Kodėl grįžome
Paulius: Daug kas mūsų klausia, kaip geopolitikos ekspertė galėjo sutikti grįžti su trimis vaikais į šalį prie Rusijos sienos. Tu juk geriau už visus žinai, kokios tokios kaimynystės rizikos.
Agnia: Jeigu už sienos būtų draugiški kaimynai ir šiek tiek daugiau saulės, Lietuva būtų tobula šalis gyventi. Jei rimtai, žmonės įsivaizduoja, kad geopolitikos ekspertai nuolat prognozuoja katastrofas, bet scenarijų analizė ir rizikų supratimas nereiškia, kad gyveni baimėje. Tai labiau disciplina, kuri padeda ruoštis keliems variantams vienu metu ir moko prisitaikyti prie to varianto, kuris įvyksta realybėje, o ne prognozėse. Tai, ką prieš dešimt, penkiolika metų aptarinėjome kaip „o kas, jeigu“, – energetinė nepriklausomybė nuo vieno tiekėjo, atsijungimas nuo posovietinio elektros tinklo, regiono pasirengimas krizei, šiandien jau yra įgyvendinti sprendimai.
Paulius: Man tai buvo atsakomybės klausimas. Noriu jaustis asmeniškai atsakingas už savo šalį. Pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų, ir aš noriu būti jų dalimi. Iš toli vertinti lengva. Statyti galima tik būnant čia.
Ką pamatėme grįžę
Agnia: Iš šalies Lietuvos kelias per kelis dešimtmečius atrodo įspūdingas: greitis, saugumas, veikianti skaitmeninė valstybė. Dalykai, kurie kitur kuriami kartomis, bet viduje žmonės linkę lygintis tik su turtingiausiais kaimynais ir todėl jaučiasi atsiliekantys.
Paulius: Aš versle mėgstu skaičius. 2024-aisiais į Lietuvą grįžo beveik 19 tūkst. piliečių, o išvyko mažiausiai 35-erius metus. Mes – ne išimtis, mes – tendencijos dalis. Ekonomika auga, nors dar ne visi tai jaučia vienodai. Pokyčius dabar kuria jaunoji karta, kuri nori pati formuoti šalį, kurioje gyvena.
50 metų
Paulius: Gyvendamas su tavimi, pradėjau kitaip žiūrėti į savo darbą. Inžinieriui tiltas yra konstrukcija: apkrovos, sijos, terminai, sąmatos. Tačiau prie mūsų stalo paaiškėjo, kad tas pats tiltas gali būti ir jungtis. Jis sujungia du krantus, o kartu ir du miestus, dvi rinkas, žmones, kurie iki tol vienas kito nepasiekdavo.
Tačiau taip pat jis gali būti ir taikinys. Todėl dabar, žiūrėdamas į brėžinį, klausiu ne tik to, kiek metų jis atlaikys. Klausiu ir to, kas nutiks, jei jo nebeliks.
Agnia: Tu žiūri per žiūronus, ant kurių parašyta „50 metų“.
Paulius: Mažiausiai tiek turi išstovėti tai, ką statau, bet tai ir yra skirtumas tarp mūsų. Aš galvoju, ar objektas išstovės 50 metų. Tu klausi, koks bus pasaulis aplink tą objektą po pusės šimtmečio.
Agnia: Nes demokratijos linkusios nuvertinti ateitį. Ateitis nebalsuoja. Tinklai, švietimas, energetinė nepriklausomybė neduoda greitos grąžos ir nelaimi rinkimų, bet būtent jie nulemia, ar krizė taps katastrofa. Sąskaitą už ateities nuvertinimą visada sumoka ateinanti karta. Mūsų vaikai.
Paulius: Kai pasirašai po objektu, kuris stovės ilgiau nei tavo karjera, trumparegystė tampa prabanga. Inžinierius linkęs manyti, kad ateitis yra ta pati dabartis, tik ilgesnė. Tu primeni, kad ateitis – ne monolitas, kartais ji ne šiaip kinta, kas yra normalu, o tarsi lūžta. Aš noriu, kad tai, ką statau, būtų patikima. Tu nori, kad pasaulis, kuriame aš statau, būtų patikimas ir taikus.
Teiginiai ir klausimai
Agnia: Aš pradedu nuo klausimo „kas bus?“. Tu pradedi nuo teiginio „darome“.
Paulius: Dar iš tavęs išmokau klausti „iš kur“. Inžinierius klausia, ar medžiaga atitinka standartą ir telpa į biudžetą. Tačiau dabar aš visada klausiu: iš kur ta medžiaga, tas komponentas, ta technologija, ir kas bus, jei rytoj to tiekimo nebeliks? Priklausomybė visada turi kainą, net jei ją supranti per vėlai.
Agnia: O aš iš tavęs išmokau, kad praktiko nuojauta, suformuota 30-ies metų patirties, irgi yra duomenys, o ne vien šališkas įsivaizdavimas. Analitiko prognozė gali patogiai likti nepatikrinta metų metus. Praktiko sprendimą realybė patikrina greitai.
Vaikai – geriausias filtras
Agnia: Abu dirbame tai, kas mums įdomu, todėl darbas netampa uniforma, kurią palieki prie namų durų, bet kalbėti apie darbą ir parsinešti darbines problemas namo yra skirtingi dalykai. Pirmą mėgstame, antro vengiame.
Paulius: O vaikai yra geriausias pokalbių ir sprendimų filtras. Jiems nerūpi nei geopolitika, nei betono klasė. Jiems svarbu vienas dalykas: ar tai, kas pastatyta, veikia. Tai grąžina ant žemės mus abu.
Agnia: Lietuvai šiandien reikia to paties, ko reikia šeimai: daugiau vienybės, brandos ir mažiau susiskaldymo.
(be temos)
(be temos)
(be temos)