Po 1940 m. birželio 15-osios Sovietų Sąjungos ultimatumo priėmimo Lietuvoje prasidėjo represijos, trėmimai, sunaikinę  didžiąją dalį mūsų karininkijos ir visuomenės elito, sukėlę jų šeimų tragedijas. Iki šiol ginčijamasi, ar tikrai dėl to kaltas tik priešas, galbūt tuomečiai valstybės vadovai priėmė ne tuos sprendimus šaliai, jos žmonėms apginti?

Pateko į tremiamųjų sąrašą

Dėsninga, kad unikalaus enciklopedinio leidinio "Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m." redakcinėje kolegijoje dirba tarpukario Lietuvos divizijos generolo Miko Rėklaičio dukra, kaunietė Asta Reklaitytė. Ne, jokios klaidos nėra – Astos pavardėje taško ant "e" neliko Sibire. Ir jos aukštas pareigas tarpukario Lietuvos kariuomenėje užėmęs tėvas tikrai nepaliko šeimos ir nepabėgo į užsienį, kaip rašoma kai kuriuose leidiniuose.

Nors Raudonoji armija, įžengusi į Lietuvą 1940 m. birželį, nesutiko mūsų kariuomenės pasipriešinimo, tačiau tuoj pat prasidėjo kadrų "valymas" – 1940 m. birželio 16-ąją laikinai einantis prezidento pareigas Antanas Merkys ir ministro pirmininko pareigas einantis Kazys Bizauskas pasirašė aktą, kuriuo atleistas Krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis, į jo vietą paskirtas divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Kariuomenės valymas dar labiau suintensyvėjo, kai Justas Paleckis tapo Lietuvos prezidentu. "Remdamasis jo įsakymais, kariuomenės vadas pradėjo leisti į atsargą aukštus kariuomenės karininkus "jiems patiems prašant". 1940 m. birželį buvo atleistas ir mano tėvas, vadovavęs Lietuvos kariuomenės III pėstininkų divizijai Šiauliuose", – pasakojo A.Reklaitytė.

Prisimena tėvo suėmimą

Po tėvo atleidimo A.Reklaitytė su tėvais ir jaunesne seserimi apsigyveno mamos tėvų ūkyje Marijampolės rajone, Balsupiuose. Būtent čia 1941 m. birželio 11-ąją buvo suimtas jos tėvas M.Rėklaitis. "Tada buvau septynerių. Naktį prabudau nuo triukšmo. Kambario viduryje ant taburetės sėdėjo mano tėvas, vilkintis baltais marškiniais. Jo rankos buvo sudėtos už nugaros. Po spintas ir spinteles kambaryje šmirinėjo vyrai karinėmis uniformomis. Mama, apsisiautusi chalatu, stovėjo prisišliejusi prie kambario sienos. Tada nežinojau, kad jau niekada nebepamatysiu tėvo gyvo. Išvedamas tėvas pasilenkė prie manęs ir pasakė: padėk mamai ir globok sesę. Pastarąjį sakinį perskaičiau po daugybės metų tėvo dienoraštyje, kurį jis rašė, gyvendamas Vakaruose", – prisiminė A.Reklaitytė.

M.Rėklaitis buvo įkalintas Sunkiųjų darbų kalėjime Kaune. Prasidėjus Birželio sukilimui, generolas buvo išvaduotas, nepriklausomybę susigrąžinusi Laikinoji Lietuvos vyriausybė jam patikėjo labai atsakingas kariuomenės Vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų štabo viršininko pareigas. 1944 m. jis drauge su kitais tautiečiais pasitraukė į Vakarus, nes tikrai būtų atsidūręs Sibire, kuriame jau buvo ištremta jo šeima. Kur konkrečiai – M.Rėklaitis nežinojo.

Išsaugojo turtą – albumą

"Senelių troboje Balsupiuose buvo daug tamsių užkaborių, kurių bijojau, bet tėtis visada man sakydavo: niekada nebijok tamsos, o iš ilgų pasivaikščiojimų su juo prisimenu ir stengiuosi vykdyti kitą jo priesaką: būk drąsi ir niekada nemeluok", – sakė A.Reklaitytė.

Įsimintiną Lietuvai 1940 m. birželio 15-ąją pas mus į kaimą užvažiavo mamos tėvelio brolis kunigas Pijus Bielskus, dirbęs Prezidentūros kanceliarijos viršininku Kaune. Užsuko trumpam, nes vežė Antanui Smetonai, tuomet laukusiam jo Kybartuose, kažkokius dokumentus", – pasakojo moteris, atsitiktinai tapusi svarbių istorinių įvykių liudytoja.

Skėčio nebuvo matę

Suėmus M.Rėklaitį 1941 m. birželio 18-osios naktį išmušė ir jo šeimos valanda – į trobą įgriuvo rusiškai kalbantys ginkluoti kareiviai. Reikia pripažinti, jie elgėsi gan žmoniškai – leido ilgai krautis lagaminus. "Į vieną lagaminą norėjau įgrūsti savo lėlę, tačiau mama neleido. Auomet nesupratau, kad buvo svarbesnių tokiai kelionei daiktų. Tiesa, turiu mūsų šeimos su ta lėle nuotrauką – ją ir kitas nuotraukas pavyko išsaugoti todėl, kad mūsų albumą į Marijampolėje su tremtiniais stovėjusį traukinį atnešė mūsų namų darbininkė", – prisiminė A.Reklaitytė.

Pašnekovės atmintyje išliko spalvingas ilgos kelionės į Sibirą epizodas. "Kai pasiekėme traukiniu Tomsko sritį ir baržomis Obės upe buvome atplukdyti į tremties vietą, dar teko dardėti jaučiais traukiamuose vežimuose į vietinių kolūkių gyvenvietes. Pakeliui mūsų vežėjai šaukė susirinkusiems gyventojams, kad veža banditus – fašistus", –  A.Reklaitytei šis vaizdas įstrigo visam gyvenimui. Įdomu, kad per visą kelionę moterims buvo liepta laikyti išskleistus skėčius, nors švietė saulė. Matyt, tokio paliepimo tikslas buvo sustiprinti "fašistų" įspūdį, nes tuose kraštuose skėčio niekas nebuvo matęs. Likimo ironija, tremtiniai buvo apgyvendinti kolūkio skambiu pavadinimu "Naujas gyvenimas" (rus. Novaja žiznj) gyvenvietės sukiužusioje troboje.
Traukinyje į Sibirą su M.Rėklaičio šeima važiavo nemažai pažįstamų šeimų. Viena jų – buvusio žemės ūkio ministro, ekonomisto Jono Aleksos (vienas jo brolių, Zigmas Aleksa Angarietis, buvo žinomas komunistų partijos veikėjas – red. pastaba) šeima. J.Aleksos žmona Salomėja su vaikais buvo įkurdinti Svetlozelionojės kaime, bet dažnai užsukdavo į "Naująjį gyvenimą" pas gyvenvietės viršininkų žmonas išsikeisti iš Lietuvos atsivežtų daiktų į maistą.

Vaikai žuvo gaisre

S.Aleksienė, išvežta į Sibirą be vyro, stengėsi išmaitinti tris dukreles ne tik keisdama atsivežtus daiktus į maistą, bet ir nežmoniškai sunkiai dirbdama miško kirtimo darbus, kurių neištvėręs nusižudė ne vienas tremtinys. Kai vyresnioji dukra paaugo, dirbo traktorių stotyje traktorininke, augino dukrelę – S.Aleksienė su anūke ir dar dviem dukromis po aštuoniolikos metų grįžo į Lietuvą.

Tragiškai susiklostė vienos S.Aleksienės dukters Jonės gyvenimas. "Sibire ištekėjusi už lietuvio ir sulaukusi dviejų mažylių moteris su vyru išėjo pas draugus sutikti Naujųjų metų. Mažamečiai, suradę degtukus, sukėlė gaisrą, kuriame ir žuvo. Tuo metu aš, baigusi vidurinę, jau dirbau traktorių stotyje sąskaitininke", – kito iškilaus tarpukario veikėjo šeimos likimą prisiminė pašnekovė. J.Aleksa buvo suimtas 1940 m. birželio 18-ąją, po metų išvežtas į Vokietiją, iš kurios grįžo į Lietuvą ir po kelerių metų atsidūrė Sibire. Ten jis parašė, kad buvęs Seimo pirmininkas Konstantinas Šakenis – "vienintelė sąžinė iš tautininkų". Ir su šios iškilios asmenybės artimaisiais tremtyje susitiko M.Rėklaičio šeima.

Chirurgė vandenvežė

A.Reklaitytės tėvai dar tarpukariu pažinojo buvusio Seimo pirmininko K.Šakenio šeimą. Stasė Šakenienė buvo viena pirmųjų Lietuvos moterų chirurgių, operavusių drauge su garsiuoju Vladu Kuzma. Ją drauge su dvylikamete dukra Rita ir dešimtmečiu sūneliu Romualdu į Sibirą vežė tuo pačiu traukiniu, kaip ir M.Rėklaičio bei J.Aleksos šeimas. "S.Šakenienė gyveno gretimo kolūkio palaikėje pirtelėje, sunkiai užsidirbdavo duonai vežiodama kubiluose vandenį į malūną. Žiemą semdama vandenį iš eketės ir pildama jį kubilus, apledėdavo kaip ir tie kubilai. Vis dėlto ilgainiui jai buvo leista dirbti gydytoja ir netrukus ji išgarsėjo kaip puiki chirurgė. Atrodo, 1947 m. ji pabėgo į Lietuvą paskui legaliai išvažiavusius vaikus. Deja, bėglė buvo sugauta ir vėl grąžinta į tremtį. Tik į gerokai sunkesnę", – apie Lietuvos elito sudaužytus likimus liudijo A.Reklaitytė.

Kai A.Reklaitytė baigė keturias klases "Naujojo gyvenimo" kolūkyje, jos mama, papirkusi vietos komendanto žmoną, gavo šios vyro pasirašytą leidimą įsikurti rajono centre – Parbige, kur buvo vidurinė mokykla. Tad abi, nuėjusios per dieną 60 km, liko gyventi Parbige. Ten lankydama mokyklą Asta ir susipažino su K.Šakenio sūnumi Romu bei Aurelija Lingvevičiūte-Putniene.

Ši artimiau pažinojo S.Aleksienę, tad daugiau galėjo papasakoti apie jos gyvenimą Sibire. A.Putnienės prisiminimuose S.Aleksienė išliko tvirto būdo moteris, net ir tremtyje neužmiršusi esanti ministro žmona, ignoravusi vietinės Sibiro valdžios sprendimus. Tokiu pat charakterio tvirtumu pasižymėjo jos vyriausioji dukra.

Dėkinga visiems padėjusiesiems

1958 m. A.Reklaitytė su mama ir seserimi grįžo į Kauną. "Grįžus, suprantama, buvo nepaprastai sunku prisiregistruoti, gauti darbą, nors dėdė Pijus, senelio brolis kunigas ir rašė į Sibirą visu tuo pasirūpinęs. Tačiau dėdė numirė anksčiau, nei mes grįžome, bet pagalba atėjo iš kaunietės Stasės Tallat-Kelpšienės, garsiojo lietuvių kompozitoriaus žmonos, kuriai mano tėvai buvo padėję sunkiu jai laiku tarpukariu. Šį kartą ji per garsią Vilniaus operos solistę ir J.Paleckį padėjo mums sutvarkyti gyvenamosios vietos registracijos reikalą", – pasakojo ir dabar Kaune gyvenanti A.Reklaitytė.

Anot pašnekovės, okupacija sugriovė tūkstančių Lietuvos žmonių gyvenimus, tačiau dauguma jų išliko orūs, ištikimi Tėvynei tremtyje, kalėjimuose, emigracijoje. Ir, kiek galėdami, padėjo vieni kitiems tremtyje ir po jos.

A.Reklaitytė taip ir nesusitiko su tėvu – jis mirė 1976 m. pavasarį JAV, nesukūręs kitos šeimos, bet visokeriopai padėjęs savajai, kai po daugelio metų sužinojo jos buvimo vietą Sibire.

Komentaras
Dr. Aušra Jurevičiūtė
Istorikė

1940 m. birželio 15-ąją Sovietų Sąjungos pradėta Lietuvos okupacija, be kurios nebūtų mūsų šalyje vykusios represijos, trėmimai, nebuvo tokia jau netikėta. Štai 1940 m. vasario 15–16 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių suvažiavime ministro pirmininko pavaduotojas K.Bizauskas, kalbėdamas apie politinę padėtį Europoje ir Lietuvoje, pabrėžė būtinumą elgtis išmintingai, kovoti su skleidžiamais šalyje gandais.

Nepriklausomybės kovų savanoris Kazimieras Čaplikas apie šį suvažiavimą rašė: "Kuomet susirinkome į savo suvažiavimą aptarti sunkios kraštui padėties, tuometinis Ministras Pirmininkas Antanas Merkys davė nurodymą suimti ir išvesti iš salės tuos tris savanorius, kurie ryžtingiausiai pasisakė už šalies laisvės gynimą, pasipriešinimą sovietinei Raudonajai armijai."

Dar vienas savanorių susirinkimas įvyko 1940-ųjų birželio 13-ąją, kai Maskvoje buvo svarstomas ultimatumas Lietuvai. Savanorių sąjungos 35 skyrių pirmininkai buvo iškviesti į skubų pasitarimą Kaune, Karininkų ramovėje. K.Čaplikas vėliau rašė, kad padėčiai apsvarstyti šalyje skirtame pasitarime K.Bizauskas pranešime aiškino, jog rusai reikalauja įsileisti į Lietuvą neribotą sovietinės kariuomenės skaičių, pakeisti Vyriausybę. Anot jo, tais klausimais vyksta derybos Maskvoje ir tikimasi juos išsispręsti palankiai. Į tai savanoris generolas Jonas Bulota piktai replikavo: "Prašome mūsų neraminti, mes nemaži vaikai, viską suprantame. Kalbėkite konkrečiai, ką turime daryti, nes ryt ar poryt būsime rusų okupuoti!" Į tai K.Bizauskas atkirto: "Draudžiu kalbėti! Čia neeilinis susirinkimas ir neeilinis pilietis kalba. Tai gali išeiti į viešumą ir pakenkti deryboms."

Nepaisant K.Bizausko prieštaravimo, buvo priimtas kreipimasis į savanorius ir visus krašto piliečius, kviečiant nuo priešų ginti brangiąją Tėvynę. Deja, įsakymas gintis nebuvo duotas. SSRS ultimatumą priėmusioje Lietuvoje prasidėjo represijos, trėmimai. Gausios pokario aukos, ilgas kovų laikotarpis byloja, kad Lietuva 1940 m. buvo pribrendusi priešintis okupacijai.