H. Kunčius sugrįžo į mokyklą: žmonės, gyvenantys rašymu, tikrai neišnyks

Mena geru žodžiu

Po keliasdešimties metų nesimatymo dramaturgas H.Kunčius vėl peržengė "Aušros" gimnazijos slenkstį. Tiesa, šįsyk ne su teptuku, o su plunksna užantyje. Greitai prabėgęs mokyklos koridoriais, kūrėjas įsitaisė aktų salėje, kur paskutinį kartą su klasiokais stumdėsi per išleistuves, o tada kreipėsi į priešais sėdinčiuosius – tokius, koks pats buvo 1983-iaisiais.

"Namas, kur gyvena mama, yra priešais mokyklą – Laisvės al. 110. Todėl, kaskart atvažiavęs pas ją, matau, ką jūs darote, – kūrėjas akimirkai grįžo į nerūpestingus mokyklos laikus, kai alkūnėmis ramstė palanges. – Būdavo, kai nenorėdavau eiti į pamokas, apsimesdavau sergančiu ir pro namų langą  stebėdavau savo vargstančius klasiokus. Antrame aukšte – biologijos, ketvirtame – dailės kabinetuose."

Pastarajame, anot H.Kunčiaus, dirbo pats geriausias mokytojas, prisidėjęs prie jo ir kitų gimnazistų asmenybių formavimo. Tai  dailininkas, poetas, literatas Donatas Šilinis. Šviesaus atminimo dailės mokytojas, anot dramaturgo, niekada nevaržė moksleivių, o bičiulystė su D.Šiliniu tęsėsi ir tada, kai gimnazistai paliko mokyklą.

"Donatas palėpėje buvo įsirengęs dirbtuvėles, o per pertraukas mums leisdavo užlipti ant stogo. Ką ten darydavome – ne jūsų reikalas", – į delną suprunkštė kūrėjas.

Pasuko į menus

"Aušros" gimnazija, kurioje mokėsi nuo pirmos iki dvyliktos klasės, anot H.Kunčiaus, visai nepasikeitė. Direktorės kabinetas, į kurį prasikaltę moksleiviai anuomet eidavo virpančiomis kojomis, taip ir liko antrame aukšte. Ten pat – ir biologijos kabinetas.

"Nepasikeitė ir baisiosios chemijos klasės dislokacija", – kūrėjas prasitarė niekada nejautęs ypatingų sentimentų šiam gamtos mokslui. Priešingai nei menams, kurių keliu jis pasuko.

Namas, kur gyvena mama, yra priešais mokyklą – Laisvės al. 110. Todėl, kaskart atvažiavęs pas ją, matau, ką jūs darote.

1990-aisiais baigęs meno istoriją ir teoriją Vilniaus dailės akademijoje, 1998-aisiais jis ėmė rašyti ir nuo tada kiekvienus metus pažymi bent viena knyga ar drama. Jo kūrybą – romanus, esė ir dramas – ženklina postmodernizmo bruožai ir paniekos kupina ironija vartotojų visuomenės, jos netikrų, paviršutiniškų vertybių atžvilgiu. Dažnai atvirai aprašo kūnus ir kūnų funkcijas, nebijo šventvagysčių ar nepadorumo. Gal dėl to jau daug metų H.Kunčius vadinamas vienu skandalingiausių autorių.

"Su šia etikete vaikštau jau trisdešimt metų. Spėju, kad net rašydamas religines giesmes jos nenusiplaučiau, – paklaustas, ar toks apibūdinimas jį žeidžia, kūrėjas mojo ranka. – Literatūra turi kelti emocijas. Nesvarbu, geras ar blogas. Nuo to ateina kiti dalykai. Koks žmogus skaito, kokios jo vertybės ir kiek tai sutampa su rašančiojo vertybėmis. Veikiausiai anuomet mane skandalingu pavadino kokia nors vienuolė."

Nykstantys kūrėjai

Kuo dabar gyvena H.Kunčius? Du kartus per savaitę Vytauto Didžiojo universitete skaito paskaitas menus studijuojančiam jaunimui. Rašo romaną "Kolūkio metraščiai" ir rengia penkių sovietmečiui skirtų pjesių rinkinį. Sėdėti ir nieko neveikti jis esą negali.

"Rašymas – kaip ir grojimas fortepijonu ar griežimas smuiku, turi kasdien tai daryti. Jei negrosi dvejus metus ir tuo didžiuosiesi, muzikantu nebūsi. Taigi ir rašymas reikalauja kasdienio darbo", – į vietoje nenustygstančius, ant kėdžių spirgančius gimnazistus su šypsena žvelgė kūrėjas.

Nors tądien į "Aušros" gimnaziją H.Kunčius atvyko kalbėti apie dramaturgų teises ir dramų kūrėjo duoną, klausimų iš klausytojų nesulaukė. Vyresniųjų klasių moksleivių abejingumas H.Kunčiaus visai nenustebino. Universitete dėstantis, su skaitytojais dažnai bendraujantis rašytojas esą kaskart susiduria su pačiomis įvairiausiomis reakcijomis. Pradedant visišku abejingumu ir pykčiu, baigiant – smalsumu ir susižavėjimu.

"Manau, dabar rašymas nusirito į antrą planą. Kas tuomet pirmame? Nežinau, visai kitos vertybės. Gyvenimas stipriai pasikeitęs, o tai, kas reikalauja ilgo nuoseklaus darbo ir iš to mažas užmokestis, nėra populiaru, – nepaisant to, H.Kunčius neabejojo, kad žmonės, gyvenantys rašymu, neišnyks. – Agituosiu ar ne, visuomet bus tokių, kurie norės rašyti. Ką jiems patarčiau? Pirmiausia – pažinti raides, tada jas išguldyti ant popieriaus, vėliau – virtualioje erdvėje ar spaudoje, ir dar – būtinai dalyvauti kokiame nors konkurse."