Žydų teatras – užmiršta Lietuvos kultūros dalis

Teatrologė dalijasi įdomiais atradimais apie žydų teatro fenomeną, jo reikšmę ir to laiko intensyvų Kauno teatrinį gyvenimą.

– Kaip atradote žydų teatro fenomeną?

– Gyvename laiku, kai jau esame išsiaiškinę savo lietuviškąją tapatybę, per laiko tankmę bandome įžvelgti ir kitas, egzistavusias praeityje. Kaune tarpukariu lietuviškasis identitetas buvo formuojamas itin aktyviai, tačiau pats Kaunas buvo gana kosmopolitiškas miestas. Tai rodo skaičiai. Kaune žydai sudarė apie 26 proc. – beveik trečdalį Kauno gyventojų. Įdomu buvo patyrinėti, kokia kultūra jie domėjosi, kas jiems rūpėjo ir apskritai kaip jie gyveno.

Pirmiausia buvo smalsu patyrinėti, kaip istoriniuose šaltiniuose atsispindi Lietuvoje egzistavęs žydų teatras. Nei Lietuvos, nei užsienio teatrologai šio fenomeno visai netyrinėjo, lyg jis neegzistuotų. Žydų teatras Lietuvoje asocijavosi tik su Vilner trupe kolektyvu, kuris labai neilgai egzistavo Vilniuje. Tačiau tarpukario spaudos straipsniai, nuotraukos, plakatai, afišos liudija, kad žydų teatras Kaune buvo visavertis ir turėjo gana daug publikos. Šis teatras veikė ne tik Kaune, bet ir labai intensyviai gastroliavo Lietuvos provincijoje. Per vieną mėnesį teatro trupė galėdavo aplankyti iki keturiolikos provincijos miestų.

– Kuo šis teatras svarbus? Kokia jo reikšmė formuojantis lietuviškai kultūrai ir teatrui?

– Žydų teatrą reikia matyti pasauliniame kontekste, nes tai yra diasporos, tinklaveikos teatras, lyg koks šiuolaikinis feisbukas. Tik tiek, kad tuo metu aktorius į vieną kolektyvą būrė ne šiuolaikinės komunikacijos technologijos, o senasis paštas. Įvairiuose pasaulio miestuose buvo agentų, kurie padėjo megzti ryšius, suburti trumpalaikius teatro kolektyvus. Žydų teatro aktoriai buvo nomadai. Jie keliavo iš vienos vietos į kitą, tik trumpam apsistodami įvairiose pasaulio vietovėse. Juos galima lyginti su dabartiniais globalaus pasaulio piliečiais, kurie irgi nesustodami keliauja iš vienos šalies į kitą ir yra šiuolaikinio pasaulio varomoji jėga. Tai nebuvo statiškas teatras – jis nuolat judėjo, vystėsi ir reflektavo to laiko aplinką. Sovietiniai ir posovietiniai teatrologai šio teatro nevertino, tačiau tarpukario kultūrologai šį teatrą matė kaip savo kultūros dalį. Jam daug dėmesio skyrė Borisas Dauguvietis, rašydamas straipsnius arba kviesdamas apie jį rašyti kitus žurnalistus. Tarp tų žurnalistų buvo ir Vytautas Bičiūnas, apie šį teatrą rašė Balys Sruoga.

– Kaip šis teatras atsirado Kaune?

– Žydų teatro Kaune ištakos siekia XX a. pradžią. Pirmieji šaltiniai, liudijantys apie atsirandantį teatrą, liudija, kad Kaune jis pradėjo kurtis apie 1905 m. Kaunas tada buvo Rusijos gubernijos pakraštys. Čia gyvenantys žydai kvietėsi iš Rusijos, Sankt Peterburgo, žymesnius aktorius ir chorus. Po vieno Peterburgo choro apsilankymo Kaune pradėjo steigtis pirmosios muzikos ir teatros draugijos. Pirmasis žydų teatro autorius, kurio pjesės buvo parodytos Kaune, buvo Abraomas Goldfadenas – viena ryškiausių jidiš teatro žvaigždžių. Jis buvo jidiš teatro pradininkas, populiarus visur, kur tik buvo žydų diaspora. Pirmieji jidiš spektakliai vyko Rotušės salėje.

Vėliau, apie 1919 m., jau veikė stabilesnė trupė. Ją sudarė aktoriai, susirinkę iš kitų Rusijos gubernijų, daug žydų menininkų iš Vilniaus atsidūrė Kaune. Kaip ir Lietuva, taip ir žydai panašiu metu pradėjo save identifikuoti kaip etninį vienetą ir ieškoti būdų tai išreikšti. Kai tik prasidėjo tautiniai judėjimai, teatras tapo pagrindiniu įrankiu tam identitetui reikštis. Vis dėlto jidiš teatrui Lietuvoje buvo sudėtinga įsitvirtinti, jis negalėjo konkuruoti su lietuvišku teatru. Valstybės parama šiam teatrui buvo minimali, todėl jis pats turėjo už save kovoti ir pats užsidirbti pinigų.

– Kokias dar žymiausias Kaune dirbusias žydų teatro žvaigždes derėtų žinoti?

– 1919 m. atsiranda keletas menininkų, palaikančių žydų teatrą ir kultūrine prasme save atrandančių kaip žydų tautos atstovus. Vienas jų – Leonidas Sokolovas, kuris atvyksta iš Vilniaus su žmona, ir Kaune randa terpę, kurioje pradeda dirbti. Tiek į Valstybės, tiek į jidiš teatrus atvykdavo kitų šalių menininkai. Greta dabartinio muzikinio teatro (tuomečio Valstybės teatro) šiltuoju metų laiku veikdavo Vasaros teatras, į kurį atvykdavo daug rusų menininkų, Italijos operos žvaigždžių. Jidiš teatre dirbo žymūs tarptautinio lygio aktoriai Rudolfas Zaslavskis, Ida Kaminska, rusų nebylaus kino žvaigždė Osipas Runičius, Zigmundas ir Jonas Turkovai, kurie buvo ir jidiš kino kūrėjai.

Norisi paminėti ir tuos žmones, kurie tarpininkavo artistams ir buvo jų agentais. Tai nepelnytai užmirštas anterpreneris Gabrielius Lanas. Jis buvo žydų kilmės verslininkas, spaustuvininkas, kuris ilgą laiką dirbo ir Kauno miesto teatre. Jo dėka į Kauną atvažiuodavo daug užsienio žvaigždžių dainininkų. Tuo metu pakilo mūsų miesto teatro lygis ir buvo gausiai lankomas. Ir, kaip rašo to meto spauda, G.Lanas net gebėjo tuo pačiu metu vadovauti septyniems teatrams įvairiose kitose šalyse. Jis buvo tas žmogus, kuris laidavo už 1919 m. susikūrusią L.Sokolovo trupę, kad ji mokės mokesčius, ir jis visus tuos 20 metų jidiš teatrą lydėjo kaip jo tėvas, kaip vienas iš dalininkų ir steigėjų. Kaip ir daugumos žydų, jo likimas tragiškas. Jis žuvo kartu su kitais IX forte.