– Kokias studijas rinkotės bakalaurui?

– Bakalauro studijas rinkausi tuomečiame Kauno medicinos universitete (dabar – Lietuvos sveikatos mokslų universitetas), Visuomenės sveikatos fakultete, o magistro – ten pat, Visuomenės sveikatos vadybą. Mano tikslas buvo dirbti žmonėms, padėti jiems ir tai siejau su organizaciniu vadybos komponentu. Dirbti gydytoju neturėjau pašaukimo, be to, tam reikia visai kitokių savybių. Visuomenės sveikata buvo puikus tarpinis pasirinkimas, nes esu sveikatos sektoriuje, dirbu su medikų bendruomene, bet iš vadybos pusės.

– Ar bakalauras ir magistro laipsnis padėjo kilti karjeros laiptais?

– Bakalauro studijas baigiau 2008 m., o 2009-aisiais buvo priimtas sprendimas prie šalies savivaldybių steigti visuomenės sveikatos biurus, kurie įprasmino projektinės sveikos gyvensenos ir darbo su bendruomene koncepciją. Buvau jaunas specialistas, o Kauno rajono savivaldybė ieškojo žmogaus, kuris norėtų ir galėtų dirbti šioje srityje. Čia mane lydėjo sėkmė: Kauno rajono savivaldybė buvo viena pirmųjų šalyje, įsteigusi Visuomenės sveikatos biurą, pasitikėjo manimi ir suteikė galimybę įkurti šią įstaigą su pažadu, kad jei viskas seksis gerai, pateisinsiu savivaldybės vadovų lūkesčius, galėsiu ir toliau dirbti joje. Išties dėjau daug pastangų ir man, vertinant subjektyviai ir objektyviai, per penkiolika vadovavimo metų pavyko sukurti biurą su stipriomis visuomenės sveikatos ir profilaktinėmis programomis, stipriu kolektyvu, dalyvauti tarptautinėse programose, užmegzti ryšių ir vystyti bendradarbiavimą su universitetais, atlikti visuomenės sveikatos rodiklių stebėseną ir diegti kitus mokslinius komponentus praktinėje biuro veikloje dirbant su mokyklomis ir vaikų darželiais, bendruomenėmis. Taip išsivystė tematika ir problematika, kuri tapo moksliniu darbu ir moksliniu laipsniu.

Fizinis pasyvumas ir vaikų pajėgumo mažėjimas tampa pandemija, todėl privalome labai stiprinti šią sritį.

– Ar buvo sunku suderinti vadovavimą biurui ir magistro laipsnio siekimą?

– Išties nebuvo lengva, nes antrieji magistro studijų metai sutapo su biuro kūrimu. Buvo ir iššūkių, ir kartu įdomu karkasą lipdyti nuo nulio. Buvo netgi tokia išlyga įstatyme – jei baigi magistro studijas, pretenduojant į vadovo poziciją užtenka ne dvejų, o vienų metų vadovavimo patirties. Tos palankios atsitiktinumų detalės lėmė galutinį rezultatą kelyje į sėkmę.

– Kas lėmė apsisprendimą siekti daktaro laipsnio?

– Jau studijų metais turėjau tokią siekiamybę. Abu mano seneliai iš mamos pusės yra agronomijos mokslų daktarai ir šią vertybę jie visada skiepijo, nes mokslas, jų nuomone, yra kokybės standartas, papildoma tribūna ir galimybės ypač dirbant vadovaujamąjį darbą. Tai buvo iš šeimos atėjęs vertybinis pamatas, man pačiam nesvetimas: visada buvo įdomūs moksliniai straipsniai ir mokslo tiriamasis darbas. Studijų metais kurso draugai net juokaudavo, kad Lauryną ne paskaitų metu dažniausiai galima rasti bibliotekoje skaitantį straipsnius. Visada tikėjau, kad žmonės, kurie daro daugiau, imasi daugiau veiklų – įsijungia į studentų judėjimus, nevyriausybines organizacijas, šoka kolektyvuose, vaidina dramos būreliuose, sportuoja – visur suspėja, pasižymi didesne savikontrole, juos lydi sėkmė Tai patvirtina ir mokslas. Tuo aš ir grindžiau visą savo gyvenimą, niekada neapsiribojau viena veikla, nes per įvairias veiklas sukuriamas savas socialinis kapitalas, nauji ryšiai, partnerystės vietos ir tarptautinėje bendruomenėje.

– Kokią rinkotės daktaro disertacijos temą?

– Mano tema buvo „Lietuvos pradinių klasių moksleivių fizinis pajėgumas, jo kaita ir sąlygojantys veiksniai“. Nors baigiau tuometį Kauno medicinos universitetą, mane visada žavėjo fizinio aktyvumo, pajėgumo ir kitos sportinės temos. Netgi buvo kilę dvejonių: gal geriau rinktis studijas Lietuvos sporto universitete (LSU). Tačiau viskas susidėliojo taip, kad į šią aukštąją mokyklą grįžau doktorantūros studijoms ir mano vadovas profesorius Arūnas Emeljanovas pasiūlė temą, kuria ir pats domisi ne vieną dešimtmetį. Profesoriaus teikimu Lietuvos mokslų taryba šią temą patvirtino kaip nacionalinį užsakymą ir suteikė doktorantūros studijų statusą, o ją teikęs A. Emeljanovas pasirinko mane. Tai išties aktuali tema: nuo vaikų, pradinukų fizinio aktyvumo ateityje priklausys jų sveikata.

– Su kokias iššūkiais teko susidurti rašant disertaciją?

– Pradžioje buvo euforija, kuri, kibus į darbą, gerokai priblėso. Išgvildenti temą, surinkti daug informacijos, atlikti tyrimą – natūrali doktorantūros eiga kartu su išlaikytais egzaminais. Visą mano darbo eigą labai sujaukė užklupusi COVID-19 pandemija: dėl apribojimų buvo labai sudėtinga atlikti tyrimus, ypač kontaktiniu būdu testuojant vaikus. Be to, užsivėrė visos tarptautinės galimybės stažuotis Europoje ir už jos ribų, kituose universitetuose kaupti patirtį ir tobulėti kaip mokslininkui. Dėl to doktorantūros studijų procesas tapo šiek tiek kitoks. Tačiau viskas pavyko. Ne veltui sakoma, kad tai, kas mūsų nenugali, padaro stipresnius.

– Ar buvo sudėtinga derinti pareigas ir disertacijos rašymą?

– Kai tapau Kauno rajono vicemeru, didžioji dalis darbo jau buvo parengta, likę tik korekcinio, redakcinio pobūdžio dalykai – apie 5 proc. viso darbo. Visada vadovaujuosi principu padaryti anksčiau, nepalikti visko paskutinei minutei, nes jei būčiau palikęs, baigtis tikrai būtų buvusi kitokia.

– Ar rašant disertaciją sukauptas žinias galėsite panaudoti eidamas dabartines pareigas?

– Pati tema buvo ne fundamentinė, o labiau praktinio pobūdžio. Šios žinios bet kokiu atveju gali būti gilinamos, adaptuojamos praktikoje. Juk aiškiai matome, kad fizinis pasyvumas ir vaikų pajėgumo mažėjimas tampa pandemija, suvokiame, kad į tai jau vakar reikėjo kreipti dėmesį, kad privalome labai stiprinti šią sritį. Kai skaitai mokslinius darbus, silpnas vaikų pajėgumas neatrodo taip baisiai. Tačiau kai su pradinukais išeini į žygį ir problemą pamatai kitomis akimis, tie straipsniai pasidaro dar baisesni. Rengiant disertaciją paaiškėjo, kad pradinukams jokios įtakos neturėjo bendraamžiai, o didžiausią – tėvų elgsena. Praktinių tyrimų metu pastebėjau, kad kai kurie vaikai greitai pavargsta arba nemotyvuoti dalyvauti žygyje, nes atimti telefonai ir planšetės, o kiti atvirkščiai – nuotaikingai žengia priekyje ir judėjimas jiems teikia džiaugsmą. Kai pradedi bendrauti, paaiškėja, kad jie su tėvais mina dviračių pedalus žygiuose, jau yra buvę Zakopanėje ar Austrijos Alpėse ir kartu vaikščioję kalnų takeliais. Pagrindinė išvada – tėvai ir mokykla turi vaikų fiziniam aktyvumui skirti didžiulį dėmesį, skatinti ir kartu didinti atžalų aktyvumą, o ne brukti į rankas telefoną ar planšetę, kad vaikas duotų ramybę.

– Kas labiausiai įstrigo iš disertacijos gynimo?

– Ginti disertaciją nebuvo taip paprasta. Ne vienas šalto prakaito lašas nulašėjo. Todėl nieko keisto, kad ne visi tą kelią nueina ir turi tokį laipsnį. Negana to, kad darbą rengei ketverius metus, gyvenai su juo, per dvi valandas jį apginti mokslinėje diskusijoje yra gana sudėtinga. Juk tobulumui ribų nėra, visada galima kritikuoti viską, todėl reikia diskutuoti šaltu protu, emocijas atidėjus į šalį, moksline kalba. Disertacijos gynimas nėra tostas ar pramoginė, proginė kalba. Nors mėgstu viešai kalbėti, tos dvi valandos buvo vienos įtempčiausių ir mažiausiai patikusių kalbant publikai.

– Kada savo rankose jau laikysite dokumentą, liudijantį apie suteiktą laipsnį?

– LSU jį suteikia senato posėdyje. Manau, po atostogų, rugpjūtį arba rugsėjį.

– Dėsningumas ar atsitiktinumas, kad naujas laiptelis karjeroje ir išsimokslinimo laipsnis jūsų gyvenime praktiškai sutampa?

– Ir tas, ir tas. Dar pridurčiau, kad reikia šiek tiek sėkmės ir laimės. Atlikus 1 tūkst. milijonierių ir milijardierių apklausą, dominuojantis aspektas buvo sėkmė: jie tinkamu laiku pakliuvo į tinkamą aplinką, turėjo tinkamus mentorius, žmones, kurie jais patikėjo pirmose darbovietėse, norėjo padėti, ugdė ir investavo savo išmintį ir laiką, suteikė galimybių. Išties sėkmė, kad patekau į Kauno rajono savivaldybę, kurioje geri vadovai, kad galėjau augti, kryptingai ir įvairiapusiškai tobulėti. Juk galėjau pakliūti ir kitur, į vadinamąją toksišką aplinką, kuri man būtų nepriimtina ar manęs nepriėmę, tuomet rezultatai būtų buvę kitoki.