Truputį kitaip apie kitokią Mildą

Akių susitikimas

Tikriausiai dėl to išsivysto savotiškas prisirišimo jausmas prie fotografijų albumų – jų puslapius norisi vartyti ir vartyti, lyg bandant naujomis detalėmis papildyti jau žinomas istorijas, o gal atrasti dar negirdėtų giminės legendų. Nepaisant to, kad fotografijose įamžinti žmonės pasilikę kitame laike ir kitoje erdvėje, žiūrintį į nuotraukas ir žvelgiančius iš nuotraukų šis tas jungia. Šis tas intymaus. Tai akių susitikimas. Fotomenininkės Mildos Drazdauskaitės (1951–2019) parodoje „Damos, bobulės ir visi kiti“, eksponuojamoje Kauno fotografijos galerijoje, akių, pagaunančių žiūrovo žvilgsnį, daug.

Kitoniška ji

M. Drazdauskaitė įgijo automobilių kelių inžinieriaus specialybę, nors norėjo studijuoti kinematografiją. Filmų nekūrė, bet jos fotografijoms būdingas kompozicinių elementų sustatymas lyg kuriant sceną, kuri bus ne filmuojama, o fotografuojama.

Kaip pažymi menotyrininkė prof. dr. Agnė Narušytė, fotografų bendruomenėje M. Drazdauskaitė buvo vertinama: jos darbus nuolat siųsdavo į tarptautines parodas, ji laimėdavo prizų, apie ją rašė. Kita vertus, buvo leidžiama siųsti tik kelis, tuos pačius, patikrintus vaizdus, o personalines parodas ji tegalėjo rengti marginalinėse erdvėse.

Daugiau dėmesio fotomenininkė sulaukė kiek daugiau nei prieš tris dešimtmečius ir buvo išskirta kaip kitoniška autorė. Viename iš skaitytų tekstų apie M. Drazdauskaitės kūrybą buvo gražiai pasakyta, kad „pats fotografavimasis autorei ir jos personažams yra įvykis ir to visiškai pakanka istorijai užfiksuoti“.

Autoportretas su kiaule / Organizatorių nuotr.

Istorijos

Fotomenininkė kūrė pavienius kadrus, o ne fotografijų ciklus, tad ir Kauno fotografijos galerijoje eksponuojamoje parodoje – visai kaip nuotraukų albume – sutelpa daugybė istorijų, kurias pasakoja personažais tapę jos aplinkos žmonės ar ji pati.

M. Drazdauskaitė nesiekė nuotraukose perteikti nuogos tiesos. Kadrus ji režisavo (juk svajojo studijuoti kinematografiją), todėl juose justi drama, komedija ar net tragedijos nuojauta. Atitrūkimas nuo tiesos išlaisvino ją kurti. Rodos, vienoje nuotraukoje norint papasakoti ištisą istoriją turėtų būti sunku išvengti kompozicijos perpildymo detalėmis. Tačiau M. Drazdauskaitė nebuvo daugžodžiaujanti menininkė, istorijas ji pasakojo per pagrindinių savo fotografijų herojų – moterų, damų, bobulių – charakterius, paryškindama juos keletu papildomų detalių, ir fragmentuojamą aplinką, kuri yra užuomina į tikrą arba sugalvotą veiksmo vietą.

Neringa / Organizatorių nuotr.

Margos moterys

Kiekvienas režisierius turi jam būdingą estetikos suvokimą, kuris jo kūrinius daro atpažįstamus. M. Drazdauskaitė taip pat turėjo savitą estetikos jausmą – jos fotografijose moterys yra margos. Tai reikėtų suprasti pažodžiui. Jos fotografuojamos moterys vilki margas sukneles ar raštuotus, plačius sijonus, jų galvas puošia turbanai, viršutiniai jų drabužiai krinta į stambias klostes, yra pavargę nuo dėvėjimo, todėl nuotraukose atrodo gana tapybiškai ar net skulptūriškai.

M. Drazdauskaitė mėgaujasi audiniais, jų raštų ritmais, faktūromis, todėl kartais savo nuotraukoms renkasi ir neįprastus (medžiaginius) fonus. Menininkę žavi ir atviros erdvės (paviršių) faktūros, jų šiurkštumas. Nuotraukos, kurios fotografuotos atvirame lauke ar namų kieme, išsiskiria antrame plane esančia turtinga, vešlia augmenija. Tai suteikia M. Drazdauskaitės fotografijoms (vizualaus) taktiliškumo, kuris būdingas tekstilei. Žiūrovas negali tiesiogiai paliesti, bet jaučia. Jausmai nuo moters neatsiejami. Moters žvilgsnis į ją supantį pasaulį yra jausmingas. Vis dėlto, kad ir kaip poetiškai skambėtų, M. Drazdauskaitės nuotraukose nėra gražaus, tobulo gyvenimo.

Aprėptis: parodoje pristatomos surežisuotos nuotraukos ir autobiografiniai asmeninio archyvo kadrai – sudėtingo ir išraiškingo socialinio ir istorinio laikotarpio liudininkai. / Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Nuotraukos atminimui

Yra tiesiog gyvenimas, jo kasdienybė, į kurią ji geba pažvelgti kitaip, pastebėdama detales. Net ir ekspozicijoje pristatomose autobiografinėse asmeninio archyvo fotografijose, suklijuotose senuose nuotraukų albumuose, pastebimas M. Drazdauskaitės kitoniškumas, žaismingumas. Kartu sužavi ir tai, kad šios nuotraukos nėra „tiesiog kūriniai iš parodos“. Panašių kadrų turėtų būti ir paties žiūrovo nuotraukų albume. Tikriausiai metas jį atsiversti?

Kas? M. Drazdauskaitės paroda „Damos, bobulės ir visi kiti“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki rugsėjo 25 d.