Į atokų Žemaitijos kaimą, kuris paskutinis Lietuvoje tęsia ypatingą šimtmečius siekiančią Velyknakčio tradiciją, nukeliantis filmas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ jau rodomas kino teatruose. Pasak J. Sasnausko, šis filmas galėtų tapti prasmingu ir šiltu artėjančių šv. Velykų laukimo epizodu.

„Šviesus ir tyras filmas apie tai, koks šiais laikais gali būti tikėjimas. Bet net ir žmogus, kuriam nėra aktualūs religiniai klausimai, tikrai nepamirš šuniuko solo pagal triūbininko melodiją ir sektino pavyzdžio, kaip žmonės buriasi, išlaiko ryšius, iš kartos į kartą tęsia tradiciją“, – neabejojo vienuolis.

Filmas iš kadro. Pranešimo siuntėjų nuotr.

Dalyvavo naktiniuose velykiniuose budėjimuose

Filme rodomas vietinių pasiruošimas Velyknakčiui su kasdieniais atvirais pokalbiais ir samprotavimais apie religiją bei išraiškingas ritualas, kai uniformomis apsirėdę „kareiviai“ naktį bažnyčioje saugo kryžių nuo jį pavogti mėginančių persirengėlių. Mažeikių rajone esantys Pievėnai – paskutinis kaimas Lietuvoje, kuris tęsia šią unikalią tradiciją.

J. Sasnauskas prisimena, kad anksčiau būdavo naktiniai budėjimai prie Kristaus kapo, taip vadinamos adoracijos, be jokios minties apie kūno vagystę. Tokiose apeigose jaunystėje yra dalyvavęs ir pats vienuolis. Tiesa, dabartinė tradicija Pievėnuose su adoracijomis nėra sietina.

Pasak pranciškonų vienuolio, mes esame atpratę nuo teatrališkumo bažnyčioje, kuris dingo po II Vatikano susirinkimo XX a. septintajame dešimtmetyje. „Anksčiau jėzuitai ir spektaklius statė bažnyčiose. Bernardinų bažnyčioje per Nekaltojo prasidėjimo iškilmę slibinas ugnimi iš nasrų puldavo Mergelę Mariją. Tai to teatrališkumo tikrai būdavo“, – pasakojo J. Sasnauskas.

Filme „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ J. Sasnauskui itin įsiminė žmonių veidai. Ypač naktinio budėjimo metu, kai viskas nutyla ir girdėti tik medinių kardų kaukšėjimas, ginant Nukryžiuotąjį nuo persirengėlių atakų. Tie veidai, pasak kunigo, išduoda, kad vyksta dieviška misterija, tikėjimo aktas, nors anksčiau dalis ritualo dalyvių sakėsi netikį Dievu. „Net šuo, filmo pabaigoje pasitinkantis iš naktinių pamaldų grįžtantį savo šeimininką, atrodo, taip pat švenčia Velykas“, – sakė kunigas.

Filmą puošianti ir autentiška žemaičių tarmė, ir puikiai atskleistas specifinis to krašto žmonių būdas. „Rekomenduočiau filmo nepraleisti žemaičiams, kad jie pamatytų, kokie yra gražūs ir įdomūs. Su žemaičiais nelengva susidraugauti, bet jeigu jau susidraugauji, tai jie atiduos tau paskutinius marškinius. Nesu žemaitis, bet Žemaitija mane traukia. Kai nuvažiuoji, tai pastebi, kad ten kitoks pasaulis, kitas dangus, horizontas“, – šypsojosi J. Sasnauskas.

Pranešimo siuntėjų nuotr.

Etnologas: gyvą tradiciją kuria žmonės

Velykines apeigas ir papročius tyrinėjantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, etnologas dr. Arūnas Vaicekauskas atkreipia dėmesį, kad filme parodoma gyva tradicija, autentiškas pasakojimas su vietinių žmonių reakcijomis į ypatingą Velyknakčio reiškinį.

„Tai ne folklorizuota dokumentika, lyg ansamblis atliktų tam tikrą numatytą programą. Filme matome gyvą, kintančią tradiciją, pavyzdžiui, su merginų atsiradimu „kareivių“ pozicijose. Čia kaimo žmogus kalba apie gyvenimą, kaimynus, gal kažko nesupranta, stebisi, juokiasi, diskutuoja, ir taip kuriamas visapusiškas gyvybingumas“, – sakė A. Vaicekauskas.

Velykų nakties misterijos su savitais liaudiškais vaidinimais XX šimtmečio pradžioje dar buvo žinomos daugelyje Lietuvos vietovių. Vienas pirmųjų Velykų persirengėlius 1812 m. pamini Žemaitijos vyskupas Juozapas Adolfas Giedraitis, 1818 m. apie tai plačiau rašo botanikos pradininkas ir pamokslininkas Jurgis Ambraziejus Pabrėža, vėliau žemaičių vyskupas, rašytojas Motiejus Valančius, kunigas, rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.

Etnologo teigimu, bažnyčios vadovybė nuo pat pirmųjų paminėjimų piktinosi Velyknakčio su persirengėliais tradicija, o kaimo žmogaus požiūriu, jeigu šventėje toks dalykas turi būti, vadinasi, jis turi būti. Kaimo žmogus nemąstydavo, ką tai reiškia.

Šiandieniniai pokyčiai – merginos „kareivių“ gretose

Nuo kada Velykų nakties vaidinimai vyko Pievėnų kaime ir kodėl tik čia jie išliko iki mūsų dienų, galima tik spėlioti. Pasak dr. A. Vaicekausko, ši Velyknakčio tradicija ir ten buvo kelis kartus nutrūkusi, tačiau vėliau atgaivinta.

„Kodėl tradicija atgijo ir tęsiasi iki šiol, sunku atsakyti. Galbūt dėl kaimo lokacijos, pasienio su Latvija. Etnografijoje žinomas terminas – „pasienio paradoksas“. Turima galvoje tai, kad ten kur ribojasi skirtingų tautų gyvenamos teritorijos, vietos gyventojams yra svarbu pabrėžti savo „skirtingumą“ nuo kaimynų, o tolstant nuo sienos tam teikiama mažiau reikšmės. Svarų vaidmenį tradicijos tęstinume turi ir asmenybės. Pievėnuose atsirado iniciatorius, kuris subūrė žmones ir taip tradicija atgijo, o dabar neabejingi vietiniai gyventojai ją perduoda kitoms kartoms“, – svarstė VDU docentas.

Dr. A. Vaicekauskui labai įdomu stebėti šiandieninius tradicijos pokyčius. „Man į akis iš karto krito merginų atsiradimas kareivių gretose. Visame pasaulyje tradicinis persirengimas buvo vyrų užsiėmimas, nes ritualinės tradicijos požiūriu kaukės dėvėjimas laikytas pavojinga veikla, tad moterys persirengėlių būryje pasirodo sąlyginai vėlai. Ir Pievėnų Velyknakčio misterija tai patvirtina. Filmo kūrimo metu merginos į karių būrį įsiliejo pirmą kartą“, – pasakojo etnologas.

Nuotaikingas, Velykų laukimo nuotaikos kupinas, dokumentinis pasakojimas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose.