Abiturientas M. Jagelavičius: man verslas – viena iš kūrybos formų

Būsimasis verslo studijų pirmakursis japonų kalbos Lietuvoje mokosi jau ketvirtus metus, turi nemažai draugų japonų ir tiki, kad didelio kultūrinio šoko, rugpjūčio pabaigoje nuvykęs į tolimą salų kraštą, nepatirs.

– Japoniją daugelis lietuvių svajoja aplankyti kaip turistai. Bet studijuoti japonų kalbą ir mokytis verslo Japonijoje?.. Tai drąsus sprendimas. Kada susižavėjai šia šalimi?

– Japonija susižavėjau prieš penkerius metus. Viena mano draugė domėjosi Rytų Azijos kultūra. Per ją atradau daug dalykų, kurie mane sužavėjo. Pavyzdžiui, japonų mandagumas, jų festivalių kultūra. Supratęs, kad noriu Japoniją pažinti giliau, paprašiau sesers pagalbos. Ji man padėjo susirasti japonų kalbos kursus. Iš pradžių mokiausi Kauno technologijos universitete pas japonų kalbos mokytoją Kayako Takagi, vėliau pas tą pačią mokytoją pratęsiau mokslus Kauno VDU.

– Japonų kalba, kaip ir kinų, patenka į sunkiausių pasaulio kalbų penketuką. Šią kalbą sudaro tūkstančiai hieroglifų, sudėtinga jų rašymo sistema. Bet ir užsieniečiai, bandantys išmokti kalbėti lietuviškai, burnoja, kad lietuvių kalba – gana sunki. Sakyk, ar įmanoma išvesti kokią nors paralelę tarp šių dviejų sunkių ir senų kalbų?

– Manau, kad taip. Japonų kalboje irgi yra tam tikrų frazių, posakių, į kuriuos panašių yra ir mūsų kalboje. Mes norime nušauti vienu šūviu du zuikius, o japonai nori numušti vienu akmeniu du paukščius. Lietuviams nėra lengva išmokti japonų kalbą, bet gana nesunku ištarti jos žodžius. Beveik visi garsai, kurie egzistuoja japonų kalboje, yra ir mūsų abėcėlėje. Sudėtingiausia, manau, yra gramatika. Ji iš esmės skiriasi nuo europietiškos. Sunkoka mokytis ir ženklus: turi atrasti tam tikrą mokymosi sistemą, kuri tau tiktų.

Vis dėlto pats sudėtingiausias dalykas mokantis japonų kalbos (bent jau man) yra skirtingi jos mandagumo lygiai. Jei nori kalbėti su vyresniu žmogumi ir parodyti jam pagarbą, turi vartoti visiškai kitokius žodžius. Tarkim, veiksmažodis "valgyti" tampa visiškai kitu žodžiu, kurį turiu išmokti iš naujo. Kitaip sakant, jei noriu kalbėti japoniškai aukštesniu lygiu, turiu tą kalbą persimokyti vos ne nuo pradžių.

Pats sudėtingiausias dalykas mokantis japonų kalbos (bent jau man) yra skirtingi jos mandagumo lygiai. Jei noriu kalbėti su vyresniu žmogumi ir parodyti jam pagarbą, turiu vartoti visiškai kitus žodžius.

– Ar esi buvęs Japonijoje?

– Esu buvęs Japonijoje pernai. Dvi savaites tobulinau japonų kalbos žinias Higaši-Hirošimos mieste, Hirošimos universitete. Iš pradžių teko dalyvauti japonų kalbos konkurse, kurį iš esmės finansavo Hirošimos universitetas. Pagal jų sąlygas pirmos vietos laimėtojas turėjo nemokamai vykti į Japoniją tobulinti japonų kalbos žinias. Nusprendžiau dalyvauti, pasitikrinti žinias. Teko šnekėti apie transportą. Pasakojau apie japoniškų greitųjų traukinių šinkansen dizaino sąsajas su gamta. Paskui vienas komisijos narys japoniškai manęs kažko paklausė ir aš, deja, neatsakiau. Pamaniau, kad mano viltys pamatyti Japoniją žlugo... Vis dėlto japonai nusprendė, kad pasitobulinti kalbos siųs net du konkursantus, vienas iš jų – aš. Buvau be galo laimingas.

– Ar tavo pirmoji viešnagė atitiko lūkesčius apie šį kraštą, tradicijas, žmones? Juk šią salų šalį gaubia ne tik vandenys, bet ir stereotipai…

– Didelių kultūrinių iššūkių, prisipažinsiu, nepatyriau, nes jau Kaune turėjau progos pabendrauti su japonais, kurie pagal mainų programas buvo atvykę į Lietuvą pusmečiui ar metams. Tiesa, buvo keista matyti, kad didžiuosiuose prekybos centruose, susimokėjus už visas prekes, yra stalas, kur pirkėjas gali viską susidėti į savo maišelį; o prie to stalo – šaldytuvas su ledukais (galima atsišaldyti savo gėrimą) ar mikrobangų krosnelė (galima pasišildyti savo maistą). Nebuvau to matęs Europoje. Nustebino, kad kai kuriuose aukšto lygio Japonijos restoranuose klientai turi palikti batus prie įėjimo ir į patalpą eiti basi.

– O ką pasakytum apie japonų verslininkų darboholizmą, kurį Europoje jau gaubia legendos? Ar tokią ateitį esi numatęs ir sau?

– Taip, tas stereotipas, manau, yra teisingas, nors ši tendencija po truputį keičiasi. Jei, tarkim, jaunas japonas įsidarbina kokioje nors didelėje bendrovėje, jis jaučia socialinį spaudimą, kad, kaip ir visi kiti, dirbtų viršvalandžius. Bet mažesnių bendrovių darbuotojai – ypač jaunimas – iš lėto keičia šią politiką, palikdami tas įsigalėjusias  visuomenės normas vyresniajai kartai. Arba jie bando susirasti tokią darbovietę, kuri netrukdytų jiems gyventi visavertį socialinį gyvenimą ir normaliai uždirbti. Turbūt tokios politikos bandyčiau laikytis ir aš, jei po studijų likčiau Japonijoje.

Pažintis: prie šios kavinės Matas vos atvykęs į Higaši-Hirošimos miestą tobulinti japonų kalbos, susitiko su naujais draugais. Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl pasirinkai verslo studijų kryptį, nors čia, Lietuvoje, buvai pusiau menininkas – studijavai japonų kalbą, lankei aštuonmetę Kauno A.Kačanausko muzikos mokyklą, smuiko klasę?

– Aš ir pats labai ilgai negalėjau apsispręsti, ką rinktis: japonų kalbą ar kokią kitą sritį. Dėl verslo studijų smarkiai abejojau. Man padėjo apsispręsti "Kauno iššūkis" (šioje jaunimo kūrybiškumo programoje pradėjau savo veiklą prieš porą metų). Čia gavau šansą įgyvendinti daug savo idėjų.

Viena iš jų – piešiniai, kurie atsiranda ant asfalto paviršiaus tik tada, kai palyja lietus. Yra specialių dažų, kurie užtepami ant asfalto, prieš tai gerai jį nuvalius. Dažai įsigeria į paviršių (nes džiūva visą parą – 24 val.), o paskui visiškai pranyksta. Palijus tai, kas buvo nupiešta, vėl atsiranda. Praeitais metais mus pasikvietė Samylų seniūnija, kuri įgyvendino projektą "Pėdos marių dugne", ir paprašė, kad mes su draugais šia technika pareklamuotume jų festivalį. Taigi, nupiešėme aštuonias pėdas Kaune, kurios vedė į renginio vietą. Šiuo metu pėdos išnykusios… Mes naudojome tokius dažus, kurie po kelių mėnesių išnyksta.

Būtent "Kauno iššūkis" man padėjo suprasti, kad turint gerą idėją reikia jos siekti bet kokia kaina. Visada atsiras žmonių, kurie tau padės.

– Ir tuomet ėmei mąstyti, kad galbūt kūrybiškumas ir yra toji gyvenimo sritis, kuri tau tinka?

– Taip. Ir dar pamaniau, kad versle jo reikia labai daug! Todėl nusprendžiau studijuoti verslą ir padaviau prašymą į Doshisha universitetą Kiote. Perėjau pirmąjį etapą, buvau pakviestas į interviu, o paskui gavau laišką, kad esu kviečiamas studijuoti.

Man labai patinka vaikščioti gatvėmis ir fotografuoti, tai bandysiu pasiklysti Japonijoje (juokiasi) ir atrasti tokių vietų, kurios nėra pažymėtos žemėlapyje.

– Ar bent įsivaizduoji, kaip vyks mokslai?

– Aš mokysiuosi tarptautiniame fakultete, kuriame studijuoja užsieniečiai iš viso pasaulio. Pagrindinė kalba, kuria vyks paskaitos, bus anglų. Na, žinoma, išskyrus japonų kalbos paskaitas. Mano universitetas prieš 200 metų buvo įkurtas Džiozefo Hardy Neešima, krikščionių misionieriaus, tad pats universitetas yra gana europietiškas, įkvėptas krikščioniškų principų, kurių esmė – pagarba žmogui ir bendruomenei. Universitetas garsėja ne tik mokslo kokybe, bet ir konkursus laiminčiais moksliniais klubais, tad, manau, kad jame rasiu sau tinkamą vietą.

– O ką pirmiausia padarysi, kai įsikursi?

– Tiesą pasakius, apie tai dar negalvojau. Man labai patinka vaikščioti gatvėmis ir fotografuoti, tai bandysiu pasiklysti Japonijoje (juokiasi) ir atrasti tokių vietų, kurios nėra pažymėtos žemėlapyje. Fotografuoju telefonu, tačiau turiu savų paslapčių, kaip pagauti gerą kampą.

– Lietuvoje populiarūs sušių restoranai. Kaip manai, kokiu maistu maitinsiesi: europietišku ar japonišku?

– Stengsiuosi rasti aukso viduriuką. Labai mėgstu lietuvišką maistą, bet mokysiuosi gaminti ir japonišką maistą. Tikiu, kad tikrai bus progų bendrabutyje surengti lietuviškų ir japoniškų bei kursiokų gimtųjų šalių patiekalų vakarus.

– Minėjai, kad čia, Lietuvoje, turi nemažai draugų japonų, kurie laikinai studijuoja mūsų šalies universitetuose. Ką su jais veikiate?

– Tiesą sakant, nieko ypatingo. Vaikštome po Kauną, šnekamės, apžiūrime įdomesnes vietas. Beje, prieš keletą metų mėgdavome rengti (VDU bendrabutyje) lietuviško ir japoniško maisto gaminimo popietes. Japonus tuomet labiausiai nustebino lietuviškas kisielius. Taip pat jie stebėjosi mūsų šakočių gamyba. Ne vienas manė, kad yra kažkokia speciali forma, į kurią pilama tešla, kuri kepama orkaitėje. Daugeliui buvo įdomu pamatyti vaizdo įrašą, kuriame buvau nufilmavęs, kaip iš tiesų kepamas šakotis.

– O kaip japonams patiko tavo gimtasis miestas Kaunas?

– Tai miestas, į kurį ne vienas nori grįžti ir apsigyventi. Anot jų, čia labai gražu, nes daug gamtos. Taip pat – patogus susisiekimas ir labai malonūs, paslaugūs žmonės. Draugai pasakojo, kad jaučiasi čia puikiai. Ne vienas japonas, pradėjęs Lietuvoje mokytis lietuvių kalbos, savo studijas tęsia ir grįžęs į Japoniją. Gifu universitete yra net specialus klubas, skirtas lietuviškai kultūrai nagrinėti.

– Ar tėvai išsyk palaimino tavo apsisprendimą, o gal turėjo ir kitokių pasiūlymų?

– Mano mama – odontologė, o tėtis – finansų vadovas. Jie turėjo nemažai pasiūlymų, ką aš galėčiau studijuoti. Laimei, mūsų namuose galioja tokia politika, kad turime teisę laisvai siekti savo svajonių (už tai jiems esu be galo dėkingas). Buvo laikas, kai mano mintys sukosi apie diplomatijos studijas, bet tuomet labiau pasidomėjau šia profesija – na, kokia išties yra diplomatų misija, ką jie veikia ir pan. Tuomet supratau, kad noriu dirbti labiau kūrybišką darbą, o verslas, manau, yra viena iš kūrybos formų.