Universitetą baigiame vieną ar kelis kartus, tačiau ar kada nors iš tiesų nustojame būti jo dalimi? Kauno technologijos universiteto (KTU) alumnai įsitikinę – diplomas žymi ne santykio su universitetu pabaigą, o naujo jo etapo pradžią.
Šiemet 15 metų jubiliejų mininti KTU alumnų asociacija lapkričio 13-ąją kviečia KTU absolventų bendruomenę į iškilmingą Padėkos Gala vakarą Raudondvario dvare. Kasmet šventėje dalyvauja apie 200 įvairių sričių ekspertų, įmonių vadovų, KTU atstovų.
Apie penkiolika metų stiprintą ir puoselėtą bendrystę, alumnų tradicijas, profesines galimybes ir tai, kodėl kartais verta sugrįžti ten, iš kur išėjome, kalbamės su KTU Alumnų centro vadove Vida Drąsute ir KTU alumnų asociacijos prezidentu Rimantu Lekavičiumi.
– Pradėkime nuo paprasto klausimo. Kas tas alumnas? Ir kodėl žmogui, jau seniai palikusiam universiteto auditorijas, turėtų rūpėti alumnystė?
V. D.: Alumnystė yra kur kas daugiau nei įrašas gyvenimo aprašyme ar proga kartą per penkerius metus susitikti su buvusiais kursiokais. Tai ryšys su žmonėmis, vieta ir patirtimis, kurios prisidėjo prie to, kuo šiandien esame.
Universitetas suteikia žinių, profesijos pagrindus, bet kartu čia išmokstame bendradarbiauti, ginčytis, ieškoti sprendimų, klysti ir bandyti iš naujo. Baigę studijas visa tai išsinešame į gyvenimą. O po kurio laiko galime sugrįžti jau ne tik pasiimti, bet ir dalintis. Man alumnystės prasmė slypi būtent tame abipusiškume. Vieną dieną tau kažkas atveria duris, kitą – tu gali jas atverti kitam.
Studijuodami daugiausia mokomės iš dėstytojų, o baigę universitetą galime mokytis vieni iš kitų. Vieni ieško mentoriaus, kiti – verslo partnerių ar naujų profesinių galimybių, treti nori pasidalyti savo patirtimi arba tiesiog sugrįžti tarp žmonių, su kuriais sieja bendros šaknys.
Man labai svarbu, kad alumnystė netaptų vien gražiu žodžiu ar prisiminimu. Tai gyvas bendruomenės ryšys, kurio tikroji vertė atsiskleidžia tada, kai juo naudojamės ir patys jį stipriname. Juk geriausi ryšiai gyvenime yra tie, kuriuose nereikia nuolat skaičiuoti, kas kam kiek davė. Jie veikia abipusiškai – šiandien kažkas padeda tau, rytoj tu gali tapti svarbiu žmogumi kito istorijoje.
R. L.: alumnystė nėra pareigybė, kurią reikia užsitarnauti. Jeigu baigei universitetą, jau esi alumnas. Kitas klausimas – ką su šiuo ryšiu darai.
Gali prisiminti studijų laikus su šypsena, gali palaikyti ryšį su draugais, bet gali ir tapti aktyvios bendruomenės dalimi. O joje atsiranda dalykų, kurių vienam žmogui kartais neįmanoma sukurti – pasitikėjimas, bendradarbiavimas, naujos idėjos ir net visai netikėtos gyvenimo kryptys.
– Šiemet KTU alumnų asociacijai sukanka 15 metų. Nuo ko viskas prasidėjo ir kas per tą laiką pasikeitė?
R. L.: Asociacija įsteigta 2011 metų lapkričio 11 dieną. Graži data – keturi vienetai. Galima pajuokauti, kad nuo pat pradžių buvo užprogramuota iniciatyva būti vieningiems.
Tačiau už datos slypėjo labai prasminga idėja – suburti KTU ir buvusio Kauno politechnikos instituto absolventus, išsaugoti jų ryšius ir kurti bendruomenę, kuri išliktų svarbi nepriklausomai nuo to, kiek metų praėjo po studijų.
Per penkiolika metų keitėsi asociacijos prezidentai, valdybos, komandos, atsirado naujų iniciatyvų ir tradicijų. Kiekviena karta paliko savo pėdsaką. Ir tai, manau, labai svarbu – asociacija niekada nebuvo vieno žmogaus projektas.
Šiandien ji yra bendras daugybės žmonių darbas. Vieni prisidėjo savo laiku, kiti – idėjomis, profesinėmis žiniomis, ryšiais ar finansine parama. O kai kurie tiesiog buvo tie žmonės, kurie paskambinus pasako: „gerai, ką reikia padaryti?“. Tokie žmonės yra didžiausias bendruomenės turtas.
V. D.: Man atrodo, kad per šiuos metus įvyko labai svarbus pokytis – nuo alumnų susitikimų prie alumnų įsitraukimo į universiteto ir į vieno kitų gyvenimą. Žinoma, susitikimai išlieka labai svarbūs. Kartais užtenka vieno vakaro, kad po dešimties ar dvidešimties metų vėl pajustum tą patį artumą su studijų draugais.
Tačiau šiandien alumnai taip pat grįžta į auditorijas, skaito paskaitas, tampa mentoriais, dalijasi verslo patirtimi, padeda studentams suprasti darbo rinką, prisideda prie universiteto projektų, partnerystės ir mecenatystės iniciatyvų. Labai norisi, kad alumnystė žmogui nebūtų vien prisiminimas apie praeitį. Ji gali tapti ir dabarties, ir ateities galimybe.
– Sakoma, kad bendruomenė subręsta tada, kai jos tradicijos gyvuoja nepriklausomai nuo to, kas jas organizuoja. Kokios KTU alumnų tradicijos šiandien jau turi tvirtas šaknis?
V. D.: Viena gražiausių – alumnų sugrįžtuvės į savo fakultetus. Jose yra kažkokios ypatingos magijos. Žmonės, kurie šiandien vadovauja įmonėms, kuria technologijas ar sprendžia sudėtingas problemas, sugrįžę į buvusias auditorijas vėl tampa truputį studentais.
Ir kartais užtenka vieno sakinio: „o prisimeni, kaip čia laikėme egzaminą?“ arba „pameni, kaip čia slėpėme šperas?“, – kad išnyktų visi titulai ir pareigos.
Stipriname fakultetų alumnų bendruomenes, organizuojame susitikimus ir iniciatyvas „9 fakultetai – 9 mėnesiai“, kuri padeda grįžti į savo akademines šaknis.
Kita tradicija – „Alumnai kviečia alumnus ir jų draugus“. Jos metu paskutiniais mėnesių trečiadieniais susitinkame su įdomiais žmonėmis, mokomės dalykų, kurie nebūtinai susiję su mūsų profesija. Kalbamės apie verslą, technologijas, keliones, kūrybiškumą, sveikatą, meną. Kartais tokie susitikimai įkvepia ne mažiau nei universitetinė paskaita, tik čia jau niekas nerašo pažymių.
R. L.: Dar turime bendruomeninius susitikimus, alumnų istorijas, bendras veiklas ir, žinoma, kasmetinį gimtadienį – Padėkos vakarą. Man labai patinka pats žodis „padėka“. Jis primena, kad asociacijos istoriją kuria ne organizacijos pavadinimas, ne logotipas ir net ne renginių skaičius. Ją kuria žmonės.
Svarbu ir tai, kad tradicijos ne tik išsaugotų prisiminimus, bet ir augtų kartu su bendruomene. Kitaip jos ilgainiui virstų vien nostalgija.
– KTU alumnai jau ne vienus metus dalyvauja ir LRT intelektiniame žaidime „Kas ir kodėl?“. Kaip ši tradicija atsirado jūsų veiklose ir kuo ji ypatinga?
V. D.: Ši iniciatyva labai atitinka mūsų bendruomenės dvasią – smalsumą, norą mokytis, mąstyti ir kartu pasitikrinti savo žinias.
Organizuojame alumnų atrankas, o jų laimėtojai keliauja atstovauti KTU bendruomenei televizijos žaidime. Tai jau tapo gražia intelektine tradicija, sutelkiančia ir dalyvius, ir juos palaikančius alumnus. Smagiausia tai, kad čia susitinka labai skirtingų profesijų žmonės. Juk gyvenime, kaip ir žaidime, ne visada laimi tas, kuris daugiausia faktų išmoko atmintinai. Kartais svarbiau gebėjimas susieti iš pirmo žvilgsnio nesusijusius dalykus.
R. L.: Man patinka, kad tai puikus būdas parodyti, jog inžinierius gali puikiai išmanyti literatūrą, ekonomistas – istoriją, o informatikas – muziką. Žaidimas primena ir vieną paprastą tiesą: net labai daug pasiekęs žmogus ne viską žino. Ir tai visiškai normalu.
Universitete išmokstame ne tik atsakinėti į klausimus, bet ir jų nebijoti. O alumnai įrodo, kad smalsumas tikrai nesibaigia gavus diplomą.
– Bet jeigu kalbėtume labai praktiškai, ką alumnų bendruomenė gali pasiūlyti jaunam absolventui, kuris dar tik pradeda savo karjerą?
V. D.: Pirmiausia – žmones, kurie jau ėjo panašiu keliu. Jaunas žmogus dažnai turi žinių, ambicijų, energijos, tačiau jam dar trūksta profesinės patirties ir pažinčių. Alumnų tinklas gali padėti susipažinti su savo srities profesionalais, rasti mentorių, gauti patarimą, išgirsti tikrą karjeros istoriją.
Ir labai svarbu – ne tik sėkmės istoriją. Kartais daug vertingiau išgirsti, kaip žmogus suklydo, pakeitė kryptį ar iš naujo pradėjo kurti savo karjerą.
Turime iniciatyvą „Pasimatuok alumno kėdę“, kurios metu studentai gali kelioms valandoms ar visai darbo dienai patekti į alumnų profesinį pasaulį. Susipažinti su jų kasdienybe, pamatyti, kaip priimami sprendimai, kokių kompetencijų reikia konkrečioje darbo vietoje.
Tai ne teorinis pasakojimas apie profesiją, o galimybė ją patirti. Kartais viena tokia diena padeda geriau suprasti savo ateitį nei dešimtys perskaitytų darbo skelbimų.
R. L.: Jaunam žmogui labai svarbu pajusti, kad jis nepradeda nuo nulio. Už jo jau stovi didžiulė skirtingų kartų KTU absolventų bendruomenė. Žinoma, niekas už tave karjeros nesukurs. Alumnų tinklas nėra stebuklingas liftas į vadovo kabinetą. Bet jis gali parodyti, kur yra durys, padėti joms atsiverti ir kartais suteikti drąsos pro jas žengti.
– Dažnas sėkmingas verslininkas ar vadovas galėtų pasakyti: karjerą susikūriau, kontaktų turiu, laiko mažai. Kam man alumnų asociacija?
R. L.: Labai geras klausimas. Manau, būtent tada alumnystė įgauna dar vieną prasmę.
Karjeros pradžioje dažniau ieškome, kas galėtų padėti mums. Sukaupę patirties pradedame suprasti, kiek daug galime duoti kitiems. Ir tas davimas nėra vien altruizmas. Kai dalijiesi patirtimi, pats pradedi kitaip vertinti savo kelią. Kai kalbiesi su jaunais žmonėmis, pamatai, kaip keičiasi pasaulis. Kai bendrauji su kitų sričių profesionalais, gimsta idėjų, kurių galbūt niekada nebūtum sugalvojęs savo įprastoje aplinkoje.
Be to, sėkmingiems žmonėms kartais labai sveika pabūti ten, kur juos prisimena dar iš laikų, kai jie nebuvo generaliniai direktoriai.
V. D.: Tikrai taip! Alumnų bendruomenėje pareigos ir titulai tikrai nėra svarbesni už žmogų.
Vienas gali tapti mentoriumi, kitas – pasidalyti savo verslo istorija, pakviesti studentus į įmonę, įsitraukti į universiteto projektą ar paremti prasmingą iniciatyvą.
Kitas galbūt nori išmokti naujų dalykų, pakeisti karjeros kryptį, susirasti bendraminčių ar tiesiog turėti erdvę nuoširdžiam pokalbiui.
Man labai svarbi mintis, kad savirealizacija nesibaigia profesiniais pasiekimais. Kartais prasmingiausi darbai prasideda tada, kai jau nebereikia niekam nieko įrodinėti.
– Ar alumnystė neišvengiamai reiškia ir paramą universitetui?
V. D.: Parama gali turėti labai daug formų. Ir pinigai yra tik viena iš jų. Kartais alumnas universitetui padovanoja kelias savo laiko valandas, kurios studentams tampa neįkainojamos. Kartais atveria savo įmonės duris, supažindina su tarptautiniais partneriais, pasiūlo praktikos ar darbo galimybę, padeda išspręsti mokslinį ar verslo iššūkį.
Žinoma, mecenatystė taip pat labai svarbi. Džiaugiamės augančiu alumnų įsitraukimu į iniciatyvas, kurios kuria ilgalaikę vertę universitetui, studentams ir mokslui.
Norisi puoselėti kultūrą, kurioje dalijimasis būtų natūrali bendruomenės gyvenimo dalis.
R. L.: Man labai artima mintis, kad žmogaus sėkmė tampa dar prasmingesnė tada, kai ji padeda augti kitiems. Ne visi gali skirti finansinę paramą. Bet beveik kiekvienas turi žinių, patirties, ryšių ar idėjų, kuriomis galėtų pasidalyti.
O kartais tereikia ateiti į susitikimą ir nuoširdžiai pasikalbėti su žmogumi, kuris dar tik ieško savo kelio.
KTU alumnai – ne tik Kaune ir ne tik Lietuvoje
– Šiandien absolventai gyvena skirtinguose Lietuvos miestuose ir visame pasaulyje. Ar įmanoma išsaugoti bendruomenės jausmą per tokį atstumą?
V. D.: Manau, kad atstumas nėra didžiausia kliūtis. Didesnė kliūtis – nutrūkęs ryšys.
Turime alumnų, kurie dirba tarptautinėse organizacijose, kuria verslus, atlieka mokslinius tyrimus, keliauja, įgyvendina ambicingas idėjas. Ir labai džiugu, kai jie sugrįžta pasidalyti savo istorijomis.
Šiemet KTU pirmą kartą Lietuvoje surengė tarptautinę alumnų ryšių konferenciją „ICAReAlumni 2026“. Tai galimybė ne tik parodyti, ką kuriame Kaune, bet ir mokytis iš kitų universitetų, plėsti tarptautinius ryšius. Man norisi, kad KTU alumnas, nesvarbu, ar jis gyvena Kaune, Vilniuje, Londone ar kitame pasaulio krašte, jaustų, kad turi bendruomenę, į kurią visada gali sugrįžti.
R. L.: Geras ryšys neturi geografinių ribų. Svarbiau, kad jis būtų gyvas.
– Lapkričio 13 dieną Raudondvario dvare švęsite 15-ąjį asociacijos gimtadienį. Kuo šis vakaras bus ypatingas?
R. L.: Pirmiausia tai bus padėkos vakaras. Norime pagerbti žmones, kurie per penkiolika metų prisidėjo prie asociacijos kūrimo, bendruomenės stiprinimo, universiteto ir alumnystės idėjos puoselėjimo.
Laukia alumnų apdovanojimai, muzika, šventinė vakarienė, susitikimai ir, neabejoju, daugybė pokalbių, kurių net geriausia renginio programa negalėtų suplanuoti. Penkiolika metų – graži sukaktis. Asociacija jau nebe naujokė, bet dar tikrai pakankamai jauna, kad drąsiai svajotų ir imtųsi naujų iniciatyvų.
V. D.: Norėčiau, kad tą vakarą žmonės ateitų ne tik švęsti jubiliejaus, bet ir susitikti vieni su kitais. Kad kas nors po daugybės metų apkabintų buvusį kursioką, kas nors atrastų naują verslo partnerį, o kas nors pirmą kartą pajustų, kad nori tapti aktyvesne alumnų bendruomenės dalimi.
Ir galbūt po renginio išsineštų ne tik gražią nuotrauką, bet ir mintį: „o ką aš galėčiau nuveikti kartu su šiais žmonėmis?“
– O jeigu reikėtų pasakyti, kur KTU alumnų asociacija turėtų būti po dar penkiolikos metų?
R. L.: Norėčiau, kad ji būtų tokia natūrali absolvento gyvenimo dalis, jog niekam nebereikėtų aiškinti, kodėl verta palaikyti ryšį su savo universitetu. Kad alumnai vieni kitus atrastų ne tik šventėse, bet ir kasdienybėje – kurdami verslus, dalydamiesi žiniomis, padėdami jaunajai kartai.
V. D.: O aš norėčiau, kad kiekvienas KTU absolventas žinotų: universitetas tau užvėrė studijų auditorijos duris tik tam, kad galėtum atverti daug kitų. Tačiau durų su užrašu „KTU“ niekas neužrakino. Ir jeigu per penkiolika metų išmokome kurti ryšius, tai per ateinančius penkiolika norėtųsi išmokti dar daugiau su jais nuveikti.
Galų gale, diplomą gauname už tai, ką išmokome. O alumnystės vertę kuriame iš to, kuo pasidalijame.
(be temos)