Kaunas išnykęs ir besistatantis: atnaujintos Vienybės aikštės laukiant

Nuo oranžerijų iki ministerijų

XIX a. viduryje Kartofliškių palivarkas, valdomas Kauno apskrities mokyklos prefekto, svajotojo ir Adomo Mickevičiaus draugo Stanislovo Dobrovolskio, tęsėsi nuo Parodos kalno iki pat dabartinės Vienybės aikštės ir baigėsi kaip tik ten, kur stovi šiuo metu rekonstruojamas "Pramprojekto" pastatas. Prie pat palivarko ribos 1847 m. pagal Naujo miesto planą pradėta formuoti kvadrato formos aikštė, kurią dvi gatvės – Ploščednaja ir Proviantskaja (Aikštės ir Provianto, dabartinės S.Daukanto ir K.Donelaičio gatvės) – dalijo į keturias dalis.

Greitai aplink aikštės atsirado vieno dviejų aukštų gyvenamieji namai. Palivarko kraštą užėmė sodininkyste vertęsi vokiečiai: aikštės šiaurės-rytų kampe (maždaug "Pramprojekto" vietoje) 1864 m. buvo pastatytas Henrietos Terezos Moldenke sodybinis namas ir neogotiką primenanti oranžerija su dantytais bokšteliais šonuose bei smailiaarkiais langais. Šalia įsikūrė sodininkai Karolina ir Gotlibas Kernbachai, turėję mūrinį dviejų aukštų namą ir net keturiolika oranžerijų.

Kernbachai neužstatytą savo sklypo dalį pardavė Kauno tvirtovei. Čia 1889–1890 m. buvo pastatyta kukli neoklasicistinė Kauno tvirtovės inžinierių valdybos viršininko rezidencija (vėliau – Švietimo ministerija, Lietuvos Respublikos ministrų kabinetas, dabar – Vytauto Didžiojo universiteto rektoratas, K.Donelaičio g. 58). Kieme buvo nedidelis sodas. Šiaurinėje namo pusėje buvo išėjimas į kiemą su dengtu lieto ketaus prieangiu, paremtu septyniomis kolonėlėmis. Priešais namą, ten, kur dabar stovi Vilties prezidento Stasio Lozoraičio biustas, taip pat buvo sodas, apjuostas mūrine tvora.

Turgus, cirkas ir elektrinė

Naujojo turgaus (Novobazarnaja) aikštę pradėta vadinti taip tik 1871 m., nors turgus čia veikė jau nuo 1862-ųjų. Turguje, dar vadintame arklių turgumi, pardavinėjo gyvulius, pašarus, malkas. 1888 m. aikštės pietryčių kampe, kaip tik priešais dabartinius VDU centrinius rūmus, buvo pastatytos aštuonios mūrinės krautuvės, priešais jas buvo rišami arkliai.

Vietoje VDU centrinių rūmų aikštėje tuomet stovėjo vieno aukšto medinukas ir dviejų aukštų mūrinis namas. XIX a. pabaigoje aikštėje apsistodavo keliaujantys cirkai (vieną medinį cirko paviljoną 1894 m. suprojektavo Nikolajus Andrejevas.)

1899–1900 m., kai aikštė jau buvo vadinama Aleksandrovskaja, jos šiaurės vakarų kraštinėje buvo pastatyta Kauno elektrinė. Inžinieriaus Edmundo Emilijono Fryko (Fryko vyresniojo) projektuotas pastatas iš pradžių buvo tik raudonų plytų vienaaukštis, kurio didesnę dalį užėmė mašinų salė; 1913 m. jo kampe iškilo trijų aukštų kvadratinis bokštas su puošniu stogeliu, kitais metais pastatas buvo pailgintas ir tik 1925 m. pristatytas antras aukštas; tada pastatas buvo nutinkuotas, pakeista bokšto stogelio forma.

Elektrinė priklausė belgams: iš pradžių Ferdinandui Šmatceriui, o nuo 1912 m. – AB "Compagnie d’Electricitė de Kaunas a Bruxelles". Nors nuo 1921 m. elektrinę valdė AB keistu lietuvišku pavadinimu "Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti", ji visą laiką priklausė belgams. Elektra buvo brangi. 1933 m. advokato Rapolo Skipičio iniciatyva net buvo organizuotas vadinamasis elektros streikas: dešimt dienų kauniečiai buvo raginami visai nevartoti elektros energijos, o pasišviesti žvakėmis ir žibalinėmis lempomis. Elektrinė kainas sumažino. Tarpukariu tame pačiame pastate buvo įsikūręs ir Belgijos konsulatas.

Energija: nuotrauka iš Jokūbo Skrinsko albumo "Kaunas". "AB Elektros šviesos gaminimo Kauno miestui apšviesti elektros stotis įrengta 1900 m." Saugoma Kauno miesto muziejuje, KMM KMM GEK 10837/35

"Reprezentacinis" vaizdelis

Aikštės pietvakarinėje dalyje, priešais turgų, dabartinės S.Daukanto gatvės kampe, buvęs sklypas XIX a. viduryje priklausė gubernijos valdininkui valstybės tarėjui Nikolajui Klopotovui. Jis čia turėjo du medinius namus, už kurių buvo sodais, o šalia, S.Daukanto gatvėje, dar dviejų aukštų mūrinuką. 1909 m. Klopotovo sklypas atiteko Giršai Michelsonui, kuris vietoje vieno medinuko pasistatė aikštės puošmeną – secesijos stiliaus nuomojamų butų namą, kurį projektavo technikas Jokūbas Ušakovas (dabar – Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, S.Daukanto g. 25).

Kadangi tvora, už kurios prasideda turgavietė, yra labai arti nuo ministerijos langų, tai ministerija prašo leisti perkelti ją lig tai vietai, kur prasideda brukas.

Pats Ušakovas tuomet gyveno šalia buvusiame antrame Michelsonui priklausančiame vieno aukšto mediniame name su mezoninu. Valdą 1920 m. paveldėjo seserys Chava ir Rachilė Pružan, kurios priešais turgų stovintį gražųjį namą išnuomojo LR užsienio reikalų ministerijai. Ne tik ministras Juozas Purickis ir ministerijos tarnautojai, o ir į jauną šalį atvykusios pirmosios užsienio šalių delegacijos, galima sakyti, akis į akį susidūrė su kaimo Lietuvą įkūnijusiu gyvulių turgumi. 1921 m. kovą Kauno miesto valdyba iš ministerijos gavo tokio turinio skundą: "Ketvirtadieniais, turgaus dienomis, turgun atveda ir atveža visokių gyvulių. Kadangi tvora, už kurios prasideda turgavietė, yra labai arti nuo ministerijos langų, tai ministerija prašo leisti perkelti ją lig tai vietai, kur prasideda brukas. (...) Tas perkėlimas būtinai yra reikalingas atsižvelgiant į tai, kad į ministeriją lankosi svetimų valstybių atstovai. O užsienio reikalų ministerio ir palaukiamojo kambario langai kaip tik išeina į turgavietę. Perkėlus tvorą toliau ir pasodinus atskiroje vietoje gėlių, teipgi pastačius kiek aukštesnę tvorą, turgavietė ne taip lįs į akis ir bus mažiau girdėti gyvulių balsai."

Ministerija net neprašė turgų iškelti, o tik patraukti ir paaukštinti jo tvorą. Bet tuo metu visai šalia aikštės, perstatytame rusų kavalierijos manieže, papuoštame Valdimiro Dubeneckio iš cerkvės perdarytu "viduramžių" bokštu, buvo ką tik atidarytas Karo muziejus, prie jo pradėjo formuotis sodelis, kuriame buvo rengiami visos valstybinės šventės ir iškilmingi minėjimai, tad gyvulių balsai (ir kvapai) kaimynystėje tapo iš tikrųjų nepageidautini.

Naujas įvaizdis

Nepaisant kai kurių miesto tarybos narių būgštavimų, kad "Suvalkijos valstiečiams bus didelių nepatogumų pasikelti į kalną", tais pačiais metais buvo nuspręsta turgų iškelti į Žaliakalnį. Tačiau tai buvo padaryta tik 1925 m. Krautuvės buvo nugriautos, o iki 1927 m. visoje aikštėje buvo pasodintos gyvatvorės ir gėlynai, tarp kurių, kaip vėliau prisiminė Marija Urbšienė-Mašiotaitė, "ramiai miegojo savo dailiuose žemuose ant mažų ratukų vežimėliuose jaunieji kauniečiai".

1933–1935 m. prie aikštės iškilo modernistiniai Karolio Reisono projektuoti Žemės banko rūmai, į kuriuos persikėlė ir Užsienio reikalų ministerija. 1945 m. jie atiteko Kauno universitetui (dabar – Kauno technologijos universiteto centriniai rūmai).

1927 m. aikštės pietryčių kampe atsirado antras (kiek archajiškas, nes secesijos laikai jau buvo praėję) gražuolis namas su pusapvaliu kampiniu erkeriu ir kupoliniu bokšteliu (K.Donelaičio g. 71). Jo savininkas buvo statybų rangovas, technikas Leonas Markovičius, kuris pats savo namą ir projektavo. (Tuo metu jis statė Lietuvos banką ir kalbos pasklido, kad savo namą jis pastatė iš "sutaupytų" banko medžiagų.) Šiame name 1928–1930 m. buvo Estijos pasiuntinybė.

Vailokaičių "dangoraižis"

1940 m. Vailokačių namą nacionalizavo, nepageidautinas, anot Petro Cvirkos, šeimas iškeldino, o jų butuose apgyvendino naujai Sovietų Lietuvai nusipelniusius literatūros ir meno veikėjus.

1930 m. rytinėje aikštės pusėje, oranžerijų vietoje, iškilo pirmas Kaune šešių aukštų namas, kurio likimas, su juo susiję žmonės ir įvykiai verti atskiro aprašymo.

Prabangus "dangoraižis", stovėjęs vienišas tarp vieno dviejų aukšto carinių namukų, priklausė Kauno turtuoliams Jonui ir Aleksandrai Vailokaičiams. Nepriklausomybės Akto signataras, bankininkas ir pramonininkas Jonas Vailokaitis su šeima gyveno pirmame ir antrame aukšte dešimties kambarių bute. Prabangus interjeras buvo sukurtas to paties Arno Funko: vidinių laiptų ir prieškambario sienas dengė audiniai, imituojantys lietuviškus tautinius raštus.

Kitur gyveno nuomininkai: "Paramos" bendrovės direktorius Jonas Pakalka, garsus kirpėjas Juozas Muralis, Valstybės loterijos direktorius Jurgis Štromas su žmona Eugenija ir vaikais Margarita ir Aliku. Politologas Aleksandras Štromas prisimena: "Ten, ketvirtame aukšte, turėjome visiškai ponišką butą: didelis tėčio kabinetas, miegamasis, aš ir Mara turėjome po kambarį, svetainė, valgomasis. Ir tarnų patalpos – palėpėje: kambarys, virtuvė. Ten pat buvo kamarėlė su mokykliniu suolu, kur aš paprastai mokiausi. Tarnus, kad nesimaišytų po kojomis, kviesdavo iš viršaus, kai reikėdavo."

Akimirka: štai kokia jauki buvo Vienybės aikštė 1940 m. Kairėje – Kauno elektrinė, dešinėje – Vailokaičių namas. 

Dar vienas žymus šio namo gyventojas – kompozitorius, Kauno konservatorijos direktorius Kazimieras Viktoras Banaitis. Saliamono Banaičio sūnus gyveno savo sesers Salomėjos, ištekėjusios už daktaro Nasvyčio, bute. Tame pačiame name, ketvirtame aukšte, apsigyveno ir namo architektas Arnas Funkas.

Modernistinė namo architektūra buvo įmantri ir sykiu harmoninga. Keturi viršutiniai aukštai buvo pakelti virš pirmojo, o iš abiejų pusių dar turėjo savo erkerius, tartum bendru judesiu į kairę suapvalintais kampais su ilgais lenktais langais.

Fasado dešinėje iškilo bokštelis su dekoruotu horizantalinėmis braukomis kampu; jo viršuje buvo įrengta terasa. Į aikštę namas buvo pasisukęs aklinu galu, kurį vainikavo laiptuotas frontonas. Pagrindinio įėjimo durys buvo įstiklintos, laiptinė ir butai puikavosi prabangiais interjerais.

Ganėtinai chaotiškas aikštės užstatymas susilaukė architekto Vytauto Landsbergio kritikos: "O Vienybės aikštė? Kur čia vaizduojama vienybė? Šalia šešių aukštų namo – vieno aukšto namukas. (...) Kuriems galams plati gatvelė, jungianti aikštę su Putvinskio gatve? Ne gatvė čia reikalinga, o bulvaras, ir dar su arkada, kad būtų užbaigtas architektūros aikštės vaizdas. Namatyti ne tik padoraus planavimo, bet ir paprasčiausio kultūringo galvojimo", – 1936 m. piktinosi architektas.

Bulvaro ir arkados, žinoma, niekas čia įrengti nesiruošė, o aikštę kertantis S.Daukanto gatvės tęsinys buvo paprasčiausiai panaikintas, rekonstruojant aikštę 1960 m.

Dovanų – svetimas gėris

1940 m. Vailokačių namą nacionalizavo, nepageidautinas, anot Petro Cvirkos, šeimas iškeldino, o jų butuose apgyvendino naujai Sovietų Lietuvai nusipelniusius literatūros ir meno veikėjus.

Su kandžia pašaipa Bronys Raila prisimena poeto Teofilio Tilvičio "šūkį" – "Pirmyn su Cvirka prieš Vailokaitį!.. Ir tuojau abu persikraustė į pagrobtus bankininko J.Vailokaičio rūmus". Iškeldintų Štromų bute apsigyveno sovietinis rašytojas Jonas Marcinkevičius. Ne visi su entuziazmu skubėjo užimti jiems paskirtą privilegijuotą gyvenamąjį plotą. Vienas tų, kurie delsė, buvo Kostas Korsakas. Halina Korsakienė savo prisiminimuose pasakojo, kaip Cvirka Korsakui "lipo ant kulnų", liepdamas "greičiau butą užimti".

H.Korsakienė prisimena, kaip pirmą kartą gyvenime liftu pakilo į penktą aukštą, kaip ją pasitiko ori žilagalvė ponia ir jauna moteris, jos dukra – nepageidautinos šeimos likutis; jos aprodė jai butą. "Tokios prabangos ir prašmatnumo gyvenime neteko matyti! Nebent tik užsienio filmuose." Ir kaip grįždama į namus Žaliakalnyje jautėsi "tarsi pabuvojusi fantastiškame sapne". Ir kaip jai susidarė įspūdis, kad senosios buto gyventojos tikisi čia sugrįžti. Tačiau "rytojus žadėjo, kad netrukus šiame moderniame daugiaaukščiame pastate jau viešpataus nacistų generalkomisaras Rentelnas. O dar už kelerių metų iš jo teliks tik krūva griuvėsių..."

Kaziui Binkiui, jau sergančiam, "Cvirkos gauja" irgi "butą Vailokaičio dangoraižyje parūpino" (anot Railos, tokie buvo paties Binkio žodžiai). O T.Tilvytis net parašė humoristinį "Laišką ponui Vailokaičiui" ir čia pat įsikūrusiame Rašytojų klube jį viešai skaitė.

Tragiška atomazga

Tame pačiame name atsidūręs, nors buto negavęs ir paties "klubo" patalpose apsigyvenęs amžinas "benamis" Juozas Keliuotis vėliau prisimins: "Menininkų klube (...) nebuvo nuobodu gyventi. Visados čia – dienomis ir vakarais – būdavo pilna įvairios srities menininkų: rašytojų ir dailininkų, muzikų ir operos dainininkų, architektų ir dramos aktorių. Tik ne visi čia rinkdavosi iš malonumo: daugelis jų čia ateidavo ir iš baimės, kad nepatektų į naujų valdovų nemalonę, kad nebūtų pažeminti ar atleisti iš užimamų vietų, kad nebūtų puolami spaudoje, kad net nebūtų suimdinėjami. Čia buvo bufetas, buvo staliukai, ir kiekvienas čia galėdavo išgerti kavos ir suvalgyti pyragaitį ar sumuštinį. Bet niekas nedrįsdavo laisvai kalbėti. (...) Tik kiekvieną šeštadienį klubo nuotaiką sudrumsdavo dail. J.Vienožinskis. Jis tada, truputį išgėręs, atvykdavo iš Vilniaus "teisybės žodžio" pasakyti."

Vietoje valgyklos buvo įrengtas baras, o prie buvusio baro sienos ant atviros židinio ugnies kepė nuostabūs, ypatingais slaptais prieskoniais kvepiantys šašlykai.

P.Cvirka, namų sargo padedamas, stengdavosi jo į vidų neįleisti. J.Keliuotis prisimena sceną, kai įsiveržęs į namą Vienožinskis "ima kopti laiptais, garsiai šūkaliodamas: "Kur čia bledės? Duokite man bledes čia! Juk čia bledžių namai!"

Būtent iš šio namo (kai kurie susirinkę į Rašytojų klubą jau su ryšuliais, kiti užklupti nepasiruošę), palikę savo šeimas, daugelis tų sovietinių rašytojų, rodos, jau antrą karo dieną buvo paskubom mobilizuoti į Maskvą.

O Vailokačių name apsigyveno Lietuvos generalinės srities generalinis komisaras (toks buvo jo titulas) Teodoras Adrianas von Rentelnas. Jis buvo Rusijos vokietis, caro armijos karininkas, pabėgęs iš Rusijos po revoliucijos, gerai kalbėjo rusiškai. Deja, tuo namo istorija ir baigėsi.

Kai vokiečiai besitraukdami 1944 m. sprogdino elektinę, sprogimo banga nugriovė vakarinę namo dalį, liko tik rytinis erkeris. Po karo į Kauną grįžęs P.Cvirka viename laiške aprašė, ką pamatė: "Rašytojų namai išsprogdinti, tik mano, Žuko, Korsako butų pusė paliko. Tarp griuvėsių kabo stalai, lovos, tiesiog ore pakibusios." Nauja valdžia namą galutinai nugriovė.

Nuo oazės iki "Pramprojekto"

Pirmą sovietų valdžios dešimtmetį ir kiek vėliau buvusi Vienybės, vėliau – J.Janonio aikštė dar buvo pilna žydinčių gėlių ir žaliuojančių medžių, takai kvietė pasivaikščiuoti, o suoliukai – pasėdėti. Štai 1956 m. atviruke (P.Karpavičiaus nuotrauka) užfiksuotas plotas priešais KTU (anuomet Kauno politechnikos instituto) centrinius rūmus ties K.Donelaičio gatvės perėja: anuomet ten buvo tikra oazė – augo net palmės greta iš gėlių sudėlioto žaliojo krokodilo.

1960 m. prasidėjo Janonio aikštės rekonstrukcija. Konkursą laimėjusio projekto autoriai buvo architektai Stasys Bartusevičius ir Vladas Stauskas. Pastarasis teigė, kad, kurdami naują modernistinį aikštės ansamblį, jie tyrinėjo renesansinių aikščių pavyzdžius.

Pirmasis naujas aikštės pastatas – Pramoninės statybos projektavimo instituto ("Pramprojekto", K.Donelaičio g. 60) rūmai – pastatytas 1960–1966 m. beveik Vailokaičio namo vietoje, tik kiek toliau į rytus. Jo autoriai buvo architektai S.Bartusevičius, V.Stauskas ir Algimantas Sprindys. Statant šiuos rūmus, buvo nugriautas dar Kernbachų statytas dviejų aukštų namas. Įdomu, kad šiokia tokia reakcija į seno namo griovimą 1961 m. pasirodė sovietinėje "Šluotoje": "Taip ir norisi pasakyti Kauno miesto vietinio ūkio valdybos vadovams: (...) mes visi žinome, kad su butais labai sunku – tai kam gi dar gerus namus griauti?" Tuometinis Kauno miesto vyriausias architektas Vytautas Bujauskas paaiškino, esą nauji rūmai bus 45,5 tūkst. kv. m, o senasis namas užėmė tik apie 3 tūkst. tų pačių kv. m (supraskite, namas, kurį nugriovėme, buvo labai mažas, bet užtat tas, kurį pastatysime, bus labai didelis).

Pastatas, buvęs pirmuoju ankstyvojo sovietmečio modernizmo objektu Kaune, susidėjo iš trijų korpusų: palei rytinę aikštės kraštinę tęsėsi ilga, keturių aukštų "skaičiavimo centro" horizontalė; prie K.Donelaičio gatvės – kiek trumpesnė dviejų aukštų salė, o kampe, iš dešinės prijungtas prie "skaičiavimo centro", kilo platus aukštas "bokštas", kurio apačioje, kiek įtrauktame stikliniame fasade, paremtame kolonomis, buvo įrengta pagrindinė įeiga.

Šiandien baltas fasadas originaliai buvo skaldomas juodos ir žalios spalvos tarplangiais ir tarpaukštinėmis juostomis. A.Sprindys prisiminė: "Pirmajame mano "Pramprojekto" variante dvylikaaukštė dalis buvo stiklinė. Bet ką tais metais reiškė stiklinė? Stiklų, jungiamų gumos intarpais, gabaritai buvo maži. Spalvos trys: balta, juoda, žalia. Pasirinkimas itin menkas. Bet aš įsivaizdavau, kad ji turi būti stiklinė." Statant "bokštą" ir salės korpusą taip pat neišvengta aukų: buvo nugriautas Inžinierių valdybos viršininko rūmų kiemo prieangis su kolonėlėmis.

"Pramprojekto" vestibiulis buvo papuoštas 1966 m. sukurta skulptoriaus Boleslovo Klovos akmens mozaika "Pramonė", pripažinta viena ryšliausių to meto monumentaliosios dailės kūrinių Lietuvoje.

Jaunystė ir šašlykai

Po nepriklausomybės atkūrimo dalyje "Pramprojekto" pastato šurmuliavo studentai: ilgo "skaičiavimo centro" korpuso ketvirtas ir penktas aukštas daug metų buvo išnuomojamas VDU ir jo kabinetai tapo auditorijomis. Pastatas buvo renuovotas 2005 m. pagal architekto Virginijaus Juozaičio studijos projektą.

Iš V.Putvinskio gatvės prie ilgo korpuso 1990 m. buvo pastatytas naujas pastatas, kuriame įrengta kavinė "Pakalnė", kurios architektas ir pirmo interjero autorius buvo A.Sprindys. Atkūrus nepriklausomybę, kai kuriems iš mūsų ši vieta tapo antraisiais namais. Įėjusį į pastatą dešinėje pasitikdavo drabužinė, kažin ar kada tarnavusi pagal paskirtį: paprastai joje, ant grindų susėdę, rūkė ir diskutavo studentai.

Kairėje salės pusėje buvo savitarnos valgykla, kur, užėjęs už širmos, kaip įprasta, pasirinkdavai patiekalą, o išeidamas atgal į salę, už jį sumokėdavai kasininkei ir galėjai neštis prie vieno iš daugybės languotomis staltiesėmis uždengtų stalų. Priekyje buvo ilgas, ovalo formos baras, kur pildavo alų, plikydavo pigiausią Kaune arbatą ir kepė skaniausius sumuštinius su sūriu. Vėliau viskas pasikeitė. Vietoje valgyklos buvo įrengtas baras, o prie buvusio baro sienos ant atviros židinio ugnies kepė nuostabūs, ypatingais slaptais prieskoniais kvepiantys šašlykai. Kavinė vadinosi "Achtamar", o šeimininkavo joje pati savininkė – iš Gruzijos kilusi ugninga armėnė, nepamirštama Vartuš Gurgenian, visų vadinama Vartuše. Ko tik čia nebuvo išgyventa! 2017 m., prasidėjus Vienybės aikštės rekonstrukcijai, šis architekto A.Sprindžio kūrinys buvo nugriautas. Nugriautas ir salės korpusas.

Kvadrato galia

Susprogdintos elektrinės vietoje, tik arčiau kalno (iš tikrųjų V.Putvinskio gatvėje stovėjusių buvusių Prabavimo rūmų, vėliau – VDU rūmų vietoje) to paties A.Sprindžio iki 1975 m. buvo pastatytas Miestų statybos projektavimo institutas ("Miestprojektas", K.Donelaičio g. 62 / V.Purvinskio g. 53), užėmęs dalį buvusios gatvės.

Iš išorės tai buvo paprastas stačiakampis pastatas su horizontaliomis langų juostomis vertikaliais aliuminio profiliais. Užtat viduje per visą pastato aukštį buvo padaryta fantastiška atriuminė fojė: pro stiklinį stogą liejosi natūrali šviesa, apačioje čiurleno fontanėlis su Algimanto Stoškaus sukurtu erdviniu vitražu.

Simboliai: Vienybės aikštė matė ir krokodilų ir palmių, ir ankstyvojo sovietmečio modernizmo architektūros pavyzdžių bei ideologizuotų monumentų.

"Viskas rėmėsi kvadratu: fasadai, atriumo erdvė. Turėjo būti ir kvadratinis fontanėlis. (...) Erdvinį vitražą, kuris iš pradžių buvo pailgas, jis (Stoškus) vėliau perdarė į kvadratinį. Tas vitražas stovėjo ant kvadratinio fontanėlio kvadratiniame atriume", – prisiminė architektas.

Be to, ant stogo buvo įrengta darbuotojų poilsiui skirta terasa. Pastato dešinėje 1977 m. atsirado (vėliau taip pat studentų pamėgta) "Architektų kavinė". Jos sienos buvo aptaisytos tamsiomis medinėmis plokštėmis su dailininko Eugenijaus Jovaišos odiniais pano.

Vietoj WC – vadas

2004 m. "Miestprojekto" pastatas buvo architektų Jono Audėjaičio ir Rimanto Giedraičio renovuotas ir tapo įstiklintu kubu, kuriame įsikūrė verslo centras BLC ("Busness Lyder Centre"). Beje, atriumas liko. Priešais seną pastatą augęs didelis kaštonas, po kurio taip gera buvo gulėti ruošiantis pavasario sesijai, buvo nupjautas, o jo vietoje atsirado automobilių aikštelė.

Pietrytiniame aikštės kampe vietoje vienaaukščio medinuko ir dviejų aukštų mūrinio namo su aukštais trikampiais frontonais 1974 m. pastatyti Politinio švietimo namai (dabar – VDU centriniai rūmai). Pietiniame aikštės plote, dabar vadinamame Studentų skveru, vis dar augo medžiai ir buvo gausu žalumos.

1970 m. centrinėje aikštės ašyje buvo pastatytas skulptoriaus Napoleono Petrulio sukurtas Lenino paminklas, prie kurio iki pat 1989 m. buvo rengiamos liaudies šventės ir minėjimai. Jau kitais, 1971 m. (neaišku, ar norėdamas įsiteikti ir netyčia, ar šitokiu būdu gudriai pajuokavęs), buvęs tautininkų ideologas ir jų oficiozo redaktorius Valentinas Gustainis savo prisiminimuose giria naują aikštę, lygindamas ją su kadaise laikinajai sostinei tekusiu carinės Rusijos palikimu.

Esą, 1919 m. "Kaunas buvo be vandentekio, be kanalizacijos, su bjauriomis išvietėmis tose vietose, kur dabar yra puikios, kultūringai sutvarkytos aikštės, pavyzdžiui, toje vietoje, kur dabar stovi paminklas Leninui". Kad ir kokia būtų buvusi V.Gustainio intencija, jis buvo neteisus: viešasis tualetas XX a. pradžios plane užfiksuotas priešingoje aikštės pusėje – tiesiai priešais dabartinį įėjimą į VDU Didžiąją salę (buvusius Politinio švietimo namus). Ar tik ne krokodilą ir palmes pakeitė didžiojo vado skulptūra? Paminklas buvo nugriautas 1990 m. (teigiama, kad tai buvo pirmas nugriautas Lenino paminklas ne tik Lietuvoje, bet ir visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje).

Kartu su paminklu aikštėje atsirado trys modernistinės dekoratyvinės stelos. Jos atrodo tartum sukurtos vieno menininko, tačiau taip nėra – "Darbas" – skulptoriaus Juozo Kėdainio, "Taika" – Roberto Antinio vyresniojo, o "Revoliucija" – skulptoriaus Kazio Švažo. 1975 m. baigta aikštė buvo išklota plytelėmis ir iš naujo apsodinta medžiais, krūmais bei rožynais.

2017 m. pradžioje Kauno miesto savivaldybė didesnę Vienybės aikštės dalį 25 metams išnuomojo bendrovei "BEI Capital", priklausančiai SBA koncernui (ji tuo metu valdė abu buvusius sovietinio modernizmo pastatus). Bendrovė inicijavo aikštės rekonstrukciją, kurios projekto autorius – architektas Rimantas Giedraitis.