Gyvenimo kelionė dviračiu: per 114 dienų svetur pasiilgo gimtosios kalbos

Pasikeitęs planas

„Labai norėčiau nuvažiuoti iki Lenkijos ir užkopti į aukščiausią viršūnę“, – šiuos, dar vasaros pradžioje ištartus Mariaus Naruševičiaus žodžius menu iki šiol.

Neabejojau juo nei sekundę, todėl labai nenustebau, kai „keliautojas_“ profilyje „Instagrame“ pamačiau Marių pozuojantį Eifelio bokšto ar riboženklio „Roma“ fone. Visgi, pasidomėjau, koks velnias jį nešė į tą galerą?

„Taip jau atsitiko, kad numynęs 1 000 km, pasiekęs Lenkiją ir galiausiai užkopęs į kalno viršūnę supratau, kad čia mano kelionė nesibaigs. Perkeltine prasme kalno viršūne buvo būtent Roma“, – iki tol niekam nepasakojęs apie savo planą, kalbėjęs tik užuominomis, rugpjūtį viršukalnėje surengtos tiesioginės transliacijos metu M.Naruševičius pranešė apie tolesnį maršrutą.

Kaip reagavo artimieji, draugai, bičiuliai ir ištikimiausi sekėjai? Bent kiek geriau pažinoję Marių, tokios avantiūras esą ir tikėjosi. Juk dar praėjusiais metais dovanų gavęs magnetukų žemėlapį „Surink Lietuvą“, per dešimt dienų Marius dviračiu apvažiavo visą šalies perimetrą – apie 1,4 tūkst. km. Po kelių mėnesių keliautojas išbandė lietuvišką žiemą, vidury miško pasistatęs ledo namą ir jame praleidęs naktį. Svajojo apie išgyvenimo iššūkį miške ir kokį nors nuotykį vandens keliais.

„Tokie išbandymai leidžia geriau pažinti save tam tikrose situacijose. Jie grūdina ir stiprina“, – apie gyvenimo pamokas kalbėjo kaunietis.

80 kg: su tokiu svoriu Marius išvažiavo ir grįžo. / Asmeninio archyvo nuotr.

Nesigaili tiek mynęs

Mums susitikus su Mariumi, nuo finišo dienos, kai lydimas draugų šūksnių ir ovacijų jis įriedėjo į Kauno Rotušę, buvo praėję jau bemaž dvi savaitės. Atgavęs jėgas po 114 dienų trukusios kelionės po Europą, 32-ejų vyras vis dar bandė adaptuotis prie gyvenimo ne ant dviejų ratų.

„Grįžus namo džiugina mažiausios smulkmenos. Tarkim, kavos aparato mygtuko paspaudimas. Supranti, kaip tai yra patogu“, – kaunietis juokėsi, kad pajusti visišką komfortą jam neleido neužsivedanti mašina.

Po ilgo stovėjimo vienoje vietoje, veikiausiai, išsikrovė jos akumuliatorius, todėl į susitikimą Marius atvyko su pavežėjų paslaugas teikiančiu automobiliu.

„Ar buvo verta vykti? Manau, tai buvo mano gyvenimo kelionė“, – M.Naruševičius nesigailėjo savo sprendimo, kone ketvirtadalį metų praleisti ant dviračio balnelio.

Siekdamas savo tikslo, kaip sako Marius, jis išmoko vieną didelę pamoką – sėkmė nebūna lengvai pasiekiama, tačiau sunkiausi momentai primena, kaip netoli jos mes esame. Paklaustas, kas labiausiai vargino kelionės metu, kaunietis atšovė, kad tikrai ne kilometrai, kuriuos galiausiai nustojo skaičiuoti ir ne vienatvė. Labiausiai iš vėžių išmušdavo akimirkos, kai į vieną krūvą sukrisdavo bent kelios problemos – sugedęs dviratis, poilsio stygius, blogos oro sąlygos ir gurgiantis pilvas.

„Tokiais momentais dėliodavau prioritetus ir žiūrėdavau, kas gali laukti, o ką turiu padaryti čia ir dabar“, – pasakojo M.Naruševičius. Kartais problemų sprendimui pakakdavo asmeninių pastangų, o kartais prie to prisidėdavo likimas, siųsdavęs gerus žmones.

Išlydėjo kaip sūnų

Antai, Slovakijoje Mariui sugedo dviračio ašis. Savo dviratę transporto priemonę nusprendęs stumti iki artimiausio miestelio ir jame esančio serviso, Marius liko nemaloniai nustebintas. Pasirodo, rugsėjo 1-oji Slovakijoje ne darbo diena, todėl savaime suprantame, serviso durys taip pat buvo užrakintos.

Išlaidos: kelionė aplink Lietuvą M.Naruševičiui atsiėjo 100 eurų, o ši – apie 5–6 tūkst. eurų. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Gatvėje sutikau moterį, vedžiojančią šunį. Ji paklausė, ar gali kuo nors padėti. Sužinojusi, kas man nutiko, pakvietė drauge eiti į jos namus“, – keliautojas negalėjo patikėti tuo, kas vyko toliau. Šeimininkė lietuviui pasiūlė nusiprausti duše, pavalgydino svečią, o jos vyras į namus iškvietė serviso darbuotojus. Pažiūrėję į keliautojo dviratį meistrai pasakė, kad remontas jam atsieis apie 100 eurų, tačiau kitądien iš Mariaus nepaėmė nei vieno cento. Tik paprašė palikti gerą atsiliepimą interneto svetainėje.

„Rytas prasidėjo tragiškai. Galvojau, tai bus pati blogiausia diena, nes teks sėdėti palapinėje ir laukti, kol atsidarys servisas. Gavosi atvirkščiai – tai buvo viena geriausių dienų“, – keliautojas pasakojo ne tik sutaupęs 100 eurų, bet ir puikiai praleidęs laiką.

Jį priglaudę žmonės automobiliu pavežiojo po apylinkes, kavinėje pavaišino pica, o nakčiai įkurdino Bratislavoje besimokančios dukros kambaryje.

„Tokių situacijų, kai už dviračio remontą nereikėjo mokėti buvo ir daugiau. Procentaliai – 50 ir 50. Pavyzdžiui, Italijoje, patvarkę stipinus ir paklausę, kur važiuoju, meistrai palinkėjo sėkmės ir neprašė nei euro“, – M.Naruševičius svarstė, ar tokie pat dosnūs ir malonūs užsieniečiams keliautojams būtų lietuviai.

Netikėtos dovanos

Pamenu, pasakodamas apie kelionę aplink Lietuvą Marius ne kartą pabrėžė šalies kraštovaizdžio grožį. Šios kelionės metu jį labiau sužavėjo žmonės, nors ir vaizdų būta nepamirštamų, kaip antai „Didžiojo prizo“ formulės trasa Monake ar 50 km tarp kalnų ir slėnių besidriekiančią nuokalnę ir tunelius Austrijoje.

Stipru: vienas tų rytų, kai Marius nenorėjo lipti iš savo palapinės. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Išties tai negalėjau patikėti, kad sutiksiu tiek daug gerų žmonių. Galvojau, kad tik pietiečiai labiau demonstruoja savo jausmus, tačiau tikrai ne“, – pirmiausia M.Naruševičius prisiminė Austriją, kur kone pro kiekvienos mašinos langus svėrėsi žmonės ir mojo pro šalį važiuojančiam keliautojui su turistiniais krepšiais. Jam sustojus ir išsitraukus žemėlapį, aplink apspisdavo būrelis smalsuolių, siūlydavusių savo pagalbą, klaususių iš kokios šalies jis startavo ir kur žada finišuoti. Iki šiol lietuvis negali pamiršti viešnagės Vokietijoje, pas vieną sutuoktinių porą, su kuria visiškai atsitiktinai susipažino San Tropeze.

Ar buvo verta vykti? Manau, tai buvo mano gyvenimo kelionė.

„Su jais susipažinau San Tropeze. Nuo tada jie tapo mano sekėjais ir nors nesuprato kalbos, stebėjo mano kelionę. Sako: jei būsi Vokietijoje, aplankyk mus. Taip ir padariau“, – pašnekovas prisiminė svetingą priėmimą ir dar vieną netikėtą pažintį su namų šeimininkų sūnumi – gigantiškos dviračių parduotuvės vadybininku.

Sužinojęs, kad keliautojas iš Lietuvos tądien lankėsi šioje parduotuvėje, o savo „Instagram“ paskyroje pasidalijo trumpu apžvalginiu video įrašu, Mariui jis padovanojo dviratininko kostiumą, laikiklį ir 50 proc. nuolaidą antbačiams.

„Svetingi vokiečiai mane labai gražiai išlydėjo, visgi, labiausiai sujaudino žinutė, kurią vėliau gavau“, – kadaise iš namų išleidę savo sūnų, sutuoktiniai, kaip pasakojo kaunietis, parašė, kad atsisveikinimas su juo buvo toks pats sunkus.

Trys mėnesiai kontrastų

114 dienų kelionė buvo pilna kontrastų. Aplankęs vienuolika šalių, Marius išbandė patį įvairiausią maistą. Prancūziją jam mena dar šiltos traškios bandelės ir prancūziški batonai, Belgiją – skrudintos bulvytės, Italiją – makaronai su jūros gėrybėmis. Tokios pat kontrastingos buvo ir keliautojo naktys. Pradedant nakvyne Lenkijoje, šalia konteinerio, baigiant – hostelio kambario dalybomis su kitais keliautojais Berlyne. Visgi, įsimintiniausios, anot M.Naruševičiaus, buvo dvi nakvynės. Vienai jų keliautojas pasirinko skardį prie įspūdingos pilies Italijoje, kitai – draustinį Rytų Prancūzijoje.

Patirtis: kaunietis lepinosi ir vaizdais, ir skoniais. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Nemoku nupasakoti vaizdo. Kalnai, šalia – upė, skaidri ir labai šalta. Naktį girdėjau tik savo alsavimą, širdies dūžius ir kartais praskrendančias gerves, kurios leido labai keistą, į žmogaus klyksmą panašų garsą“, – paklaustas, ar naktys po atviru dangumi nebaugino prašalaičiais gyvūnais, kaunietis mintimis persikėlė į Slovakijos miškus.

Išskleidęs palapinę ir joje įsitaisęs nakčiai, keliautojas savo telefone ėmė skaityti įvairius straipsnius. Vienas jų, akimirksniu išblaškė visus miegus.

„Paskaičiau, kad maždaug 40 km nuo tos vietos, kur įsikūriau nakvynei, prieš tris mėnesius lokys sudraskė žmogų, – Nors vietos nekeitė, kietu miegu tą naktį M.Naruševičius pasigirti negalėjo. – Beje, kelionės metu pastebėjau tokį keistą dalyką. Būdavo, pabundu ir reikia šiek tiek laiko susivokti, kur esu. Matyt, dėl nuolatinės kaitos taip.“

Painiojo savaitės dienas

Per daugiau nei tris mėnesius Marius nuvažiavo 7 350 km. Keliautojas aplankė Lenkiją, Slovakiją, Austriją, Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Belgiją, Olandiją, San Mariną, Vatikaną, Monaką.

Pradžioje fiksavęs kiekvieną įveiktą atstumą, vėliau keliautojas liovėsi skaičiavęs.

„Važiavau ne dėl kilometrų, o dėl įspūdžių. Laikas tiesiog sprogo!, – M.Naruševičius buvo taip atitrūkęs nuo realybės, kad neretai pamiršdavo savaitės dienas. – Apie sekmadienius Prancūzijoje, Vokietijoje ir Italijoje suprasdavau iš uždarytų parduotuvių, o apie penktadienius – iš draugų žinučių: tai ką šiandien veikiam? Ar nebuvo liūdna, kad jie ten visi, o aš čia vienas? Ne. Tik vieną kartą Berlyne, kalėdiniame miestelyje šiek tiek pakuteno širdį, kai mačiau žmones su draugais, artimaisiais. O šiaip tai pasiilgau lietuviškos kalbos.“

Į namus Marius grįžo kiek anksčiau nei planavo. Prie to esą prisidėjo subjurę orai, padidinę judėjimo tempą ir susiaurinę apžvalgos lauką.

„Kuo arčiau Lietuvos – tuo šalčiau. Kuo šalčiau – tuo mažiau dairaisi ir greičiau mini dviratį“, – M.Naruševičius juokavo, kad Lietuva ir gimtasis miestas jam nebuvo toks svetingas kaip svečios šalys. Važiuodamas nuo Garliavos Kauno link, dėl slidaus kelios keliautojas krito du kartus.

Apie planus – tyliai

Finišo tiesioji ir lietuviška žiema labai priminė kelionės pradžią, kai pasiekęs Lenkiją, jis ėmė kopti į aukščiausią viršukalnę.

Sezoniškumas: išvažiavęs vasarą, atgal į namus Marius grįžo žiemą. / Asmeninio archyvo nuotr.

„Manau, tai ir buvo pavojingiausia kelionės „Kalnams pašaukus“ vieta. Iš pradžių su manim į kalną kopė viena pora. Vėliau prisijungė antra, tik kur kas labiau patyrusi. Jos neliko tada, kai ėmė pustyti, o ta pirmoji pasitraukė su lyg lietumi, – Nors didelės patirties M.Naruševičius neturėjo, aukščiausią viršukalnę jis pasiekė, o tada sau pasakė, kad nėra neįveikiamų dalykų.– Galvojau, gal per drąsiai ir gal per daug sau leidžiu, tačiau kai užlipau ir sutikau daugiau žmonių, atkopusių iš Slovakijos pusės, abejonės išsisklaidė. Beje, po trijų dienų slovakai, pas kuriuos buvau apsistojęs, atsiuntė kalno nuotrauką. Sniego po pūgos buvo iki kelių. Taip, kad aš labai laiku spėjau.“

Prieš atsisveikinant su Mariumi, negalėjau nepaklausti, kokie tolesni planai, juolab, kad dar pokalbio pradžioje sužinojau apie naują sesers dovaną – pasaulio žemėlapį, kuriame galima žymėti aplankytas šalis.

„Minčių yra įvairių, tačiau pirmiausiai reikia atsistoti finansiškai. Šioje kelionėje sulaukiau sekėjų, partnerių paramos. Taip, galėčiau važiuoti į Latviją, Estiją, bet norisi dar rimčiau nei buvo iki šiol.

Tam, apie ką galvoju, reikia dar daugiau pinigų. Tai norit sužinoti kur?“, – tempęs iki paskutiniųjų, galiausiai Marius ištarė svajonių šalies – Amerikos - pavadinimą.