XXI amžiaus Europos atvaizdas: Kaunas užsieniečių akimis

Europa šiuo metu persmelkta nuolatinių pokyčių – finansinė ir migracijos krizės kiek aprimo, tačiau jų politiniai padariniai tik pradėjo ryškėti. Kol kai kurios politinės jėgos ieško prieglobsčio vieningoje Europoje, kitų atstovai garsiai kalba apie pasitraukimą iš šio žemyno bendruomenės. „Brexit“ ir autoritarizmo augimas ruošia Europą naujiems iššūkiams, todėl šiame pokyčių fone projektas „Europiečiai“ žymi šiuolaikinės Europos ir šiuolaikinio europiečio atviros paieškos pradžią.

Kauno fotografijos galerijos parodų ir rezidencijų programą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Arūnas

Antano ir Jono Juškų etninės kultūros muziejus įsikūręs nuostabioje vietoje palei Nemuną. Arūnas ir jo žmona Vida, du atsidavę muziejaus savininkai, norėjo sukurti muziejų vaikams, kur šiems būtų leidžiama viską liesti. Toks noras kilo Arūnui prisiminus vaikystės nusivylimus, kai jam neleisdavo nieko liesti Karo muziejuje.

Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į muziejų jį pakvietė atvykti į ekologiją orientuotas nepriklausomybės judėjimas „Atgaja“. „Tiesą sakant, tuo metu nekenčiau folkloro, klausiausi grupių „Led Zeppelin“ ir „Black Sabbath“. Tačiau negalėjau atsispirti minčiai, kad man galėtų priklausyti muziejus“, – teigė Arūnas. Muziejus buvo įkurtas buvusioje vienoje seniausių klebonijų Lietuvoje. Juškų nudirbti darbai tiesiogiai siejosi tiek su „Atgajos“, tiek su Arūno ir Vidos veiklomis – visomis siekta išsaugoti Lietuvos kultūrą ir kalbą.

„Galbūt kažkas mano, kad dabar, klestint gana nacionalistiniam klimatui, mūsų darbais yra labai domimasi. Tačiau būtent šiuo metu esame pačiame dugne, – paaiškina Arūnas. – Pačioje pradžioje, kai tik buvo atkurta nepriklausomybė, Lietuvai buvo svarbi jos kultūra ir folkloras. Dabar visa tai pradingo.“

Arūnas nejaučia nostalgijos sovietiniam laikmečiui, kai Lietuvos kultūros studijos turėjo pasipriešinimo skonį. Vis dėlto jis nerimauja: „Žmonės nutolo nuo savo šaknų, pamiršo jas. Lietuvoje šiandien galime rasti daug popfolkloro, tačiau mūsų tikrosios tradicijos po truputį merdi. Valdžia mieliau remia džiazo koncertą nei tradicinio folkloro pasirodymą. Kažkada klausiau dėdės, kaip jis išgyveno sovietų represiją. Jis atsakė, kad tiesiog visąlaik dainavo. O mūsų folklore nėra neapykantos kitiems. Nepamirškime to.“