Trečiadienį vaikščiodamas mieste parklupo ir netrukus mirė Kauno stačiatikių Apreiškimo parapijos klebonas Anatolijus Stalbovskis. Atsisveikinti su protojerėjumi galima ketvirtadienį, nuo 11 iki 16 val.

Kauno stačiatikių Apreiškimo parapijos klebonas, protojerėjus Anatolijus Stalbovskis buvo pagrindinis Kauno stačiatikių dvasiškasis tėvas.

"Jo širdis buvo silpna, sveikata - ne pati idealiausia, tačiau nesiskundė, sunkiai nesirgo. Deja, dabar atsisveikiname su tėvu Anatolijumi. Vaikščiodamas mieste jis pargriuvo ir mirė", - apie nelaimę pasakojo Kauno stačiatikių Apreiškimo parapijos zakristijonas Michailas Bušinas.

Atsisveikinti su tėvu Anatolijumi galima ketvirtadienį, nuo 11 iki 16 valandos. Planuojama tėvą Anatolijų laidoti Vilniaus stačiatikių Šv. Jefrosinijos parapijos Liepkalnio kapinėse.

Tėvas Anatolijus Stalbovskis buvo trijų parapijų dvasinis vadovas – vienos Kaune ir dviejų Klaipėdoje. Pakviestas stačiatikių bendruomenės Klaipėdoje jis iškart prisiėmė naujos cerkvės statybų rūpesčius. Maldos namus jis tuomet rado ne tik apmirusius, bet ir įklimpusius į milijoninę skolą.

Stačiatikių protojerėjaus tėvo Anatolijaus tėvynė – Ukraina. Gimė ir augo Vinicoje, čia ir mokėsi politechnikos institute, studijavo elektroniką, įgijo elektroninių skaičiavimo mašinų inžinieriaus specialybę. Kaip ir daugeliui tarybinių studentų, institute buvo dėstoma mokslinio ateizmo disciplina, reikėjo klausyti paskaitas, rašyti referatus, gauti įskaitą. Tėvo Anatolijaus namuose religija nebuvo svetima. Motina ir senelė – giliai tikinčios. Namuose buvo ir Šventasis Raštas. Gavęs užduotį parašyti referatą iš mokslinio ateizmo disciplinos, šaltinių toli neieškojo, nutarė pasinaudoti namuose buvusiu Raštu.

"Paėmiau skaityti, pradėjau gilintis ir... įklimpau! Nebegalėjau atsitraukti. Visam laikui",- prisiminimais su žurnalistais yra dalijęsis tėvas Anatolijus. Pradėjęs rimtai domėtis religija, nutolo nuo inžinerijos, kurią studijavo.

Siekdamas dvasinės laisvės, nenorėdamas likti konfliktiškoje aplinkoje, Anatolijus išvyko toli nuo gimtosios Vinicos – į Rytų Sibirą. Pasirinko varganą gyvenimą ir grynino bei tobulino dvasią. Dirbo cerkvės sargu, kiemsargiu, gilinosi į Evangelijos tiesas ir cerkvės gyvenimą. Išvykoje prie Baikalo sutiko tėvą Chrizostomą, kuris tuomet gyveno ir dirbo Irkutske. Užsimezgė dvasinė bendrystė, ir tėvas Chrizostomas pasikvietė Anatolijų pas save. Dirbo kanceliarijos vedėju, buvo žvakių įmonės, aprūpinančios visą Sibirą, direktorius, įgijo organizacinio darbo patirties.

Gyvenimas Irkutske praturtino. Ten, kaip niekur kitur tuometinėje Tarybų Sąjungoje, gyvavo laisvos minties atmosfera. Kai tėvas Crizostomas buvo atkeltas į Vilnių ir tapo Lietuvos stačiatikių bendruomenės dvasiniu vadovu, pakvietė ir dvasininką Anatolijų. Čia jis tapo Kauno stačiatikių parapijos klebonu.

Stačiatikių dvasininkams leidžiama kurti šeimą. Tėvo Anatolijaus šeima gyvena Kaune. Žmona – dėstytoja, šeima turi du sūnus.