Žemkasė „Nemuno7“ – proveržio flagmanas Zapyškiui

Naujam gyvenimui – kupinam meno ir kultūros – prikeliama žemkasė bus pristatyta Zapiškyje gegužės 22 d. „Kaunas 2022“ mito trilogijos antrojo savaitgalio „Santaka“ metu.

Vien šiemet „Nemuno7“ suplanuotos penkios meno parodos ir daug jas papildysiančių veiklų. Kad šis projektas gyvuotų ir pasibaigus Europos kultūros sostinės metams, užtikrins jo idėja neabejojanti meno, architektūros ir kitų sričių specialistų komanda.

– Tokio kultūros laivo, kaip „Nemuno7“, Lietuvoje dar tikrai nebuvo. Kokie pasauliniai pavyzdžiai ar jų mišinys jus įkvėpė tokiam iššūkiui?

– Gamtos ir meno salelės tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme yra vis labiau populiarėjanti ir ateityje tik ryškėsianti tendencija pasaulyje. „Nemuno7“ šią tendenciją atplukdo į Lietuvą.

Vienu iš įkvėpimo šaltinių laikyčiau Niujorko parką „The High Line“. Tai parkas – šiuolaikinio meno galerija po atviru dangumi, įrengtas ant apleistos geležinkelio linijos. Buvusi industrinė zona, kurią planuota naikinti, bendruomenės iniciatyva paversta unikalia gamtos, meno ir kūrybiškumo vieta, atvira visiems norintiesiems. Dar keli įkvepiantys pavyzdžiai – parkas „Little Island“ ant vandens tame pačiame Niujorke, „Copenhagen Islands“ – Danijos sostinėje. Apie žemkasę, kurioje tilptų sodas, parodų, edukacijų erdvės, menininkų rezidencijos, dar neteko girdėti. Gali būti, kad „Nemuno7“ yra pirmasis toks pasaulyje.

– Kokie techniniai iššūkiai netikėčiausi įrengiant šį objektą, vieną laukiamiausių programos „Kaunas 2022“ akcentų?

– Nuo laistymo sistemos laive montavimo iki meno kūrinių instaliavimo – galima sakyti, viskas buvo iššūkis, nes visuomet teko ieškoti nestandartinių sprendimų. Itin mažoje erdvėje sutalpinome parodų salę, nuolatinę šiuolaikinio meno kūrinių ekspoziciją, augalų pionierių želdynus, edukacijų erdvę, menininkų rezidenciją, scenos menų platformą ir dar svarstome įkurti skaityklą-biblioteką. Kai komandoje kūrybingi žmonės, kai partneriai ambicingi,  – viskas įgyvendinama.

Vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius savo, kaip meno prodiuserės, įgytus naujus asmeninius įgūdžius atradote kurdama „Nemuno7“?

– Man labai patinka įgyvendinti tai, ko iki šiol nebuvo, ko pati nesu patyrusi. Šis laivas – gyvenimo projektas, padėjęs realizuoti mano asmenines savybes, tokias, kaip gebėjimas prisitaikyti, lyderystė, gebėjimas telkti žmones dirbti kartu ir siekti nerealiausių iš pirmo žvilgsnio tikslų. Turiu pripažinti, kad su šiuo projektu pasiektas naujas streso toleravimo lygis.

– Kokie pagrindiniai tikslai keliami menininkams, norintiems reziduoti, kurti būtent čia?

– Pageidavimai menininkams išlieka tokie, kaip ir visam „Nemuno7“ projektui: savo darbais jie turėtų kalbėti apie vandenį, kūrybai rinktis kiek įmanoma aplinkai draugiškesnius būdus ir skatinti dialogą.

Pasitarę su kuratoriais ir kitais komandos nariais nusprendėme atvirą kvietimą rezidencijoms skelbti kiek vėliau, jau po didžiojo atidarymo. Norime sukurti menininkams komfortiškas, saugias gyvenimo ir kūrybos sąlygas. Atidarysime, apsiprasime ir tuomet galėsime šį kvietimą skelbti. Į planus įtraukėme ir specialų kvietimą karo niokojamos Ukrainos menininkams.

– Kuo „Nemuno7“ planuojamos šiuolaikinio meno parodos išsiskirs Lietuvos kontekste?

– Parodų erdvės kuratorius Valentinas Klimašauskas visą sezono ciklą pavadino taip: „Takūs kūnai“. Pasak Valentino, vanduo yra mūsų komunikacijos ir cirkuliacijos pagrindas platesnėje sociopolitinėje ekosistemoje – remiantis šia mintimi ir buvo kuriama „Nemuno7“ parodų programa. Joje dalyvaujantys menininkai savo kūriniuose prisiliečia prie įvairiausių ekologijos sampratų ir bendradarbiavimo ar veiksmo formų. Vėliau asociatyviai ar tiesiogiai jas dar praplečia, papildo ir komentuoja kiti. Todėl plačiausią vaizdą lankytojai susidarys aplankę visas penkias šį sezoną suplanuotas parodas.

Turiu pastebėti, kad nemažai sprendimų diktuoja pats Nemunas. Pavyzdžiui, šiemet Lietuvai Venecijos bienalėje atstovaujantis Robertas Narkus planuoja ekspediciją Nerimi ir Nemunu iš Vilniaus – ši idėja įmanoma būtent dėl specifinės „Nemuno7“ lokacijos.

Taigi, chronologine tvarka, 2022 m. pas mus savo kūrinius rodys šie menininkai: Tomas Daukša, Goda Palekaitė ir Adrijana Gvozdenović, Gailė Cijūnaitytė, Jonathas de Andrade'ė, Aistė Ambrazevičiūtė, Henrikas Gulbinas, Ieva Kotryna Ski, Robertas Narkus ir Autarkia, Kamilė Krasauskaitė, Mindaugas Gapševičius ir kt.

Dar norėčiau paminėti ir nuolatinę žemkasės erdvei sukurtą (site-specific) denio ekspoziciją, kuruojamą Emilijos Šneiderytės. Joje – devynių Lietuvos menininkų kūriniai, kviečiantys pažvelgti į laivo, Nemuno ir vandens mikro- ir makroaplinką. Realizuodami šį projektą siekėme dinamiškos įvairovės, tad pakviesti skirtingų sričių menininkai, kurie, susipažinę su kontekstu ir temomis, leidosi į procesą ir sukūrė unikalius, šiai vietai pritaikytus kūrinius. Tai Dovilė Gecaitė, Kipras Dubauskas, Tauras Kensminas, Ieva Kieliauskaitė-Mališauskė, Žygimantas Kudirka ir Adas Gecevičius, Adomas Palekas, Sigita Simona Paplauskaitė, Irina Peleckienė, Julija Pociūtė.

– Kiek tarptautiškumo šiame projekte? Galbūt vanduo, neturintis sienų, įkvepia ir laisvą programos toną?

– Tarptautiškumas išties aktualus. Labai taikliai pasakėte apie vandenį be sienų. Tačiau ištikus pandemijai šiek tiek išsigandome ir susikoncentravome į tuos kūrėjus, kurie galėtų būti šalia. Tačiau komandoje netrūksta užsienyje kuriančių menininkų. Tarp jų – Londone gyvenanti aplinkos dizaino kūrėja Ula Marija, Belgijoje kuriančios Adrijana Gvozdenović ir Goda Palekaitė ir kt.

– Kaip kauniečiai, vilniečiai galės pasiekti „Nemuno7“? Galbūt atplaukti?

– Skatinsime lankytojus kiek tai įmanoma rinktis tvaresnius keliavimo būdus. Pavyzdžiui, kauniečiams Zapyškis itin patogiai pasiekiamas dviračių taku. Nuo Kauno centro iki Zapyškio dviračiu – 17 km, o „Nemuno7“ bus prišvartuotas visiškai šalia dviračių tako. Jei pasirinksite dviračių maršrutą pro Kulautuvą, turėsite galimybę patirti dar vieną nuotykį ir į kitoje Nemuno pusėje esantį Zapyškį persikelti keltu. O vilniečiai gal baidarėmis gali atirkluoti (šypsosi)?

– Ką dar, be meno parodų žvalgymo, bus galima pas jus nuveikti?

– „Nemuno7“ funkcija – toli gražu ne vien tik meninė. Didelį dėmesį skiriame žemkasėje tarpstantiems augalams pionieriams, tokiems, kurie plinta dar laisvuose plotuose, vėliau užgožiami kitų. Su kiekvienu jų lankytojai galės susipažinti: sužinoti ne tik konkretaus augalo pavadinimą, bet ir jam būdingas savybes, kodėl jis priskiriamas pionieriams.

Vasarą pakviesime į edukacines veiklas: lankytojai ras ir vandens temai skirtų leidinių biblioteką, kurioje bus galima prisėsti ir atsipūsti peržvelgus meno kūrinius. Taip pat – apsilankyti ekskursijoje po laivą su gide.

Vėliau – matysime. Spėju, kad realus pokytis Zapyškyje įvyks po dvejų ar trejų metų. Tai vadovėlinė taisyklė – pirmiausia žengia menas, kultūra, po jų ateina infrastruktūra ir verslai.

– Kokius gegužės 22-osios, didžiojo atidarymo dienos, akcentus išskirtumėte?

– Pagrindinis akcentas laukia jau vakare, nusileidus saulei. 21.30 val. prasidės audiovizualinis muzikinis pasakojimas apie vandenį, tvarumą ir dialogą, kurį atliks duetas iš Klaipėdos „Tykumos“. Menininkai įgarsins požemines, geologines, žmogaus vidines, matomas ir nematomas vandens sroves, o metalinės žemkasės konstrukcijos vienam vakarui taps muzikos instrumentais. Visa tai sujungs autorinė atmosferinė muzika ir mišraus choro „Kamertonas“ įdainuotos autentiškos folklorinės dainos. Duetui ant denio talkins perkusininkas Viktoras Rubežas. Šviesų ir spalvų atmosferą kurs apšvietimo dailininkas Mantas Bartusevičius ir „Disco4U“.

Atidarymo renginį žiūrovus kviesime stebėti nuo kranto, o apsilankymą žemkasėje planuoti nuo gegužės 24 d.