Kunigas: padaryk, ką gali, o ko negali pakeisti – susitaikyk

– Užsiminėte apie klebono pareigas Paberžėje. Ši vieta nuo Tėvo Stanislovo laikų žinoma kaip menininkų, neformalų, kitų nepritapusiųjų pamėgta vieta. Ką jums davė Paberžė?

– Tai buvo savęs brandinimo laikotarpis. Nelengvas, labai įvairus. Reikėjo ir bažnyčią remontuoti. Ūkiniai dalykai nebuvo man pažįstami ir lengvi. Priimdavau ir žmones, kuriuos kai kas vadina žmonėmis iš paraščių, visuomenės paribių. Kai kam atrodė, kad jie, net bažnyčios akimis, yra užribyje: kairieji anarchistai ir net ateistai. Mano širdis džiaugiasi, kad popiežius Pranciškus įkvepia tokiai veiklai kaip Tėvelis Stanislovas, kuris ją vykdė tobulu, charizmatišku, išmintingu būdu ir plačiais mastais. Mes, jauni, tik mokėmės iš jo ir dar labai mažai padarėme eidami tuo keliu. Tėvas Stanislovas, kaip ir popiežius Pranciškus, sakė: reikia eiti ten, kur juodžiausia. Eiti ten, kur didžiausias kultūrinis, ideologinis, dvasinių tradicijų susipriešinimas. Kur komunistai, feministės, anarchistai. Popiežius ragina nelaukti jų bažnyčioje – eiti į juos, neatstumti nė vieno. Ir man dabar daug paprasčiau priimti visokius skirtumus nei anksčiau, nors gal jau nebeturiu tiek idealizmo, jaunatviško pasitikėjimo žmonėmis. Surengėme Paberžėje aštuonis poezijos festivalius, keletą tarptautinių dailininkų plenerų. Ten buvo daug energijos, daug dalykų, kurie mane domino, tačiau nuo kurių aš dabar savotiškai ilsiuosi. Dabar aš nieko nebeorganizuoju – tik prisidedu, pakviečiu, pasiūlau. Gal net per daug užsiilsėjau, reikėtų daugiau prisidėti prie to, ką daro mokykla, seniūnija, kultūros centras.

Paberžei jaučiu nostalgiją, iš ten daug prisiminimų. Tuo metu atrodė sunku, norėjosi sugrįžti į miestą, norėjosi akademinės veiklos, nes anksčiau knygas ir versdavau, ir pristatydavau, rašydavau kritinės minties institutui "Demos". Ir dabar, kaip to instituto narys ekspertas dalyvauju jo veikloje – tenka važiuoti į Vilnių. Norisi dalyvauti ten, kur studentai, kur daug žmonių, kur televizija, – visiems mums to norisi. Tačiau reikia stebėti save, matyti, kad čia tavo pagrindas, suderinti tas veiklas, kad tai tavęs nedraskytų.

– Esate vadinamas kairuoliškų pažiūrų socialiniu kritiku. Tokias pažiūras formavo Jėzaus filosofija, tokie Naujojo Testamento teiginiai kaip: kupranugariui lengviau pralįsti pro adatos skylutę nei turtingiesiems patekti į dangaus karalystę?

– Be abejo. Net popiežių Pranciškų, kuris yra nuosaikus ir šiek tiek į kairę, kraštutinės dešiniosios religinės ir politinės jėgos vadina ir komunistu, ir pan. Dėl to tradiciniai bažnyčių rėmėjai, dideli oligarchai Europoje ir Amerikoje grasina neberemti bažnyčios. Tačiau popiežius sako: ir nereikia. Bažnyčia amžiams bėgant daugiau prarado, kai tapo per daug turtinga, įtakinga, pasaulėjanti, besivadovaujanti žemiškaisiais kriterijais.

Taip, tai kyla iš autentiško Naujojo Testamento, Jėzaus asmenybės, pirmųjų krikščionių, kurie visa turėjo bendra. Dabartinėje santvarkoje vargu ar tai įmanoma. Tradiciniai politiniai kairieji veikia per politinius svertus. Žinoma, svarbu, kad nebūtų smurto, teroro kaip prie bolševikų valdžios sovietmečiu. Taigi politiniai kairieji siekia perskirstyti gėrybes, bent kažkiek mažinti atskirtį, kad jei ne socializmas, tai bent kapitalizmas būtų su žmogišku veidu. Tai yra gerai. Aš pats jaunystėje į visa žiūrėjau radikaliau, galvojau, kad reikia gal net revoliucijos, kad kartais pateisinamos ne vien taikios priemonės siekiant gerų tikslų, kad visuomenės apačios nebegali gyventi tvyrant tokiai baisiai neteisybei. Dabar, bręsdamas, aš vis dėlto sutinku, kad religinis kairumas skatina visko siekti taikiai. Tai eina per sąmoningumą, asmeninį apsisprendimą gyventi ne turtu, ne pertekliumi, ne vartojimu, o saikingumu, harmonija, liudijant savo pavyzdžiu, nesiveliant į konkrečias partines rietenas ar veiklas. Tačiau bažnytinė bendruomenė turi, privalo ginti save, savo teises, ypač mažiausiųjų teises. Tiek konkrečioje aplinkoje, tiek per rinkimus, politiškai, kad visuomenė gerėtų, nesiristų į dar didesnį liberalumą ar net nacionalizmą, fašizmą, ką kažkada pasaulis, Europa jau patyrė.

– Rašote eiles. Viena jūsų poezijos knygų vadinasi "Metareligija: eilėraščiai". Jums poezija yra daugiau nei religija? Ar tai neprieštarauja kunigo pašaukimui?

– Sunku pasakyti. Visko buvo, bet dabartiniame etape vengiu kraštutinumų, siekiu harmonijos, matau visame kame Dievo veikimą. Net labai žemiškuose dalykuose, tuo labiau kūryboje, kultūroje. Galima dramatizuoti (ypač jaunystėje žmogus tai daro), iki kraštutinumų supriešinti skirtybes kūrybos ir kunigystės, funkcionieriaus, tradicijos vykdytojo ir revoliucingo pranašo. Dabar aš tuos dalykus bandau derinti. Ar tai visada išeina į naudą kūrybai? Kūryba, poezija, kaip ir religija ar šeima, kaip bet kuris didelis pašaukimas, ar mokslininko, ar sportininko, reikalauja viso tavęs – visos širdies, viso laiko, visos energijos. Tačiau žmogus yra žmogus, visi mes turime gyventi įvairiais gyvenimo dėmenimis, juos derinti. Gal tada mažiau pasieki nei profesionalūs sportininkai, susitelkę į sporto pasiekimus, ar genijai, susikoncentravę vien į kūrybą. Aš apsisprendžiau, kad to nei siekiu, nei noriu. Nenoriu, kad tai ardytų mano vidinę darną. Dabar jau nebegali, kaip jaunystėje, paskirti nakties rašymui, o dienos – tarnystei. Ir vis rečiau sėdi rašyti. Aš į kūrybą, literatūrą, kaip ir į visus dalykus, žiūriu rimtai, gal net per daug rimtai – kaip į rimtą darbą, savęs atidavimą. Tačiau kaip kunigas privalai pirmiausia melstis, palaikyti ryšį su Dievu, medituoti, išlaikyti ramybę savyje ir aplinkoje, tarnauti žmonėms.

Anksčiau renginiuose būčiau norėjęs skaityti savo eiles, kviesti Lietuvos rašytojų sąjungos narius, kad prusinčiau kaimą. Dabar aš visai kitaip tai matau, galvoju, kad geriau skaityti ne save, o vieną kitą gal ir vietinį poetą, kuris praplėstų žmonių akiratį į kitus. Gal ta kūryba paprastutė, bet jiems to reikia. Aš pats neišsiverčiu be režisierių Jono Vaitkaus, Oskaro Koršunovo spektaklių lankymo – vis nuvažiuoju jų pažiūrėti į Vilnių. Be akademinės kūrybos, teatro, poezijos, filosofijos. Tačiau kaip kunigas aš privalau pasirūpinti, kad žmonės pristatomą kūrybą suprastų, priimtų. Tarnaujant žmonėms kai kada savo ego reikia pamažinti.