Viešumoje verda diskusijos apie tai, kaip gelbėtis nuo Laisvės al. okupuojančių benamių. Kas gi tie žmonės? Dažno jų kelią į gyvenimo užribį puikiai žino Kauno nakvynės namų darbuotojos.

Suluošinti žvaigždžių likimai

Kauno nakvynės namų sienos regėjo ne vieną garsenybę. Šių namų vyriausiajai socialinei darbuotojai Virginijai Vasiliauskienei iki šiol graudu dėl alkoholio pražudyto vieno garsiausių Lietuvos bėgikų: prieš keletą metų jis mirtinai sušalo kažkur gatvėje. Skaudu ir dėl tragiško buvusio moterų numylėtinio – Kauno dramos teatro aktoriaus bei režisieriaus likimo, kuris jam atseikėjo tik 61 metus, paskutiniaisiais iš jų nepagailėjęs visų įmanomų išbandymų.

Šiame liūdname sąraše – ir vos 41-ų alkoholizmo ir tuberkuliozės palaužtas ilgametis Kauno "Žalgirio" krepšininkas, siejamas su auksine šios legendinės komandos karta.
Kauno nakvynės namų darbuotojos linkusios papildyti šį sąrašą ir populiariame televizijos seriale vaidinusia, tačiau vėliau dėl polinkio į alkoholizmą šeimos išsižadėta aktore. Panašių problemų parklupdytais gerai medikų bendruomenei žinomais gydytojais, benamiu elgeta tapusiu vienos Kauno profesinės mokyklos direktoriumi ir kitomis panašaus likimo garsenybėmis, tebenešančiomis šį gyvenimo kryžių.

Nė vienas jų, būdamas profesinės karjeros viršūnėje, tikrai netikėjo, kad liaudies išmintis, perspėjanti apie kiekvienam iš mūsų gresiančią ligą, kalėjimą ir ubago lazdą, kada nors palies juos tiesiogiai.

Atvirkštinė progresija

Prieš 22 metus įkurti Kauno nakvynės namai – seniausia tokios paskirties įstaiga šalyje. Jų direktorė Zita Verbavičienė dirba čia nuo pat įstaigos įkūrimo.

"Paradoksas – tiek prikurta įvairių pagalbos organizacijų, o žmonės vis labiau ritasi į dugną", – akcentuoja pašnekovė. Jai pradėjus dirbti Kauno nakvynės namuose, čia buvo vos keliasdešimt vietų, skirtų benamiais virtusiems asmenims, o šiandien – 158 jau trijose šios įstaigos filialuose: vyrų, benamių ir moterų.

Daugiausia – 88 vietos – skirta vyrams. 50 – benamiams, į kurių padalinį, beje, taip pat priimami tik vyrai. O moterims – vos 20, nors, pasak šio padalinio vyriausiosios socialinės darbuotojos Sonatos Verbauskienės, be pastogės likusių moterų sparčiai daugėja.

Tokius limitus nustatė Kauno miesto taryba, anot nakvynės namų direktorės, atsižvelgta į patalpų plotą. Tačiau paspaudus speigui, kai temperatūra nukrenta žemiau 20 laipsnių padalos, paaiškėja realus Kauno benamių skaičius: jų pasirodo esą kur kas daugiau. Nakvynės namuose pastogę stengiamasi suteikti visiems, net ir neblaiviems, be dokumentų – suguldant tiesiog koridoriuje ar rūsyje.

Laisvės kalinės

Pamačiusios po neseniai vykusios policijos ir kauniečių diskusijos apie Laisvės al. benamius nuotraukas internete, Kauno nakvynės namų darbuotojos pažino ne vieną savo klientą.

Viena miesto centre elgetaujančių, girtaujančių moterų pateko į Nakvynės namus iš ligoninės, kurioje buvo gydoma po to, kai ją partrenkė automobilis. Galutinai pasveikusi ji pareiškė, kad Nakvynės namuose pažeidžiamos jos teisės. Taip moteris įvertino visiems jų gyventojams privalomas taisykles ir dabar naudojasi jai priklausančiomis laisvėmis elgetaudama ir trikdydama viešąją tvarką miesto centre.

Ši moteris, kuriai diagnozuotas psichikos sutrikimas (neatmetama galimybė, kad nuo patirtų išgyvenimų), turi dvi puikias jau suaugusias dukras, kurias užaugino seneliai. Motiną pripažįsta tik viena iš jų – studentė lankė ją ir nakvynės namuose.

Kita Laisvės al. benamė žiemą atvežta į Nakvynės namus gangrenuojančiomis kojomis. Kažkada ji taip pat turėjo šeimą, vėliau – sugyventinį. Pastarajam mirus, sugyventinio sūnus pareiškė savo teises į tėvo butą, o moterį išvarė.

Realybės grimasos

Vienas Laisvės al. šeimininkaujančių benamių, anot Nakvynės namų darbuotojų, kažkada taip pat turėjo namus, kuriuose gyveno su tėvais. Tačiau po jų mirties liko gatvėje: kol vyras kalėjo už įvairius girtaujant padarytus nusikaltimus, jo tėvais rūpinosi giminaičiai, kuriems ir liko butas.

Senas pašnekovių pažįstamas – ir Ramybės parko cerkvėje prieglobstį radęs vienakojis invalidas. Vos 34-erių vyrą suluošino potraukis narkotikams: sykį kratant šiukšlių konteinerį, kuriame jis miegojo, buvo sutraiškytos abi jo kojos. Vieną teko amputuoti. Kita surinkta iš dalių.

Nepaisant luošumo, nelaimėlis nelinkęs atsisakyti savo gyvenimo būdo. Dabar jis – vėl slaugos namuose, iš kurių jau buvo pabėgęs, o ten gautą invalido vežimėlį kažkur pradangino. Vėliau taip pat pasielgė ir su antruoju, dovanotu cerkvės bendruomenės. Likęs be jų, vyras ėmė šliaužioti – tiesiogine prasme – Ramybės parke ir jo prieigose, laviruodamas važiuojamojoje kelio dalyje tiesiog tarp automobilių, šiurpina ne tik praeivius, bet ir vairuotojus.

Grėsmingas ligų šleifas

Nakvynės namų direktorės pastebi: benamių sveikatos būklė labai prastėja. "Niekas nenumatė, kad tiek bus jų, patyrusių insultą, infarktą, galvos traumas, amputuotomis galūnėmis ir onkologinėmis ligomis. Dauguma jų – lėtiniai ligoniai, o tokie gydomi ambulatoriškai, t.y. namuose. Tik namus jiems atstoja mūsų įstaiga, kuo toliau, tuo labiau primenanti slaugos ligoninę", – dalijosi problemomis pašnekovė.

Z.Verbavičienė neslėpė pasipiktinimo ir tautą ištisą parą girdančiais verslininkais, prigaminusiais prastos kokybės spirituoto vyno: "Taip visuomenė ir ritasi..."

Jai pritarė ir ilgametė Kauno nakvynės namų vyrų filialo vyriausioji socialinė darbuotoja V.Vasiliauskienė, šiemet Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotuose geriausio socialinio darbuotojo rinkimuose apdovanota Gerumo žvaigžde už darbą su patiriančiaisiais krizę. Visos jos papasakotos dramatiškos šios įstaigos gyventojų istorijos – jų neatsispyrimo alkoholiui padariniai.

Pragerti talentai

"Pas mus yra gyvenęs buvęs vienos Kauno profesinės mokyklos direktorius, praradęs darbą dėl šios ne vieną pražudžiusios priklausomybės," – pasakojo jau septyniolika metų nakvynės namuose dirbanti V.Vasiliauskienė.

Praradęs darbą vyras dar bandė imtis verslo – įkūrė turizmo firmą. Tačiau už paskolą įsigytas autobusas buvo sudaužytas per avariją, ir bankas pasiėmė jam užstatytą butą.
"Likęs gatvėje, šis aukštąjį išsilavinimą turintis benamis kurį laiką glaudėsi pas mus. Apie šeimą jis nieko nepasakojo. Dabar užsuka tik retkarčiais – nors jam diagnozuota rimta liga, numojo į šią ranka ir kažkur valkatauja", – sukrečiančio pedagogo likimo akcentus dėliojo pašnekovė.

Mena V.Vasiliauskienė ir vieną buvusį perspektyvų regbininką, žaidusį SSSR jaunių rinktinėje, vėliau – Lietuvos suaugusiųjų. Perkopęs 50-metį, dėl nuolatinio girtavimo jis liko gatvėje. Po kurio laiko jį išsivežė sūnus. Tačiau vėliau pašnekovė sporto žvaigždę sutiko prie Kalniečių turgelio – su ištiesta ranka. Į klausimą apie sūnų šis atsakė mįslingai: "Yra tas sūnus..."

Vaikų įnorių įkaitai

Kartais nusenusius tėvus į Nakvynės namus atveža ir vaikai. "Vienas net neišdrįso prisistatyti atvežto 70-mečio senolio sūnumi. Jo nusenęs tėvas, lig tol gyvenęs apgriuvusiame namelyje, artėjant žiemai, atsidūrė pas mus dėl nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių. Sūnus pats gyveno su žmona pas jos tėvus. Dvi šeimos glaudėsi dviejų kambarių bute ir dar vienam žmogui nebuvo vietos, – prisiminė V.Vasiliauskienė. – Tačiau sūnus tėvą lankė – nepaliko jo likimo valiai."

Anot pašnekovės, kai kurie vyresnio amžiaus žmonės atsiduria pas juos, nes patekti į senelių namus sunkiau. "Viena dukra buvo atvežusi pas mus savo tėvą. Kai ji parsivedė sugyventinį, vyrui neliko vietos jo nuosavame bute, kuriame iki tol gyveno su šeima. Grąžinome tėvą į namus, nes tai buvo jo nuosavybė", – tęsė pasakojimą V.Vasiliauskienė.
Vyriausiam Kauno nakvynės namų vyrų filialo gyventojui buvo 90. Palaidojęs dvi žmonas, jis turėjo dvi jau pensinio amžiaus dukras, su kuriomis dėl kažko pykosi. "Įtaisėme jį į senelių globos namus, bet jis iš ten pabėgo – per mažai buvo laisvės: nepatiko, kad negali laisvai naudotis visa savo pensija, o tik 20 proc., nes likusi dalis atskaitoma už paslaugas, iš jų – ir maitinimą", – prisiminė V.Vasiliauskienė.

Ji akcentavo, kad populiariausias nakvynės namų gyventojų amžius – 55–60 metų. Praradus tokio amžiaus darbą, sunku jį susirasti, juolab – piktnaudžiaujant alkoholiu. Be pastogės liekama arba po skyrybų, kurias dažnai nulemia ta pati priežastis, arba praradus namus dėl skolų.

Tokie likimo vingiai yra atbloškę į Kauno nakvynės namus ir ne vieną Dailės institutą baigusį menininką, skandindavusį apmaudą dėl neperkamų paveikslų arba jį aplenkiančio įkvėpimo. Buvo susibėgę čia ir vieno buvusio policininko bei jį atpažinusių teistų asmenų, gyvenimo saulėlydžiu, kaip ir pareigūnas, neturėjusių pastogės, keliai. Tačiau, pašnekovės patikinimu, ši priverstinė akistata baigėsi be rimtesnių padarinių.

Daugėja apgautųjų

Kauno nakvynės namų benamių padalinys skirtas susimokėti už suteiktą pastogę negalintiems asmenims. Dažnas jų neturi ir dokumentų

Pasak šio padalinio vyriausiosios socialinės darbuotojos Linos Danilevičienės, paprastai patikima, kad klientas neturi pinigų. Niekas jo kišenių turinio netikrina, nors, pasak pašnekovės, tikrai yra tokių, kurie elgetauja ir gaudami neblogą pensiją.

Dalis benamių padalinio gyventojų anksčiau turėjo butus Senamiestyje ir miesto centre. Visi jie buvo apgauti – jeigu ne apsukrių giminių, tai įvairių agentūrų darbuotojų, specialiai ieškančių tokių aukų.

Dažnam būdavo žadamas vieno kambario butas su oriu egzistavimu iki gyvenimo pabaigos – už likusius už parduotą trijų kambarių butą miesto centre gautus pinigus. Tačiau po to paaiškėjo, kad jie apgyvendinti vos mėnesiui dviem išnuomotame bute, o pirkėjas dingęs kaip į vandenį su visais savo pažadais.

Pasak L.Danilevičienės, tokios kategorijos benamių, kuriems neblaiviems pakišti pasirašyti svarbūs dokumentai, sparčiai daugėja.

Slegiantys padariniai

"Labiausia sukrečia, kai motinas apgauna jų vaikai, kuriems šios perrašo savo butus ir jau kitą dieną tampa nereikalingos. Arba, kai po tėvų mirties vienas įžūlesnis brolis ar tokia pati sesuo užima velionių namus, o kitas brolis ar sesuo apgaule išmetamas į gatvę", – pasakojo Moterų nakvynės namų vyriausioji socialinė darbuotoja S.Verbauskienė.

Dar vienas šokiruojantis jos pastebėjimas – daugiau čia pastogės ieško šeimas turėjusių moterų negu viengungių. Šios, matyt, senatvės išbandymams rengiasi iš anksto, o turinčios šeimas dažnai bergždžiai viliasi sulaukti pagalbos iš vaikų. "Pastarąsias dažniausiai čia atveda netinkamas gyvenimo būdas – neauginti bei neprižiūrėti vaikai, atėjus laikui, atsuka nugarą,", – reziumavo pašnekovė.

Kauno nakvynės namai dažniausia tampa pastoge priešpensinio ir pensinio amžiaus moterims. Tarp jų yra ir aukštąjį išsilavinimą turinčių buvusių verslininkių, kurios, imdamos iš banko paskolą, neapskaičiavo savo galimybių.

Trečdalis šių namų gyventojų turi problemų dėl alkoholio, kurį pradėjo vartoti nesugebėdamai prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų ir susidoroti su užgriuvusiomis problemomis, arba psichikos sutrikimų. Dažnai ir šie būna patirtų išgyvenimų padariniai.

Ne viena čia pastogę radusių moterų, mirus jas globojusiems artimiesiems, tapo apsukrių giminaičių ar kaimynų, apgaule perėmusių joms priklausiusį palikimą, aukomis.