys gali juos traiškyti, kitas – branduolius krapštyti, o tada dalYtis, valgyti ir šnekėti. Prie stalo gimsta labai įdomių temų.“

Rankos pagalbininkės

Gruzijos meno ir skonio namuose lankosi skirtingi žmonės. Vieni ateina poromis, kiti – šeimomis, treti – bičiulių ar bendradarbių grupėmis. Kai kuriems pakanka vienos viešnagės, kiti tampa nuolatiniais virtuvės svečiais. Būna, kad laikas su Kristina padeda pamėgti gaminti arba suveikia kaip terapija ir išlaisvina emocijas.

„Kartą viena moteris pasakė, kad negali pakęsti Kalėdų. Tądien pas ją atvažiuoja daug žmonių, todėl ji ne tik turi gaminti maistą, bet dar ir viską susitvarkyti svečiams išėjus“, – K. Baranauskaitė pastebėjo, kad daliai lietuvių virtuvė vis dar yra kankynė, prievolė. Veikiausiai dėl to, kad nepasidalijami darbai. Priešingai nei pas kartvelus. Šeimos vyrai perka ir namo parneša produktų, moterys iš jų gamina patiekalus, o vaikai plauna indus.

„Viskas paprasčiau, kai yra daug rankų“, – K. Baranauskaitė prisiminė savo dukros vestuves ir žento iniciatyvą likus dviem dienoms iki šventės gaminti adžiką. – Sakau: ką tu sau galvoji? Dvi dienos iki vestuvių, kokia dar adžika?“

Būsimas dukros vyras darbus sustygavo taip, kad aromatingas Kaukazo padažas stiklainiuose atsidūrė per kelias valandas. Vestuvių dieną juo mėgavosi visi svečiai.

Tokiu pat principu – skirstant darbus – vyksta ir Kristinos edukacijos. Tie, kurie nemėgsta lupti svogūnų, pjausto mėsą, nenorintys stovėti prie kaitlentės dėlioja lėkštes ant stalo. Bendras darbas, šeimininkės įsitikinimu, vienija. Svetimi žmonės gali tapti bičiuliais, artimi – dar labiau suartėti.

Svarbiausia – dalytis

Kartvelams maistas – ne fiziologiniams poreikiams patenkinti, o būdas būti kartu. Jie valgo neskubėdami, neužsiimdami jokiais pašaliniais darbais.

„Būna, išgirstu klausimų, kaip ką nors greitai pasigaminti. Žodis „greitai“, kalbant apie šią tautą, netinka. Greitai jie gali atnešti sūrio, medaus, vaisių. Taip pat, kaip ir lietuviai“, – visa kita, K. Baranauskaitės tikinimu, reikalauja laiko. Maistas turi būti skanus, o jį tokį daro ne prieskoniai, bet įdėtas darbas, nusiteikimas.

Įsidėmėkite: į puodus negali keliauti bet kas – tik geriausi produktai. / Kristinos Baranauskaitės asmeninio archyvo nuotr.

„Jei nėra nuotaikos, nėra jausmo, tada nėra valgio. Turbūt sutiksite, kad kai mums blogai, mes išeiname iš virtuvės. Kai gera – mes į ją grįžtame“, – šypsojosi Gruzijos meno ir skonio namų siela.

Tada virtuvė pakvimpa gardžiausiais patiekalais. Dažniausiai – sezoniniais. Sezoniškumas, kaip pastebėjo Kristina, anksčiau buvo jaučiamas ir Lietuvoje. Vasarą lėkštėse vyraudavo šviežios, žiemą – raugintos daržovės. Dabar racione atsiranda vis daugiau atvežtinių produktų. Kartvelai madų nesivaiko. Jie akcentuoja tradicijas.

„Kartą dukros paklausiau, ką gamina iš baklažanų, o ji atsakė: „Mama, juk ne sezonas, kokie dar baklažanai“, – pečiais gūžtelėjo moteris.

Nieko nepudruoja

Dar vienas svarbus momentas – produktai. Kartvelai perka tai, kas geriausia. Kokybė, o ne kiekis, lemia sotumą. Dėl to vietiniai beveik nenaudoja garnyrų. Kam bulvės prie mėsos, jei ji viena suteikia sotumo.

„Savo patiekaluose jie nenaudoja jokių plakinių ir pabarstų. Nieko neslepia“, – K. Baranauskaitė pridūrė, kad kartvelai neužkandžiauja ir nesmaguriauja.

Receptas: detalės sukuria virtuvės jaukumą, o geras nusiteikimas – gardų maistą. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Pagrindiniai kaukaziečių desertai yra du: churchkhela ir tklapi, kuris gaminamas iš miltais sutirštintų, vėliau išdžiovintų vynuogių sulčių. Masė plonai ištepama ant skardos ir kepama tol, kol lieka plonas, valgomas audeklas. Churchkhela – ne tik desertas, bet ir populiarus suvenyras, kurį galima rasti kiekviename Sakartvelo turguje.

„Jis gaminamas iš graikinių riešutų, kurie pakartotinai panardinami į vynuogių sulčių, miltų ir medaus mišinį“, – šyptelėjo kaunietė, ne sykį sulaukusi klausimo, ar savo žinių nenorėtų realizuoti kitu formatu, tarkime, nuosavame restorane. – Atėję į viešojo maitinimo įstaigą, maistą žmonės suvalgo per 15 minučių. Kartais net neatsimena, ką į burną dėjo. Čia viskas kitaip. Mano virtuvėje maistas yra kaip filosofija.