Lėlės prakalbo lietuviškai ir ukrainietiškai: graudinosi net mažuosius žiūrovus atlydėjusios mamos

Niekada nebus vieni

Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejaus erdvėje įvyko pirmoji šių metų spektaklio „Ežiukas ir debesėliai“ premjera. Prakalbintas ukrainietės Natalijos Parasočkinos-Vichtinskajos ir lietuvio Mindaugo Černiausko, pagrindinis spektaklio herojus Ežiukas į publiką kreipėsi lietuviškai ir ukrainietiškai.

„Seniai, seniai, didelėje girioje gyveno Ežiukas“, – prigesus šviesoms, pro lagamino plyšį pasimatė nedidukė juoda nosis, o lėlininkų lūpose suskambo miško gyventojo istorija. Voveraitei, ūdrai ir kurmiui išvykus pas giminaičius, o galvą susitrenkusiam geniui – poilsiauti, Ežiukas liko visiškai vienas.

„Su kuo aš gersiu arbatą? Su kuo valgysiu pyragą?“ – kai atrodė, kad žemė slysta iš po kojų, pagrindiniam herojui į nugarą pūstelėjo vėjas, privertęs dirstelėti į dangų. Jame vienišius išvydo lapę, šuniuką, ausį ir suprato, kad tol, kol dangus bus virš galvos, jis niekada nebus vienas.  

Regimanto Zakšensko nuotr.

Skirtas visiems 

Anot kūrybinės komandos – režisierės Natalijos, lėlininko Mindaugo, kūrybinio mentoriaus Andriaus Žiurausko, dailininkės Editos Lepšienės ir projekto partnerio Kauno valstybinio lėlių teatro, 35 min. spektaklis skirtas visiems Lietuvoje gyvenantiems vaikas – ir tiems, kurie čia gimė, ir tiems, kurie čia laikinai rado prieglobstį.

Šiuo itin tamsiu ir šaltu laikotarpiu norime įkvėpti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius ieškoti vilties, nuoširdaus džiaugsmo.

„Šiuo itin tamsiu ir šaltu laikotarpiu norime įkvėpti mažuosius žiūrovus ir jų tėvelius ieškoti vilties, nuoširdaus džiaugsmo net ir tokiuose kasdieniuose ir paprastuose dalykuose kaip virš mūsų galvų plaukiantys debesys“, – idėjos sumanytoja ukrainietė N. Parasočkina-Vichtinskaja vylėsi, kad Ežiuko istorija praskaidrino ne tik mažųjų, bet ir juos lydėjusių tėvų dieną. Lėlininkė neklydo. Į salę grįžus šviesai, nuo balandžio mėnesio Kaune gyvenančios ukrainietės Marianos akyse spindėjo ašaros. Kartu su sūnumi ir jo bičiuliu į Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejų atėjusi moteris tikino, kad tai buvo vienas gražiausių per pastaruosius metus matytų reginių.

„Klausiate ar suaugusieji dar ką nors pastebi danguje? Žinoma, o kaip kitaip?“ – Marianai nespėjus pabaigti sakinio, į pokalbį įsiterpė aštuonerių Kirilas. 

Berniukas prisiminė Ukrainą ir savo keliones pas senelį, kai pro automobilio langą jį vydavosi šunys, katės, ožkos ir net aštriadančiai krokodilai.

„Kartais net užsimerkdavau iš baimės“, – labai rimtai kalbėjo aštuonmetis.

Regimanto Zakšensko nuotr.

Keliaus po Lietuvą

Anot idėjos sumanytojos N. Parasočkinos-Vichtinskajos, ją įkvėpė kaunietės Indrės Sekevičienės knyga „Dangus virš ežiuko vaikystės“. Jau po pirmųjų eilučių lėlininkė suprato, kad šiam personažui lemta virsti kūnu, o jo istorijai – spektakliu. Išvydusi Ežiuką, kuris iki tol buvo debesų pavidalo,  I. Sekevičiūtė neslėpė, kad rezultatas viršijo jos lūkesčius. 

„Jūs tik pažiūrėkite, koks jis mielas“, – ištiesusi ranką Ežiukui knygos autorė džiaugėsi, kad pažinti jį galės labai daug lietuvių ir ukrainiečių vaikų. Pastariesiems nemokamai bus išdalinta 1 tūkst. Knygų „šimtai lietuvių ir ukrainiečių vaikų „Dangus virš ežiuko vaikystės“.

Tie, kurie neturės galimybės paskaityti knygos, kviečiami žiūrėti spektaklį, mat Ežiukas Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejuje apsigyvens ilgesniam laikui. 

„Bendraujame su Indre, su ukrainiečių centrais, todėl šią šviesą pasaką vežiosime ir po Lietuvą, kad ją pamatytų kuo daugiau mažųjų“, – patikino Kauno valstybinio lėlių teatro vadovė Rasa Bartninkaitė.