Eksministras D. Pavalkis – Nur Sultano universiteto rektorius, bet tuo nesipuikuoja

Nugalėjo penkis konkurentus

Kaunietis D.Pavalkis – Kazachstano Nur Sultano (buv. Astana) valstybinio medicinos universiteto rektorius. Taip, tai tas pats gydytojas, kuris operavo Kauno klinikose ir šio darbo mokė studentus, kuris dirbo direktoriumi chirurgijai Kauno klinikose, profesoriavo Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Dar visai neseniai dirbo Baltijos ir Amerikos klinikoje, ankstesnėje Vyriausybėje buvo švietimo ir mokslo ministru.

Pastaruoju metu – ES komisaro Carloso Moedo patarėjas, Mokslo ir inovacijų politikos grupės narys. Ko gero, pastarosios pareigos labiausiai imponavo kazachus, kurie, viešai transliuodami Nur Sultano medicinos universiteto rektoriaus rinkimus, iš penkių kandidatų pasirinko lietuvį. Į šias pareigas dar pretendavo du šio universiteto prorektoriai, vienas docentas ir vienas laikinai niekur nedirbantis pedagogas, visi jie – Kazachstano piliečiai. Antra vertus, lietuvio pergalę galbūt lėmė ir tai, kad sveikatos sistema Nur Sultane siekia pokyčių.

"Norime, kad universitetas turėtų savo kliniką. Supratome, kad vietinėmis pajėgomis tai įgyvendinti bus sunku, todėl  paskelbėme tarptautinį konkursą eiti rektoriaus pareigas. Negana to, pirmą kartą universiteto istorijoje rinkimus transliavome viešai", – pristatė Kazachstano sveikatos apsaugos viceministras Olžas Abiševas.

Lietuvio D.Pavalkio, iki šiol dirbusio Almatos universiteto pirmuoju prorektoriumi, kuris koordinuoja edukacinę, mokslinę ir gydomąją universiteto veiklą, prisistatymas, pateikta Nur Sultano medicinos universiteto vizija, atsakymai į klausimus lėmė, kad rektoriumi buvo išrinktas būtent jis.

– Chirurgas, profesorius, ministras… Ir štai rektorius ne bet kur, o Centrinės Azijos valstybėje. Kas tai – amžinos karjeros paieškos? – paklausėme į Lietuvą trumpam sugrįžusio profesoriaus D.Pavalkio.

– Tos paieškos prasidėjo, kai man suėjo 50 metų. Tada, kolegoms susirinkus mane pasveikinti su šiuo jubiliejumi Kauno klinikų didžiojoje auditorijoje, pasakiau, kad ties 50 metų riba reikia baigti chirurgo karjerą. Juk per tiek darbo metų įskausta nugarą, pavargsti, atsibosta. Jaunimas turi operuoti. Tada sakiau, kad reikia pradėti arba kitus mokyti, arba kitų darbų ieškoti. Trypė vyrai kojomis, nes buvo gerokai vyresnių už mane. O aš pradėjau ieškoti, kur kitur realizuoti save. Tai buvo lygiai prieš devynerius metus.

Žadu grįžti, ne visai išvažiavau. Kuo greičiau Lietuvoje keisis politika, kad žmonės būtų ne stumiami iš šalies, o traukiami į ją, tuo daugiau sugrįš.

– Ir tos paieškos nuvedė net iki Centrinės Azijos?

– Pirmiausia – į Europos Komisiją (EK). Tai daugiau strateginio planavimo ir analizės darbas mokslo, inovacijų ir sveikatos srityse. Pavyzdžiui, atlikus mokslo ir atskirų projektų finansavimo analizę paaiškėjo, kad projektai labai dažnai neturi tęstinumo, nes tarpusavyje nesuderinti ir neveda į bendrą tikslą. Todėl pasiūlėme EK įteisinti misijų finansavimą, tokį modelį, kaip, pavyzdžiui, vėžio tyrinėjimų problemų. Sistema buvo priimta ir jau kitame mokslo ir tyrimų biudžete suplanuota dešimt misijų.

Taip pat pasiūlėme įkurti Europos mokslinių tyrinėjimų institutą  agentūrų, valstybių narių, fondų finansuojamiems tyrimams medicinos srityje koordinuoti, kad nebūtų kartojami jau padaryti tyrimai ir būtų taupomos tiek Europos komisijos, tiek ir valstybių narių lėšos. Deja, šis siūlymas kol kas tik diskutuojamas.

– O ką veikiate Kazachstane?

– Pirmiausia metus dirbau Almatoje universiteto valdytoju. Universiteto rektorius veikia politiniu lygmeniu, o aš buvau tas, kuris atsakingas už vidinę tvarką. Nepaisant to, pasisakydavau įvairiose konferencijose, forumuose, taigi buvau matomas tiek Kazachstane, tiek ir Briuselyje. Sveikatos apsaugos ministras žinojo, kad dirbu ir ES komisaro patarėju, turiu politinio darbo patirties, todėl įkalbėjo dalyvauti Nur Sultano medicinos universiteto rektoriaus rinkimuose. Sakė, kad universitetui reikia vadovo, kuris galėtų parlamente pasisakyti ir su kitomis ministerijomis bendradarbiauti. Pas juos nuo seno galioja tvarka, kad buvęs ministras visą likusį gyvenimą bet kada gali tiesiogiai patekti pas bet kurį ministrą.

– Bet per tris mėnesius jau apšilote Nur Sultane ir rektoriaus kėdėje? Kokie pirmi darbo einant naujas pareigas įspūdžiai?

– Nežinau, ar man Nur Sultane labai patiks. Nur Sultane – kalnai, vanduo, slidinėjimas, ką labai mėgstu. Didesnis, šiltesnis miestas. Nur Sultanas – sostinė, joje visa Vyriausybė, priimanti sprendimus, valdanti pinigus. Nuo Almatos iki Nur Sultano – kaip nuo Kauno iki Maskvos, 1 200 km.

Nur Sultano medicinos universiteto rektoriaus funkcijos, kad ir kaip būtų keista, – medicinos universiteto kūrimas. Tai, koks universitetas yra dabar, neatlaiko jokios kritikos: mokymasis daugiau teorinis, praktinių ir klinikinių užsiėmimų dalis labai maža, nėra tų mokymosi galimybių, kurios įprastos Lietuvos sveikatos mokslų universitete. Beje, didžiąją rektoriaus darbo dalį sudaro ne pedagogika, o politika, dalyvavimas miesto, šalies valdyme.

D.Pavalkis Kazachstane jaučiasi puikiai.

– Ir Lietuvos universitetų rektoriai dalyvauja politiniame gyvenime.

– Kai dirbau ministru, rektorių laisvė man atrodė vienaip, dabar – kiek kitaip. Universitetui atstovaujančio rektoriaus jėga – protų, kompetencijų, žinių, jaunimo galios koncentracija, todėl šios pareigos nėra tokios, kaip kokio nors fabriko vadovo. Juk vadovaudamas universitetui rengi būsimą kartą: ką jai duosi, tokia bus valstybės ateitis. Tuo universitetai yra gana svarbūs.

Kazachstane esu pirmas užsienietis, paskirtas valstybinio universiteto rektoriumi. Visa politinė sistema šioje šalyje priklauso nuo asmenybių. Strateginės edukacijos, sveikatos sistemos užduotys įtvirtintos kodeksais. Yra ir Sveikatos kodeksas, ir joks sveikatos apsaugos ministras principinių dalykų jokiais savo įsakymais, norais pakeisti negali. Dabar ruošiamas naujas kodeksas, kurį rengiant tenka aktyviai prisidėti ir kuris, tikimės, suteiks sveikatos sistemai stabilumo.

Taigi, ir mano, išrinkto demokratiškai ir atvirai, autonomija apibrėžta visokiausiais įstatymais, potvarkiais. Tačiau vienas žingsnis jau žengtas: perėjome iš valstybinės institucijos statusą turinčio subjekto į nekomercinę akcinę bendrovę (pagal viešosios įstaigos analogiją Lietuvoje), o tai duoda daugiau laisvės. Galime keisti programas, nutraukti jas ir darbo sutartis su, pavyzdžiui, pensinio amžiaus darbuotojais. Valstybė išlieka akcininke, bet valdymo teisė atiduota universiteto direktorių tarybai ir valdybai, kurios pirmininkas yra rektorius. Nur Sultano universitete iki šiol nebuvo senato – jį steigiame, nuostatus jau parengėme. To reikia, kad valdyme būtų skatinama iniciatyva, o nelaukiama, ką vadovas pasakys.

Lietuvoje irgi žlugdoma žmonių iniciatyva, nes viskas reglamentuota: tai galima, ano negalima. Labai daug nereikalingo reguliavimo, galvojant, kad visi kvailiai, nieko patys nesupranta. Pavyzdžiui, deklaruojama, kad rūkyti nesveika, bet valstybė gauna pajamų už parduodamas cigaretes. Kartu rūkančiųjų ligos – krūvis sveikatos sistemai. Argi nevertėtų, sprendžiant šią problemą, pareikalauti iš rūkalių dvigubai didesnių sveikatos draudimo mokesčių, o ne vienasmeniškai uždrausti rūkyti?

– Esate lietuvis ir, akivaizdu, jums rūpi mūsų problemos. Kam jums reikia svetimos šalies politikos?

– Man visa tai įdomu. Kam lietuviai krepšininkai veržiasi į NBA? Svetur daug pamatai, save parodai. Ten visai kitoks gyvenimas, kitokia aplinka. Kazachstane dominuoja rusų kalba, anglų mažai kas moka. Skatinu, kad mokytųsi, nors ten oficialiai ir įteisinta trikalbystė: kazachų, rusų ir anglų.

– Jūs jau kalbate kazachų kalba?

– Tai, kas sakoma, iš dalies suprantu, bet pats nekalbu. Kai pamato, kad suprantu, – susinervina ir liaujasi kalbėję nesąmones. Tai tiurkų grupės kalba, nėra labai sudėtinga. Dainos panašios į lietuvių – liūdnos, su pratęsimais, kad toli stepėje girdėtųsi. Kai baigiau mokslus Maskvoje, galvojau važiuoti dirbti į Taškento onkologijos institutą. Mane seniai traukia tie kraštai.

– Gal kazachai sveikesni už mus, gal jų sveikatos sistema tobulesnė?

– Kazachstane, palyginti su Lietuva, yra bėda su medicina. Kai kurios sritys, tokios, kaip kardiochirurgija, iš dalies neurochirurgija, ortopedija, kaulų čiulpų transplantacija pagrindiniuose šalies medicinos centruose aukštai išvystytos. Tačiau visa sistema sugriauta: nebėra sovietinė, bet netapo privati. Galima sakyti, kad yra pusiau privati. Dabartinė valdžia nusprendė kurti Privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Tai darant jiems talkino mūsų šalies Valstybinės ligonių kasos vadovas Gintaras Kacevičius – jis buvo pasamdytas kaip ekspertas. Visi Privalomojo sveikatos draudimo įstatymai jau priimti, nuo sausio pirmos dienos įsigaliojo. Iki tol buvo valstybinis finansavimas: duoda nustatytą pinigų sumą ir sako, kiek ligonių reikia gydyti, kaip pas mus buvo tuoj po nepriklausomybes atkūrimo.

Negana to, ten nėra daugiaprofilių ligoninių. Viena – kardiologo, kita – chirurgo ir panašiai. Kai reikia pacientą ištirti nuodugniau, jis vežiojamas iš vienos ligoninės į kitą. Noriu sujungti tokias gydymo įstaigas, konferencijose aiškinu, kokia turi būti universitetinė ligoninė. Jos įsteigimo procesas nėra lengvas, žinant jų interesus, ryšius. Niekas nenori imti valstybės užsakymų, nes jie mažiau apmokami tiek pedagoginiame, tiek klinikiniame darbe. Dirbant su užsieniečius pajamos didėja gal du ar net tris kartus.

Visi nori gauti kuo daugiau lėšų, lenktynės dėl jų skatina korupciją. Jos elementų yra netgi studentų mokymo sistemoje. Atrodo, ką iš vargšo studento paimsi? Pasirodo, ima po maždaug 5 tūkst. tengių, o tai yra 10–12 eurų už vieną egzaminą. Jau ne vieną dėstytoją dėl to esame iš darbo išmetę. Kovai su korupcija skiriamas dėmesys visame Kazachstane: sulaikomi policininkai, valdininkai, neseniai buvo sulaikytas Švietimo ir mokslo ministerijos Nacionalinio testavimo centro direktorius už tai, kad priėmė dovaną – automobilį.

Mano uždavinys, kaip ir Almatos pirmojo prorektoriaus, padėti sukurti skaidrią sistemą. Jos nebuvimas veda neaišku kur. Paskaitos skaitomos iš vadovėlio, o egzaminui – testas. Studentai nežino, kiek ir ko jiems reikia išmokti. Medicinos studijos trunka penkerius metus. Keičiame įstatymus, kad medicina būtų studijuojama šešerius metus ir po to – rezidentūra, kompetencijų pagrindu, kaip yra pas mus.

– Ar populiarios Kazachstane medicinos studijos? Koks jaunimas jas renkasi?

– Medicinos studentai – iš įvairių sluoksnių. Atvykusiems iš kaimo suteikiami tam tikri pranašumai stojant į medicinos universitetą. Dalis renkasi mokamas studijas. Užsieniečių – gal kokie 5 proc., daugiausia iš Indijos, vienas kitas iš Kirgistano, Uzbekijos. Lietuvoje užsienio studentų dvigubai daugiau – 10–11 proc.

Valdžia už vieno medicinos studento studijas per metus moka apie 1,5 tūkst. eurų, už rezidentą – 900 eurų. Studijuojantieji privačiai turi mokėti daugiau kaip 3 tūkst. eurų per metus, užsieniečiai – apie 4 tūkst. Tai brangu jiems.

– Betgi Kazachstanas – turtinga šalis?

– Didelį turtą yra sukaupę gal dvi dešimtys oligarchų, visi kiti gyvena šiaip sau.

– Jūs ten turtingai gyvenate? Turite namą, prabangų automobilį?

– Gyvenu nuomojamame bute, universitetas duoda pinigų – kur nori, ten gyvenk. Važinėju "Renault" automobiliu, nes kreditą galėjau gauti tik iš vienos vienintelės kompanijos, kuri užsienio firmoms nuomoja vien tik šiuos automobilius. Ir važinėju su tokiu, viskas gerai.

– Kada grįšite į Lietuvą?

– Žadu grįžti, ne visai išvažiavau. Kuo greičiau Lietuvoje keisis politika, kad žmonės būtų ne stumiami iš šalies, o traukiami į ją, tuo daugiau sugrįš. Aš ne dėl politinės situacijos išvažiavau, o ieškodamas naujų dirvonų, naujos aplinkos, nuotykių. Tai, ką darau dabar, man viskas aiškui ir paprasta: ir švietimas bei pedagogika, ir sveikatos apsaugos organizavimas, ir ligoninių darbas. Dirbti čia lietuviams, latviams paprasta ir dėl to, kad daug jų moka rusų kalbą, atsimena sovietinį mąstymą visose gyvenimo srityse, todėl lengviau supranta kazachus. Mūsų sveikatos sistemos buvo panašios, žinome, kaip jos keitėsi, vystėsi. Kazachstane lietuvių gana daug ir versle, ir mokymuose. Pokyčius įgyvendinti ten lengviau dėl autoritarizmo: pasakei, įtikinai, ir viskas juda pirmyn.

Tos paieškos prasidėjo, kai man suėjo 50 metų. Tada, kolegoms susirinkus mane pasveikinti su šiuo jubiliejumi Kauno klinikų didžiojoje auditorijoje, pasakiau, kad ties 50 metų riba reikia baigti chirurgo karjerą.

– Ką, jūsų nuomone, reikia daryti Lietuvoje, kad apie reformas ne tik šnekėtume, bet ir jas vykdytume?

– Pabandykite Lietuvoje uždaryti mokyklą, kurioje mokosi viso labo šeši mokiniai. Kaimo mokyklos finansuojamos daug dosniau nei miesto, o mokinių žinios prastesnės. Tai patvirtina ir prieš šešerius metus, ir pernai atliktos studijos, bet niekas nesikeičia. Mūsų sistema dirba tam, kad išlaikytų mokytojų darbo vietas, o ne kad suteiktų žinių mokiniams. Lietuvos politikos paradoksai – ką norime, tą girdime, ko nenorime – negirdime.

Tas pats ir su medicina. Tai, kad dalį rajoninių ligoninių reikia sujungti į vieną apskrities – visiems suprantamas reikalas, bet ministras Aurelijus Veryga, tai pasiūlęs, puolamas.

– Būtumėte sveikatos apsaugos ministru Lietuvoje – atlaikytumėte puolimą?

– Lietuvai tokių, kaip aš, nereikia. Dėl to dirbu Kazachstane, Europos Komisijoje, mokslo direktorate. Mes, lietuviai, užsidarę, bijome, kad padirbėję užsienyje parveš pažangių idėjų, užims vietą. Dabar ne kompetencija, o giminystės ar partiniai ryšiai lemia, kas kam vadovauja. Vietiniam merui naudinga rajono ligoninė, nes ten jo žmona dirba buhaltere, teta – valytoja, nors pats meras ir taryba susirgę ten nesigydo – važiuoja į universitetines klinikas.

– Jums taip atrodo iš aukštai, užimant tokius aukštus postus, o rajone kas gali būti aukščiau už merą...

– Kas tie postai, Dieve mano. Lietuvoje atrodo kažkas tokio. Niekuo neypatinga ta rektoriaus kėdė. Atsakingai dirbau Kauno klinikų direktorate, Baltijos–Amerikos klinikoje, Švietimo ir mokslo ministerijoje. Pirmininkaudamas ES konkurencingumo tarybai pasirašydavau ant dokumentų, kuriuose buvo disponuojama dešimčių milijardų sumomis, tai šimtas milijonų yra labai nedaug.

– O iš kur jūsų paprastumas? Įgimtas?

– Kas čia tokio? Susireikšminęs nebūsi aukščiau už kitus. Daug kas išsipučia be reikalo. Reikia dirbti, ir viskas. Man labai patinka budistų filosofija. Kazachstane jų likę. Budistai sako: kokia tavo paskirtis gyvenime, tai ir daryk, ir stenkis padaryti kaip gali geriausiai. Kiekvienam Lietuvoje gyvenančiam linkiu nustoti tyčiotis, dergti kitus ir daryti tai, ką sugeba geriausiai. Tada ir aplinkiniai džiaugsis, ir pats būsi laimingas.