Įstabusis Noreikų šuo

Pačiame Vaišvydavos pakraštyje, ties riba su Kaunu, erdviame name gyvenanti su vyru Aleksu Rasa džiaugiasi atskleidusi Lietuvai šviesiaplaukio berniuko su detektorinio radijo ausinėmis tikrąjį vardą ir pavardę. Tas berniukas – Rasos tėtis Eugenijus Karalius. Tačiau šį kartą pas Rasą atvažiavome ne dėl jos tėčio, o dėl jos pačios. Tiksliau – dėl jos su vyru požiūrio į benamį gyvūną.

"Kai augau Karalių šeimoje, nebuvo gyvūnų, nes tėvai, grįžę iš sovietinių lagerių, gyveno viename kambarėlyje su bendra virtuve. Lietuvoje tėvai kraustėsi iš vienos vietos į kitą, siekdami įsikibti į gyvenimą, tad suprantama, kad namuose nebuvo nei kačių, nei šunų, nei žuvyčių ar paukštelių. Atsimenu, kai į Elektrėnuose pradėjusią veikti elektrinę jos direktorius Pranas Noreika pakvietė dirbti mano tėtį, tada aš ten pirmą kartą pamačiau gyvą prancūzų buldogą, kurį kažkas padovanojo P.Noreikos dukrai Vilijai. Tas neįprastos išvaizdos šuo man paliko tokį stiprų įspūdį, kad po kelių dešimtmečių išvydusi tokį šuniuką Kauno gatvėje, čia pat jį nusipirkau. Tai buvo 1996 m.", – Rasa prisiminė, kaip ir kada atsirado pirmasis šuo jos namuose Panemunėje.

Smalsiosios Zosės pinklėse

Po šešerių metų, 2002 m., kai Rasa dirbo Kauno Stasio Lozoraičio vidurinėje mokykloje akompaniatore, savo daugiabučio namo laiptinėje kartoninėje batų dėžutėje rado paliktą mažą šunytį. Gailiai cypiantį mažylį žiurkių apkramtytomis ausytėmis Rasa parsinešė į butą, o vaikai mokykloje išrinko jam Fabijono vardą. Mat gyvūnėlis buvo rastas sausio 20-ąją – per Fabijono vardadienį.

Kol mišrūnas Fabijonas augo, prie dabartinės Rasos ir Alekso Čižinauskų sodybos Vaišvydavoje 2003 m. vasarą pradėjo lankytis benamė katytė. Ji buvo labai smalsi – įsmukdavo į sodybos vidų, apžiūrėdavo visus kampus ir neišeidavo tol, kol negaudavo paėsti. Dėl savo smalsumo ji gavo vardą Zosė ("cekava" kaip Zosė – šis posakis juk žinomas iki šiol). Savo atkakliais vizitais sodyboje, o ypač – per šeimininkės gimtadienį, kuris buvo švenčiamas pačiame vasaros įkarštyje kieme, katė įvairiais būdais rodė, kad norėtų būti drauge. Ir Rasa gimtadienio proga pati sau įteikė dovaną – priėmė katę į namus. Dabar Zosei jau trylika metų.

"Prabėgus trejiems metams nuo Zosės įkurtuvių, prie Čižinauskų sodybos vartų apsistojo benamė kalytė. Ja buvo atsikratyta, matyt, dėl būsimo jos prieauglio. Negalėjau atstumti besilaukiančios šuniukų gražios kalytės. Priėmėme ją, pavadinome Gražke ir sulaukėme jos vados. Beveik visus šuniukus pavyko išdalyti. Vieną, vardu Ryčka (taip pavadinome, nes gimė ryte) pasilikome. Kai Ryčka ūgtelėjo, padovanojome jį norėjusiems auginti draugams", – aiškino Rasa, glausdama prie savęs iš nežinia kur išnirusią Gražkę.

Barono metamorfozė

Čižinauskų sodyboje gyvena dar vienas priglaustas šunelis. Jo vardas Baronas. Lyg ir labai kilmingai skamba toks vardas, tačiau gyvūno gyvenimas iki įkurtuvių pas Čižinauskus tikrai nebuvo rožėmis klotas.

"Mūsų sodybos kaimynas pirko šį šunelį prieš dešimt metų. Po pusmečio kaimynas smarkiai susirgo ir numirė. Tada šuniuką priglaudė velionio giminaičiai, pririšę jį prie būdos. Žiemą kiekvieną dieną matydavau šunelį, eidama į darbą. Tačiau atsitiko taip, kad jo naujoji šeimininkė išvažiavo gyventi į miestą, palikusi Baroną vieną pririštą prie būdos. Sužinojusi tai, tuoj čiupau rogutes ir antrą kartą beglobiu tapusį šunį parsivežiau su visa būda namo", – pasakojo Rasa.

Anot Rasos, ji išrinkusi šuniui Barono vardą dėl paprastos priežasties – jo kailis tankus ir garbanotas, švelnus. Kaip ir paties Barono būdas – kiekvieną svečią sutinka garsiai lodamas, tačiau priėjęs prie žmogaus pradeda glaustytis, mielai leidžiasi glostomas. Jo didžiausias pomėgis – važiuoti su šeimininku automobiliu. Todėl Aleksas, kad ir koks jo kelionės tikslas būtų, pasiima Baroną į automobilį, kur jis žino savo vietą ir paskirtį. Kai šeimininkas išeina apsipirkti ar kitais reikalais, tuomet Baronas imasi automobilio pikto sargo vaidmens, nors iš tiesų tai labai taikaus būdo, dėkingumu žmonėms spinduliuojantis šuo.

Lovelasas Pypkis

Benamiais tapę gyvūnai lyg susitarę glaudžiasi gatvelėje, kur gyvena Čižinauskai. Kai nelaimėliai atklysta iki jų sodybos, visada užsibūna, nes gauna paėsti. Prieš ketverius metus gatvelėje, kur gyvena ir Čižinauskai, apsigyveno kažkieno išmestas į taksiuką panašus šuo. Jei jo niekas nevaikydavo (o tokių žmonių visuomet atsiranda), šunelis ramiai gulėdavo patvoryje, stebėdamas aplink jį virusį gyvenimą ir negalvodamas apie būsimą šaltį ir badą.

"Kiekvieną dieną virdavau jam vištos nugarėlių su kruopomis ir nešdavau duoti paėsti. Šunelis įprastu laiku jau laukdavo manęs – pamatęs ateinančią, atbėgdavo, plevėsuodamas savo ilgomis ausimis, pasitikti ir krisdavo ant nugaros prie mano kojų. Tokie jo prieraišumo ir dėkingumo ženklai negalėjo nejaudinti – dar labiau su juo susidraugavau, paženklinau jį, užsegdama antkaklį, bet į namus dar nepriėmiau. Tuo metu šunelis labai susidraugavo su vieno kaimyno pudeliuke, bet šios draugystės nepageidavo kalytės šeimininkas – svaidė į šunelį akmenimis, grasino užmušti", – prisiminė Rasa penktojo šunelio – Pypkio (taip pavadintas dėl panašumo į ilgą pypkę) istorijos pradžią.

Laiminga pabaiga

"Atsitiko taip, kad Pypkis savaitę nepasirodė įprastoje vietoje, ir, nujausdama kažką negero, pradėjau jo paieškas. Per atsitiktinumą suradau jį vienų žmonių priglaustą – išsekusį ir labai suvargusį. Atpažinau tik iš mano užsegto antkaklio. Apsiverkiau iš laimės, kad jį radau ir iš skausmo, kad jam teko tiek kentėti.

Šunelį priglaudusieji žmonės negalėjo jo pasilikti – rengėsi kelionei į Angliją. Na, o mano namuose jau ir taip buvo keturi priglausti keturkojai. Maža to, sunkiai susirgo mama. Tad skaudančia širdimi išvežiau šunelį į "Penktą koją". Tačiau negalėjau nurimti – po kelių dienų nuvažiavau jo aplankyti ir… grįžau su juo į namus, nes buvo neįmanoma abiem išsiskirti – tiek daug skausmo buvo gyvūno akyse", – pasakojo Rasa, sunkiai atkeldama nuo grindinio sustambėjusį žvilgančiu kailiu Pypkį, kurio figūra dabar nė iš tolo neprimena pypkės. Greičiau – smėlio laikrodį, skaičiuojantį laimingas dienas ir metus Čižinauskų sodyboje, kurioje gyvena jautrios širdies žmonės.

Būkime atsakingi

Rasa palinkėjo "Kauno dienos" skaitytojams nepamiršti, kad esame atsakingi už tuos, kuriuos pasiėmėme auginti. Todėl ir būkime tokie: atsakingai rinkimės gyvūną, atsakingai jį auginkime. "Jei nepageidaujame keturkojų prieauglio, tai būtinai kastruokime ar sterilizuokime savo augintinius, o ne mėtykime kačiukus ir šuniukus į gatvę, pasmerkdami beglobio daliai. Noriu dar kartą priminti žmonėms Lapės iš Antoine de Saint-Exupéry "Mažojo princo" žodžius: "Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje". Tikra meilė prasideda tada, kai nieko nesitikima už ją gauti.

Tad būkime atsakingi už mažesnius, silpnesnius už save ir greitai įsitikinsime, kokia didelė mylinti jų širdis", – sakė Rasa.