Lietuvos zoologijos sode – neišsenkantis jauniklių ir naujakurių srautas, kuris šį kartą „atplukdė“ antilopę gnu, snieginį leopardą, snieginį ožiuką, 14 Kamerūno ožiukų, 7 korsakus ir muntjaką.
Ar matėte muntjaką?
„Mama, pažiūrėk, koks gražus mažytis stirniukas“, – prilipęs veidu prie voljero grotų gėrėjosi mažylis. Suprantama, jis nežinojo, jog tie žavūs mažyliai, iš tiesų panašūs į stirniukus, yra elninių šeimos atstovai muntjakai. Jie nėra baikštūs, tačiau laukinėje gamtoje išgąsdinti ar norėdami atbaidyti užpuolikus, šie itin mielos išvaizdos gyvūnėliai loja panašiai kaip šunys.
Anot Lietuvos zoologijos sodo Žinduolių skyriaus vyresniosios zoologės Mildos Pedzevičienės, šiemet atsivežta iš Prancūzijos ir Lenkijos zoologijos sodų muntjakų porelė – dar neįprasti gyvūnai Lietuvos zoologijos sode. „Būdami labai gražūs ir jaukūs bendrauti, jie traukia mūsų lankytojų dėmesį. Tiesa, pirmoje dienos pusėje juos sunku pamatyti, nes jie mėgsta rytais ilgai pamiegoti savo namelyje. O štai po pietų juos malonu stebėti, laigančius lauko voljere, rupšnojančius žolę“, – aiškino M.Pedzevičienė.
Smalsaujantieji Kaimeliu vadinamoje zonoje, kur išdidžiai vaikšto Cholmogorų veislės žąsys, būtinai pastebi vieną iš 14-os Kamerūno ožiukų, kuris dar neskiria lovio nuo lovos (tam skirto tvartelio)– mielai miega ten, kur dedamas ožkoms skirtas maistas. Gal todėl, kad tas lovys visada švariai prižiūrėtojų išplaunamas ir stovi saulės atokaitoje? Juk Kamerūno ožkų gimtinė – Afrika.
Malonus antilopiuko patėvis
Jei eidami pro korsakų voljerus, pastebėsite ant šaligatvio žvyro, tai ženklas, kad korsakai, suaugėliai ir jaunikliai, yra sotūs ir jiems į voljerus patiektą mėsytę užkasa į žvyrą „juodai dienai“. „Ta „juoda diena“ ateina labai greitai – po valandos ar net greičiau. Tuomet Korsakai atsikasa „grobį“, letenėlėmis švaistydami žvyrą kur papuola“, – šypsodamasi aiškino pašnekovė.
Šiuo metu voljeruose gyvena septyni korsakiukai, kuriuos sunku atskirti nuo suaugėlių. Suprantama, jaunikliai baikštesni, palyginti su sodo korsakų bendruomenės vadeiva, kuris, pirmai progai pasitaikius, šmurkšteli ant aukščiausio kelmo viršaus ir iš ten išdidžia žvalgosi į gentainius ir sodo lankytojus.
Kiekvienas, iš arčiau išvydęs antilopės gnu mažylį, negali atsistebėti jo akių grožiu, blakstienų ilgiu. Žinoma, tai pastebėti nėra lengva, nes mažylis visdar slepiasi už motinos. Tiesa, retsykiais išdrįsta išeita į priekį, kai motina skabo karklo, ąžuolo ar klevo šakos lapus, nes jaunikliui jau laikas mokytis ėsti savarankiškai. Aptvare šiuo metu trise – mažylis su mama ir tėtis, tačiau pastarasis, kaip sakoma, patėvis. Nes tikrasis tėvas, netekęs patelės dėmesio dėl jauniklio, tapo labai agresyvus – teko jį atskirti nuo šeimos, pakeitus jį į kastruotąjį.
Benas, Zita ir Beata – darni šeimynėlė
Jei negirdėjote, kaip „kalba“ snieginis leopardas, stabtelėkite prie jo (nepainioti su Doko – toks naujakurio vardas – kaimynystėje gyvenančiomis leopardėmis) voljero – jaunas gyvūnas noriai „kalba“ švelniai su juo bendraujančiais žmonėmis. „Doko mėgėjas slėpti ir ieškoti jam skirtą maistą. Todėl jį atnešame įvairiose dėžutėse, kurias slepiame atokiose voljero vietose. Gretimame voljere gyvenanti leopardė Serko vis dažniau atsitupia prie voljerus skiriančios sienos, kurioje yra padarytas grotomis pridengtas langas. Doko ir Serko pažintis apsiuostymu prasidėjo ir tęsis iki kitų metų būtent šioje vietoje. Mat Doko dar per jaunas poruotis.
Benas, Zita ir Beata – ką galėtų reikšti šis vardų trejetas? Neatspėjote – tai snieginių ožkų šeimos narių vardai. Beata – tai Beno ir Zitos jauniklė, kuri, kaip ir dera mažyliams, visur sekioja paskui motina, mokydamasi gyvenimo šioje žemėje abėcėlės. Beata jaučiasi čia, Zoologijos sode, saugi ir, atrodo, laiminga, nes Benas nekelia Zitai jokių pavydo scenų ir neskriaudžia jauniklės.
Naujausi komentarai