"Velykos – laikas peržiūrėti savo tikėjimą, suvokti, kad Jėzus – tai ne ant sienos pakabintas paveikslas", – sako Tabariškių Kristaus Karaliaus parapijos klebonas, Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) kapelionas kunigas Rimantas Baltrušaitis.

Akademijos ir Ringaudų seniūnijose įsikūrusios parapijos klebonas pastebi, kad šiais laikais būti krikščioniu nebemadinga. Tačiau, pasak kunigo, tai galbūt kaip tik suteikia galimybę tapti tikresniais krikščionimis. Ir didžiausią grėsmę krikščionybei kunigas mato ne kituose tikėjimuose, o žmogaus vidiniame gyvenime. "Žmogus nenori kovoti savo vidinių kovų – pasirenka lengviausią kelią, neieško tiesos, iškelia pats save kaip visa ko centrą. Galvoja: svarbiausia, kad aš būčiau laimingas, nesvarbu, kokiomis priemonėmis", – pastebi R.Baltrušaitis.

– Prasidėjo Didžioji savaitė. Ką jos metu turėtų nuveikti tikintieji, kad Velykų rytas būtų džiugesnis?

– Labai svarbus dvasinis pasiruošimas Velykų šventei. Tikrai galima suspėti švęsti Atgailos ir Sutaikinimo sakramentą – atlikti išpažintį.

Velykos – visų krikščioniškųjų švenčių pagrindas ir šerdis. Tai pirma šventė, kurią pradėjo švęsti Bažnyčia. Tokios šventės kartą per metus neužteko – kiekvieną sekmadienį švenčiame prisikėlimą.

Velykos – laikas peržiūrėti savo tikėjimą, suvokti, kad Jėzus – tai ne ant sienos pakabintas paveikslas ar kryžius. Didžioji savaitė – esminė savaitė Bažnyčios liturgijoje, kuri ne tik primena, bet ir sudabartina atpirkimo, išgelbėjimo įvykius. Tuo metu bažnyčioje pilna vienąkart per metus vykstančių apeigų. Gilių, prasmingų apeigų, kurios žinią apie kentėjusį, mirusį ir prisikėlusį Dievo sūnų bando perduoti žmogui. Ir ne tik priminti tai kaip buvusį įvykį, bet kviečia tai švęsti kaip dabarties susitikimo su Dievu tikrovę.

Tos apeigos susijusios su Velykų tridieniu, kuris prasideda Didžiojo ketvirtadienio vakarą, kai švenčiame Paskutinės vakarienės šv. Mišias. Jose švenčiame Mišių, kunigystės įsteigimą, ypač dėkojame už duonos ženklą, per kurį Dievas pasiliko tarp mūsų ir kviečia mus į savo artumą.

Didysis penktadienis – diena, kai nebūna Mišių, bet būna kartą per metus aukojamos Kristaus kančios, Kryžiaus pagerbimo pamaldos. Jų centre – kryžius, nes Didysis penktadienis – Kristaus kančios ir mirties diena. Ir paskui – Velyknaktis. Didžiojo šeštadienio vakarą prasideda Velyknakčio pamaldos, įvedančios mus į Velykų šventę. Jose prisimenami Senajame Testamente aprašomi įvykiai. Džiaugsmingai suskambus varpams, vargonams, jau šeštadienį, vėlai vakare, pradedame švęsti Velykas.

– Didysis penktadienis – katalikams privalomo pasninko, susilaikymo diena. Kaip šiais pertekliaus laikais jauniems žmonėms paaiškinate, ką reiškia pasninkas, susilaikymas ir kodėl jų laikytis verta?

– Pasninkas nėra visiškai svetimas dalykas šiuolaikinei visuomenei, tik jis pažįstamas visai kitokia prasme. Juk laikytis dietų, susilaikyti nuo maisto dabar net madinga. Bet Bažnyčioje pasninko prasmė yra visai kita. Pasninkas yra tarsi ženklas, kad aš noriu išmokti rinktis tai, kas svarbiausia, noriu savo širdyje palikti vietos Dievui, neužgriozdinti savo gyvenimo įvairiausiais dalykais, tarp jų – ir maistu ir noru kuo daugiau turėti. Tai ženklas, kad aš nenoriu sustoti vien tik prie darbo, bėgimo, skubėjimo. Noriu prisiminti, kad siela, dvasia alksta tiesos, meilės ir kad Dievas – to šaltinis.

Per pasninką nėra svarbu brangią mėsą pakeisti dar brangesne žuvimi. Svarbu valgyti mažiau, o tai, ką sutaupėme, panaudoti geram – pasidalyti su stokojančiaisiais.

Kai kurie žmonės sako: per pasninką susilaikysiu nuo tam tikrų blogų dalykų – nesikeiksiu, nesipyksiu, nerūkysiu. Tačiau nuo to reikia susilaikyti visada, ne tik per gavėnią.

– Kokią žinią šiuolaikiniam žmogui gali atnešti mirtį įveikęs Jėzus Kristus?

– Dar mokantis Kunigų seminarijoje dėstytojas, Šventojo Rašto vertėjas Antanas Rubšys pasakė: jei reikėtų visą Šventąjį Raštą nusakyti vienu sakiniu, tas sakinys būtų – Dievas myli žmogų. O mūsų visuomenėje dažnai yra taip, kad mylima už kažką, kad meilę reikia nusipelnyti. Taigi krikščionys išpažįsta Dievą, kuris myli ne už kažką, o nepaisant visko. Jo meilės nereikia nusipelnyti, jis myli žmogų, nepaisant jo nuodėmių. Myli žmogų ne kažkokia saldžia, o save atiduodančia, gelbėjančia meile.

– Per Velykas į bažnyčią užsuka ir tie, kurie netiki į Dievą arba abejoja. Ar Katalikų bažnyčia tokių žmonių laukia?

– Bažnyčia laukia visų ir labai džiaugiasi, kad tokie žmonės užsuka. Jeigu jie užsuka, vadinasi, ieško, tik gal nėra radę atsakymų į kylančius klausimus. Galiausiai jiems skirta velykinė žinia, kai prisikėlęs Jėzus, aplankęs visus apaštalus, išskyrus Tomą, vėliau ateina dėl Tomo. Jėzus sako: tavęs vieno ieškau, dėl tavęs vieno ateinu – nebebūk netikintis, būk tikintis. Visas Naujasis Testamentas kalba apie tai, kad Jėzus – tas, kuris ieško žmogaus. Ir silpno, ir nusidėjusio, ir tos vienos paklydusios avies. Tai tarsi tėvas, kuris laukia grįžtančio paklydusio vaiko.

– Sovietmečiu buvome mokomi, kad Charleso Darwino evoliucijos teorija paneigia biblinę tiesą apie žmogaus sukūrimą, o Dievo egzistavimą paneigia Jurijaus Gagarino skrydis į kosmosą – jis juk nematė Dievo! Ar šiais laikais pastebite tokio mokymo pėdsakų?

– Yra tokia Louis Pasteuro (XIX a. prancūzų chemikas, mikrobiologas – red. past.) mintis: truputis mokslo atitolina nuo Dievo, daug – vėl pas jį atveda. Juk evoliucijos teorija visiškai neprieštarauja tikėjimo doktrinai. Galiausiai ir Šventajame Rašte skaitome, kad pasaulį Dievas sukūrė ne iš karto – buvo tam tikri etapai. Senajame Testamente aprašoma viena diena galėjo trukti milijonus metų. Po Dievo ištarto "Tebūnie" buvo ir pirmasis sprogimas, kai iš mažo grūdelio, singuliarinio taško, radosi visa mūsų visata. Tik vienoje vietoje Bažnyčia nesutiktų su evoliucijos teorija – kad kūrinijos atsiradimas yra atsitiktinumų virtinė. Mes sakome, kad tai ne atsitiktinumai, o Dievo plano dalis. Ir žmogus tapo žmogumi ne tada, kai beždžionė pasiėmė įrankį, o kai Dievas pašaukė žmogų būti, kai įkvėpė savo kvapą. Nesvarbu, iš kokios medžiagos Dievas nulipdė žmogų – ar tai buvo beždžionė, ar žemė, svarbu, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą.

Tikėjimą mes kartais subanaliname. Ieškome ne pirminių šaltinių, o vadovaujamės tuo, ką mums kažkada pasakė močiutė, kuri galbūt pati iki galo nesuprato, koks tikėjimas yra, pati buvo likusi vaikiško tikėjimo lygio.

Ruošiant vaikus sakramentams visuomet baisu, kad jie ir liks to paties Pirmosios komunijos vaiko lygio. Su jais stengiuosi nenaudoti žodžio "Dievulis", nes Dievas – visai kita tikrovė nei saldus pasakų Dievulis, ant debesies sėdintis senelis su barzda, kurią priėjęs gali nupešti.

Aš manau, kad daugiau įrodymų savo įsitikinimams pagrįsti turi tikintis žmogus. Be to, dažnai ieškoma visokių dingsčių netikėti. Kartais žmonės netiki dėl to, kad taip susiklostė gyvenimas: gal nepažino Dievo, gal jam buvo susiformavęs netikro Dievo įvaizdis – baudžiančio, pikto. Kartais žmonės netiki dėl savo gyvenimiškosios patirties. Kai įsibrauna nuodėmės, žmogui patogiau galvoti, kad Dievo nėra, nes jo gyvenimas visiškai nedera su tuo, ką sako Dievas. Vis dėlto, lankant ligonius, matai, kad mirties akivaizdoje žmogus pradeda galvoti kitaip – jis turi vidinę amžinybės nuojautą.

– Šv.Mišias aukojate ir Akademijos koplyčioje, ir bažnyčioje Tabariškiuose. Bendraujate ir su Ringaudų kaimo, ir Akademijos, kur daugiausia gyvena ASU darbuotojai, žmonėmis. Ar skiriasi jų dvasingumas? Intelektualesniems Dievas ir Bažnyčia arčiau, ar priešingai – toliau?

– Tikintieji skiriasi ne pagal intelektualųjį lygį. Yra ir dažnai į šv.Mišias koplyčioje ateinančių ASU dėstytojų, ir yra kaimo žmonių, kurie į bažnyčią ateina tik per Velykas. Kartais kaimo žmogus, įsisukęs į darbų, rūpesčių verpetą, jame ir lieka. Tačiau yra senųjų Ringaudų gyventojų branduolėlis, kurie jaučiasi parapijos dalis ir labiausiai ja rūpinasi. Apskritai pakaunė – tokia vieta, kur, jei nematai žmogaus sekmadieniais Mišiose, negali sakyti, kad jis nelanko bažnyčios: Kaune jis gali vieną dieną nueiti į vieną bažnyčią, kitą dieną – į kitą.

ASU matau didelį atvirumą – jie kviečia dalyvauti įvairiuose renginiuose. Vien tai, kad universitetas savo patalpose yra skyręs vietą didelei koplyčiai, rodo, kad universitetui tai svarbu.

– Kokiais klausimais į jus dažniausiai kreipiasi tikintieji?

– Dažniausiai ateina užprašyti Mišių už mirusiuosius, tačiau krikštyti man tenka beveik dvigubai dažniau, nei laidoti. Ateina susitarti dėl Santuokos sakramento, paskui – Krikšto, tenka važiuoti ir pas ligonius. Ateina išpažinties. Vieni praslysta, bet būna ir labai gilių išpažinčių. Būna, kad ateina vyrai, išgyvenantys sukrėtimus, kartais – stovintys ant skyrybų slenksčio. Ateina pakliuvusių į sudėtingas situacijas. Bent pora atvejų buvo, kai žmonės paskui dėkojo, sakė: jei tada nebūtume kalbėjęsi, nežinau, kaip viskas būtų pasibaigę. Taigi susitikimų būna įvairių.

– Virtualioje erdvėje esate prieinamas žmogus – ten skelbiamas jūsų telefonas, su jumis galima susisiekti elektroniniu paštu, turite ir feisbuko profilį. Feisbuku naudojatės laisvalaikiu ar jis pasitarnauja ir einant kunigo pareigas?

– Feisbuko profilį sukūrė draugai, su kuriais prie altoriaus augome. Jie tikėjosi, kad aš paskelbsiu sekmadienio mintis ar panašiai. Bet tik sukūrė, pasakė slaptažodį, ir aš jį pamiršau. Ir nebandžiau daugiau ten patekti. Juk, norint užsiimti tuo rimtai, skelbti mintis, užimtų nemažai laiko. O naudotis feisbuku vien tam, kad galėtum pažiūrėti, ką veikia kiti, nesinori. Taip tas feisbukas ir liko nenaudojamas.

– Prieš šešerius metus atėjote dirbti į parapiją, kurioje anksčiau klebonavęs kunigas Jordanas Kazlauskas buvo teisiamas už sukčiavimą stambiu mastu. Jam klebonaujant, bažnyčia buvo ištuštėjusi. Jūsų laikais tikintieji į ją sugrįžo. Kiek nuo kunigo priklauso, ar žmonės į bažnyčią eina?

– Jei žmonės į bažnyčią eina tik dėl kunigo, vadinasi, kunigas padarė kai ką labai blogo – pririšo žmones prie savęs, nevedė prie Dievo.

Žinoma, žmonės kreipia dėmesį ne tik į tai, ką kunigas sako, bet ir į tai, kuo jis gyvena. Kunigo gyvenimas turėtų būti liudijimas, tačiau mums skirtingai pavyksta gyventi. Kunigas gali būti ir pavargęs, neturėti nuotaikos ar turėti kitų problemų. Ir tai persiduoda. Visi matome savo mažumą, trapumą, nuodėmingumą. Lygiai taip pat kaip kunigas Jordanas. Septyneri metai prabėgo nuo byloje nagrinėjamų įvykių, o teismai nesibaigia. Jei toje byloje būtų viskas aišku, jie, ko gero, seniai būtų pasibaigę.

Yra žmonių, kurių joks, net ir blogiausias, kunigas nepajėgs iš bažnyčios išvyti. Tai žmonės, kurie ieško ne kunigo, o Dievo. Tai svarbiausia.

– Jūsų akimis, kas šiais laikais Katalikų bažnyčiai kelia didžiausias grėsmes: ateistinės kapitalistinio pasaulio mados, pagonybės puoselėtojai, budizmas, induizmas, islamas ar kiti dalykai?

– Aš užaugau sovietmečiu, tais laikais baigiau ir vidurinę mokyklą, į seminariją įstojau 1990 m. Mano tėviškė – Kybartuose, ten sovietmečiu du kunigai sėdo į kalėjimą. Vienas – už Vėlinių procesiją, kitas – už pogrindinės literatūros leidybą. Tada buvo aišku, kas yra priešingoje barikadų pusėje, o kas – tavo pusėje. Dabar labai sunku suprasti, kas yra ta priešinga barikadų pusė, kas kelia didžiausią grėsmę. Galbūt didžiausią grėsmę kelia ne budizmai, induizmai ar islamai, o tai, kas vyksta žmogaus viduje. Žmogus nenori kovoti savo vidinių kovų – pasirenka lengviausią kelią, neieško tiesos, iškelia pats save kaip visa ko centrą. Galvoja: svarbiausia, kad aš būčiau laimingas, nesvarbu, kokiomis priemonėmis.

Šiais laikais nėra madinga būti krikščioniu, tarsi tikėjimas būtų senų močiučių reikalas. Sovietmečiu buvo sakoma: išmirs ši karta, ir bažnyčios bus tuščios. Tačiau ta karta išmirė, o bažnyčios nėra tuščios. Iš kitos pusės, gal pati Bažnyčia turi atrasti naujų būdų, kaip prabilti į žmogų, kaip nešti tikėjimo žinią.

Kad ir kaip būtų keista, sunkiausiais laikais Bažnyčia išgyveno pakilimą. Istorijos tyrinėtojai pastebi, kad geriausi laikai Bažnyčiai, kai tikintieji labiausiai nuoširdžiai mylėjo Dievą, buvo tada, kai ji buvo persekiojama – pirmi beveik trys šimtai metų, kai už tikėjimą žudė. Nuosmukis prasidėjo tada, kai Bažnyčia gavo laisvę, kai krikščionybė tapo valstybine religija. Bažnyčia tapo kultūros, tradicijos dalimi, ir gyvasties joje liko mažiau. Ji tapo tuo, kas mažiau vertinga, tuo, dėl ko nerizikuojama. Taigi, dabar, kai būti krikščioniu nebemadinga, galbūt kaip tik atėjo laikas, kai galima tapti tikresniais krikščionimis.

– Ko norėtumėte palinkėti skaitytojams artėjančių Velykų proga?

– Linkiu kiekvienam ieškoti prisikėlimo atspindžių – tikėti, kad ir manyje gali triumfuoti šviesa virš nevilties, baimės, blogio, nuodėmės. Atpažinti tai, kas dvelkia gyvenimu, o ne mirtimi, ir to ieškoti.

Norėtųsi, kad Velykos neliktų vien tik švente pavasariui pasitikti, kad jose būtų vietos Dievui. Kad žmogus taptų atviras, kad leistų Dievui ten, kur jame gyvybės mažiau, tos gyvybės įpūsti.

– Kaip Velykas švęsite jūs? Kur sėsite prie šventinio stalo?

– Kad ir kaip būtų gaila, Velykos yra tas laikas, kai daugiausia patarnauji bažnyčioje. Ir šventės kunigams dažniausiai būna tada, kai jos pasibaigia. Stengsiuosi nuvykti į tėviškę Velykų vakarą – pasveikinti brolio ir tėčio, nes mamos jau neturiu. Teks iš karto grįžti atgal. Šventiniai pietūs tėviškėje turbūt bus kada nors po švenčių.