"Niekada nesidomėjau žemės menu, jis pats mane surado", – teigia G.Kardišiūtė, kurios įspūdingo žemės meno kūrinio "Septyndienis" fotografiją galima išvysti šiuo metu Kauno paveikslų galerijoje vykstančioje parodoje "Liaudies meno inspiracijos". Interviu su menininke – apie diskusijas su gamta, kurias tenka vesti kuriant žemės meną, kūrybos procese iškylančius netikėtumus bei įkvėpimo paieškas.

– Esate tekstilininkė ir grafikos dizainerė, taip pat kuriate menines instaliacijas. Vis dėlto įspūdingiausi jūsų kurti darbai yra žemės meno kūriniai. Kaip pradėjote kurti žemės meną? Kas jus įkvėpė?

– Žemės menas mano gyvenime atsirado savaime ir gana netikėtai. Galima sakyti, kad jis pats mane surado. Prieš gerą dešimtį metų, gal 2002-aisiais, su drauge rengėme kelias menines instaliacijas parodose. Praėjus net dvylikai metų, 2014-aisiais, tai prisiminusi mano buvusi dėstytoja menotyrininkė Jolanta Zabulytė man pasiūlė dalyvauti jos organizuojamame žemės ir aplinkos meno plenere "Žemės žingsniai mene" Anykščiuose. Nusprendžiau leistis į šią avantiūrą ir išvykau į Anykščius. Ten iš pagaliukų sukūriau pirmąjį žemės meno kūrinį "Ragio spaudas". Mano darbas buvo pastebėtas, o jo nuotrauka netgi atsidūrė pirmame vietos laikraščio puslapyje.

Praėjus šiek tiek laiko po darbo pristatymo Anykščiuose, su manimi susisiekė kasmetinės žemės ir aplinkos meno parodos Vilniaus universiteto botanikos sode kuratorė Inga Raubaitė ir pakvietė į XI žemės ir aplinkos meno parodą "Deja vu". Sutikau, nors laikas spaudė – teko per kelias dienas sugalvoti darbo idėją ir pateikti projekto paraišką. Viskas pasisekė, tad išvažiavau į Vilniaus universiteto botanikos sodą ir per kelis savaitgalius sukūriau "Ketvirtainį".

Atsitiko taip, kad 2015 m. vėl nuvykau į Anykščius, sukūriau darbą miesto šventei ir vėl dalyvavau jau XII žemės ir aplinkos meno parodoje "Kelionė" VU botanikos sode. Šioje parodoje iš viso dalyvavau tris kartus – 2016 m. taip pat pristačiau kūrinį "Reliktas". Taigi mano draugystė su žemės menu prasidėjo netikėtai – mane pastebėjo ir pakvietė sukurti darbą, pati žemės meno niekada neieškojau.

– Kaip vyksta žemės meno kūrimo procesas? Tikriausiai nėra taip lengva įgyvendinti sumanytą idėją, žemė – juk ne drobė.

– Taip, kuriant visada būna streso bei abejonių, ar pasiseks suvaldyti erdvę, pasirinkti tinkamą vietą, kyla klausimų, kaip kūrinys atrodys toje erdvėje, ar aplinka jo neužgoš. Iš tikrųjų sunkiausias darbas kuriant žemės meną – parinkti tinkamą vietą. Mano kuriamas žemės menas yra specifinis, jo yra įvairių rūšių, ir kiekvieno menininko dirbtuvės bei kūrybinis procesas yra skirtingi. Galiu kalbėti tik apie savo kūrinius. Kaip jau minėjau, man sunkiausia būna susitarti su erdve. Generuoti idėjas sekasi lengviau. Kai turi idėją ir darbo kūrimo vietą, telieka susipirkti priemones, susiorganizuoti kelionę ir susiplanuoti laiką, o jo dažniausiai labai trūksta. Kartais, kad galėčiau sukurti kūrinį, tenka pasiimti atostogas ir visą laiką skirti šiam darbui. Esu savaitę gyvenusi VU botanikos sodo patalpose ir nuo ryto iki vakaro dirbusi prie kūrinio.

Jau galvodamas idėją turi įsivaizduoti, kaip baigtas kūrinys atrodys ant žemės. Užtat negali sugalvoti kažko itin sudėtingo, taip pat niekad nežinai, kaip iš tikrųjų pavyks – tik kūrimo proceso metu viskas pradeda aiškėti. Darbo pradžioje visada atrodo, kad kūrinys bus vienoks, bet galutinis rezultatas būna kitoks.

Darbo kūrime dalyvauja ir pati gamta. Pavyzdžiui, kai praėjusiais metais kūriau "Reliktą", numatytoje kūrinio vietoje staiga pradėjo dygti žolė, nors ji ten niekad nedygdavo. Prieš parodos atidarymą apėmė didžiulis stresas, atrodė, kad to darbo parodos atidarymo metu nebus nieko matyti. Teko prieš pat parodos atidarymą atvažiuoti ir skinti tą žolę, tačiau paskui supratau, kad su gamta nepasigalynėsiu, tad nusprendžiau viską palikti taip, kaip yra. Tada paaiškėjo, kad nors kūrinio nesimato, žiūrint kitu kampu, jis kuo gražiausiai atsiveria. O atėjus žiemai tas darbas atsiskleidė dar kitaip.

– Esate sakiusi, kad jūsų kūrinius "Ketvirtainis", "Septyndienis" bei "Reliktas" įkvėpė tautinio meno ornamentai: "Ketvirtainį" jūsų močiutės austos lovatiesės, "Septyndienį" – pamatyta lentelė, kurioje atskleidžiamas kiekvieno ornamento atitikmuo lotyniškai raidei, o "Reliktą" – senos skarelės istorija. Papasakokite plačiau apie šių kūrinių idėjas ir kūrybos procesą.

– Kiekvienas darbas turi savo istoriją, kaip sakau, savo karmą. "Relikto" idėja atsirado, kai besirengdama XIII žemės ir aplinkos meno parodai išvažiavau į kaimą. Ten tvarkėme senus daiktus ir radome senut senutėlę skarą. Mama prasitarė, kad tai yra mano močiutės nuometas. Nustebau – paprasta vilnonė skara galėjo būti nuometas! Man kilo idėja tos skaros audimo motyvus panaudoti savo darbe, taigi kai kuriuos tiksliai ir atkartojau. Man labai keista, kad ta skara buvo kaip nuometas, o vėliau ją tiesiog naudodavo pagal paskirtį.

O štai "Ketvirtainis" buvo mano pirmasis darbas VU botanikos sode. Jį taip pat įkvėpė mano močiutė. Ji buvo audėja, audė lovatieses ir keletą jų man buvo padovanojusi. Man labai patiko jų raštai, tad pasidariau eskizų. Žinojau, kad vienas raštas yra vadinamas ketvirtainiu – tai geometrinis ornamentas, kuris yra labai paplitęs senovės lietuvių audiniuose. "Ketvirtainis" ir yra įkvėptas to rašto, tačiau pavadinimas darbui buvo suteiktas tik jį baigus.

Kūrybos proceso istorija yra įdomi tuo, kad dar nepažinodama VU botanikos sodo pasirinkau vietą, kuri buvo itin molinga, tad labai sunkiai sekėsi į ją įsmeigti pagaliukus. Galima sakyti, teko tartis su žeme, kad ji priimtų mano kūrinį. Šis darbas buvo sukurtas per kelis savaitgalius, išvažiuodavau į Vilnių penktadienio vakare, o grįždavau sekmadienio naktį. Galiausiai kūrinys buvo baigtas, viskas vyko sklandžiai, nors teko dirbti ir per lietų. Tačiau prieš pat parodos atidarymą kažkas sumanė šalia kalno, ant kurio buvo mano darbas, išpjaustyti kažkokį masyvų žodį, kuris atrodė tarsi koks svetimkūnis ir visai nederėjo prie mano kūrinio. Taigi, kartais pasitaiko ir tokių incidentų.

Būna labai smagu, kai sodo darbuotojai atsiunčia nuotraukų, kaip mano darbas kinta – vasarą jis atrodo vienaip, spalį, kai prasideda gausūs lietūs, dar kitaip, o žiemą, kai jis būna apsnigtas ir raštai iškyla iš sniego, vaizdas vėl pasikeičia. Kitimas yra įdomi ir įkvepianti žemės meno darbų dalis.

Kūrinys "Septyndienis" taip pat turi istoriją. Tais metais parodos tema buvo kelionė – juokingas sutapimas, kad jau susiruošus į Vilnių ir susiplanavus laiką minučių tikslumu mano automobilis visiškai sugedo. Teko prašyti artimo žmogaus, kad mane nuvežtų ir parvežtų. Šiam kūriniui pabaigti vos užteko laiko, jį užbaigiau vėlai vakare lietui lyjant. Pagalbinius žymeklius teko išimti pasišviečiant prožektoriumi. Kūrinio idėja taip pat gimė labai netikėtai – naršydama internete vienoje istorikų grupėje radau žodyną, kuriame kiekvienas raštas atitinka lotynišką raidę. Tas žodynas neturi stipraus mokslinio pagrindo, bet mano idėjai labai tiko. Pagal tuos raštus sudėliojau juostą ir užrašiau atitinkamą žodį. Kadangi tie raštai yra daugiau mažiau pagoniški, man norėjosi sujungti du laikotarpius, kad jie draugautų ir būtų tarsi kelionė, susipynimas, tad užrašiau žodį "Christ". Jis skaitytinas iš papėdės į kalno viršūnę. "Septyndienis" yra aliuzija į devyndienį, nes darbą sukūriau per septynias dienas.

– "Septyndienis" įdomus tuo, kad jame susiduria sena ir nauja – senoviniais raštais užkoduotas žodis "Christ". Ir šiais laikais senasis liaudies menas susiduria su šiuolaikiniu. Kaip manote, taip senasis menas nyksta ar yra atgaivinamas naujam gyvenimui? Galbūt šiuo darbu ir norėjote pavaizduoti tą dviejų polių susiliejimą?

– Manau, kad senasis liaudies menas yra kuo puikiausia inspiracija. Galėčiau pateikti šiuolaikinės neofolko muzikos pavyzdį – jeigu tokia muzika yra kokybiškai ir profesionaliai atlikta, ji skamba nuostabiai – naujoviškai, bet turi ir senovės prieskonio. O atgaivinti senojo liaudies meno yra neįmanoma ir nėra prasmės to daryti, nes gyvename visiškai kitaip, nei žmonės gyveno anuo metu. Tačiau tautinis menas yra mūsų protėvių palikimas ir jis gali puikiai inspiruoti idėjas šiuolaikiniam menui. Tai yra tarsi tam tikras tęstinumas ir man jis yra gražus, nes, kad ir ką sakytume, turime nuostabų kultūrinį paveldą ir galime juo pasinaudoti kurdami kūrinius šiandien, nors senojo meno jau ir nebeįmanoma atgaivinti. Man patinka, kad vyksta senųjų amatų festivaliai, tai yra puikus tradicijų puoselėjimo būdas, tačiau tai niekad nebebus masiška. Šiandien tautinis menas yra puiki inspiracija drabužių ir kitokiam dizainui, šaunu, kad menininkai sugeba senąjį meną pritaikyti šiandienai.

Tautinis menas yra mūsų protėvių palikimas ir jis gali puikiai inspiruoti idėjas šiuolaikiniam menui.

– Jūsų žemės meno kūriniai yra įkvėpti senojo liaudies meno, senojo dekoro, raštų bei ornamentų. "Septyndienio" fotografija šiuo metu yra eksponuojama parodoje "Liaudies meno inspiracijos". Ar jūsų kūryboje liaudies menas užima svarbią vietą?

– Taip, liaudies menas man yra labai svarbus, nes tai yra mūsų palikimas. Iš tikrųjų nežinojau, kad man tai yra taip svarbu, kol nesusidūriau su žemės menais. Kažkodėl jie taip mane veikia. Man liaudies kūryba yra svarbi kaip simbolis, nes joje labai daug visokių užkoduotų reikšmių. Ir tuos simbolius bei reikšmes tyrinėti ir paskui perkelti į šiuolaikinį meną yra be galo įdomu ir tai mane savotiškai veikia.

– Esate grafikos dizainerė, tekstilininkė, kuriate menines instaliacijas bei žemės meną. Kuri iš praktikuojamų meno rūšių jums pačiai yra artimiausia?

– Grafikos dizainas, kuris yra mano pagrindinė veikla, ir žemės menas. Žemės menas man buvo tikras atradimas, tiesiog Dievo dovana, nes kai kuriu darbus aš visiškai atsipalaiduoju, laiką paskiriu tik kuriamam darbui, visiškai pailsiu, galva tampa švari, nors fiziškai labai pavargstu. Kai kūriau "Septyndienį", neturėjau automobilio, tad visus pagaliukus tempiau iš vietos, kurioje buvau apsistojusi. Bet visa grąža, kurią gauni kūrybos procese ir jau sukūrusi darbą, tas išsivalymas, energijos pasikrovimas viską atperka. Žemės menas man yra kaip poilsis, laikas pabūti tik su savimi. Tai padeda susidėlioti mintis ir dar gauti kūrybinį malonumą, nes kuriant žemės meną, projektuojant kūrinius viskas kinta,  turi vietoje greitai priimti labai daug sprendimų – kaip suvaldyti erdvę, iš kurio kampo kūrinys geriau atrodys. Visa tai savotiškai inspiruoja.