Mažas stebuklas
Rutulinių šarvuočių (Tolypeutes matacus) jauniklių auginimas zoologijos soduose nėra paprastas – jų mirtingumas siekia 45–47 proc. Pirmosios šešios gyvenimo savaitės laikomos ypač jautriu laikotarpiu.
Naujagimiui svarbus tinkamas mikroklimatas ir ramybė, o specialistams ir veterinarijos gydytojams būtina įsitikinti, ar patelė rūpinasi jaunikliu bei jį maitina. Tad dabar Johnas jaunesnysis kartu su mama Marilyn Monroe bei tėvu Johnu jau pradeda pažintį su atvira savanos ekspozicija. Tai pirmas atvejis Kaune, kai rutulinio šarvuočio jauniklis išgyveno, tad Zoologijos sodo prižiūrėtojai neslėpė gerų emocijų.
„Šių šarvuočių gimdymas visada būna sudėtingas, nes išgyvena vos apie 50 proc., tad mums buvo streso. Mus netikėtai pagavo, nes norėjome, kad gimdymas vyktų laboratorijoje, bet jis įvyko čia, savanoje. Tačiau gal čia ir geras atsitiktinumas, nes mama žino geriau, ji pasidarė guolį, pasirinko sau tinkamiausią vietą, tad vakare jokių indikacijų nebuvo, o ryte jau radome stebuklą.
Tada, kaip tėveliai gimdymo namuose, kampe perbalę sėdėjom ir svarstėm, ką daryti, nes čia mums pirmas toks vaikas. Visgi, kadangi savanoje turime didelius vėžlius, kurie gali mažylį tiesiog sutrypti, šeimą perkėlėme į laboratoriją. Pasiėmėme mamos padarytą guolį, kad išliktų kuo daugiau kvapo. Tada kontroliavome temperatūrą, suteikėme ramybę ir tai pavyko, jauniklis pradėjo vystytis. Tad tik po kelių mėnesių pradėjome pratinti ir prie savanos erdvės ir dabar jis čia jaukiai jaučiasi“, – kalbėjo gyvūnų prižiūrėtojas Vytas Ivanauskas.
Prižiūrėtojai nuolat stebėjo mažylio svorį ir toliau vėl palikdavo jauniklį su mama, kuri puikiai susitvarkė. Dabar rutulinio šarvuočio mažylis jau sveria 600 g.
„Šiai patelei čia buvo antras bandymas. Pirmas buvo nesėkmingas, todėl ir turėjome daug streso su šiuo jaunikliu“, – pridūrė pašnekovas.
Priėmė į šeimą
Egzotariume įrengtoje savanos erdvėje be rutulinių šarvuočių gyvena ir kiti gyvūnai. Čia galima sutikti kelių rūšių vėžlių, šiltą klimatą mėgstančių paukščių. Pasak gyvūnų prižiūrėtojų, gyvūnai jauniklį iš pradžių tyrinėjo, po to priėmė kaip savo šeimos narį.
„Šarvuočiai žino, ko nori, tad tikrai pasižymi smalsumu, vamzdžių ieškojimu. Jauniklis dar yra gerokai drąsesnis, bando ribas, pažinti pasaulį ir dar daro dalykus, kurių neturėtų daryti, bet čia aplinka yra saugi.
Iš kitų savanoje esančių gyvūnų, kurie labai kreipia dėmesį į atvykėlius, yra varnėnai. Jie visada testuoja, bet mažylis būna su tėvais. Tad tyrinėjimas mums pradžioje gali būti neramus, bet po to nauji gyvūnai priimami į šeimą. Jie kas nors nutinka, tai gyvūnai tampa tarsi gynėjais“, – apie gyvūnų elgseną pasakojo V. Ivanauskas.
Nykstantys gyvūnai
Tai vienintelis gyvūnas, kuris gali susisukti į kamuoliuką, tad joks plėšrūnas negali jo atidaryti.
Rutulinių šarvuočių natūralios buveinės – sausesni Pietų Amerikos miškai ir krūmynai, kur šie žinduoliai maitinasi daugiausia skruzdėlėmis bei termitais. Kitaip nei kai kurios kitos šarvuočių rūšys, jie patys nerausia gilių urvų, o slėptuvėms naudoja jau išraustus.
Šie gyvūnai priskiriami prie esančių arti grėsmės dėl buveinių nykimo ir intensyvios medžioklės. Be to, prie populiacijos mažėjimo prisideda ir tai, kad patelė per metus atsiveda tik vieną jauniklį.
„Ši rūšis – nykstanti, todėl Europos zoologijos sodai siekia ją išsaugoti, todėl mums labai pasisekė, kad turime jauniklį. Tai vienintelis gyvūnas, kuris gali susisukti į kamuoliuką, tad joks plėšrūnas negali jo atidaryti. Tai jo gynybinė funkcija.
Paradoksalu, tačiau viena įspūdingiausių šių gyvūnų savybių kartu tampa ir jų silpnybe. Tad žmonės juos gali tiesiog pasiimti kaip kamuoliukus“, – kalbėjo gyvūnų priežiūros specialistas Domantas Grybauskas.
Išskirtinė ir rutulinių šarvuočių eisena – priekinėmis kojomis jie žengia remdamiesi ilgų, aštrių nagų galiukais, o jų užpakalinės pėdos yra suaugusios į vientisą, kanopą primenančią struktūrą. Todėl eidami šie gyvūnai atrodo tarsi su aukštakulniais.
(be temos)
(be temos)
(be temos)