Du dešimtmečius trunkanti misija – skleisti džiaugsmą

Kita vertus, per 20 metų nužengta daug: surengta daugybė koncertų su įvairiausiomis pasaulinio garso žvaigždėmis, reprezentuojant Kauno miesto vardą atlikta daugybė koncertų tarptautiniuose muzikos festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje, įrašyta 30 kompaktinių plokštelių, kurių trys nominuotos prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui.

Belaukiant įspūdingą programą žadančio orkestro sezono pradžios koncerto, vyksiančio rugsėjo 27-ąją Kauno valstybinėje filharmonijoje, su kolektyvui nuo pat pradžių vadovaujančiu A. Treikausku pasikalbėjome ne tik apie artėjančią orkestro gimtadienio šventę, bet ir apie gyvavimo pradžią, pokyčius, artimiausius planus ir pagrindinį orkestro tikslą – skleisti muzikos džiaugsmą po pasaulį.

– Kuo bus ypatingas artėjantis jubiliejinis orkestro sezonas?

– Visi mūsų sezonai buvo ypatingi, tačiau norime, kad šis, jubiliejinis, būtų pats svarbiausias per 20 mūsų gyvavimo metų. Esame numatę daugybę pasirodymų su klasikinės muzikos žvaigždėmis, grosime įvairiose koncertų salėse – Kauno valstybinėje filharmonijoje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, Rygos arenoje. Sezoną pradėsime kartu su ryškia amerikiečių kompozitore, dirigente ir pianiste Lera Auerbach, atliksime jos rekomponuotus Josepho Haydno, Wolfgango Amadeus Mozarto ir originalius kūrinius.

– Kaip užsimezgė draugystė su žymiąja L. Auerbach?

– Mūsų pažintis prasidėjo seniai, gerokai anksčiau nei projektas „Kaunas – kultūros sostinė 2022“, kuriame skambėjo jos simfonijos Nr. 6 „Šviesos nešėjai“ pasaulinė premjera. Beje, šio kūrinio, dedikuoto japonų ambasadoriui Chiunei Sugiharai, išgelbėjusiam daugiau nei 6 tūkst. žydų gyvybių, atlikimą Kaune inicijavome kartu su violončelės virtuoze Kristina Reiko Cooper ir maestro Constantine’u Orbelianu. Premjeroje taip pat dalyvavo būrys mūsų šalies solistų ir Kauno valstybinis choras. Šis kūrinys sulaukė tarptautinio dėmesio ir sėkmingai keliauja po visą pasaulį, o mūsų draugystė su L. Auerbach tęsiasi, tuo labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi.

– Kas dar įdomaus laukia artėjantį KMSO sezoną?

– Spalį koncertuosime su pianistu virtuozu Kasparu Uinsku ir puikiu jaunosios kartos rumunų kilmės dirigentu Vladu Vizireanu, į Lietuvą grįžta mūsų geras draugas žymus vokiečių dirigentas Markusas Huberis, turėsime ir koncertą su tenoru Stephenu Costello, dedikuotą legendiniam amerikiečių dainininkui Mario Lanzai. Nepamiršime ir jaunųjų klausytojų – bent keletą koncertų per sezoną visuomet stengiamės skirti visai šeimai.

Lapkritį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre koncertuosime su žymiaisiais dainininkais sopranu iš Kanados Sondra Radvanovsky ir lenkų tenoru Piotru Beczała. Gruodis, kaip visuomet, bus labai darbingas – suplanuota daug koncetų arenose ir kituose miestuose, įdomu bus groti kartu su kubiečių džiazo pianistu Alfredo Rodriguezu, tai bus vienas iš festivalio „Kaunas Jazz“ koncertų.

Muzikos pasaulio žvaigždėms, kurie nori su mumis daryti įrašus, visuomet keliu sąlygą: pasibaigus įrašams, jie turi surengti koncertą Kauno publikai už mums prieinamą kainą.

Kitų metų sausio pradžioje laukia didžiulio masto projektas Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedroje bazilikoje su Kauno valstybiniu choru, Asmik Grigorian ir Dmytro Popovu Vokietijos kultūros kanalui ARTE. Daugelis tikriausiai pamena mūsų analogišką pernkykštį projektą, kuriame dalyvavo visame pasaulyje pripažintas sopranas Kristine Opolais ir nepaprastai talentingas armėnų tenoras Liparitas Avetisyanas. Projektas nuskambėjo per visą pasaulį – buvo transliuotas Azijoje ir daugelyje Europos šalių. Sausį Rygos arenoje koncertuosime su Andrea Bocelliu. Vasarį visus klausytojus pakviesime į šventinį 20-ojo orkestro gimtadienio koncertą, kuriame pasirodys visi buvę orkestro vyriausieji dirigentai: smuikininkas ir dirigentas Pavelas Bermanas, dirigentas iš Latvijos Imants Resnis, Lietuvos publikai puikiai pažįstamas Modestas Pitrėnas ir dabartinis vyriausiasis dirigentas C. Orbelianas. Tai tik vos keletas jubilienio orkestro sezono muzikinių akcentų.

– KMSO vadovaujate nuo pat pradžių. Papasakokite, kaip jis susikūrė, kokia buvo pradžia?

– 1996–1997 m., kai dar grojau fleita Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre ir dėsčiau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, Pažaislio muzikos festivalio organizatoriai manęs paprašė suburti simfoninį orkestrą, kuris galėtų atlikti vieną festivalio koncerto programų. Puikiai pavyko, todėl nusprendžiau kandidatuoti į Kauno kamerinio orkestro direktoriaus vietą, konkursą laimėjau. Koncertuodami drauge su mano bičiuliu smuikininku ir dirigentu P. Bermanu vis plėtėme repertuarą, vis dažniau reikėjo pučiamųjų instrumentų pajėgų, tad nutarėme, kad jau laikas įkurti Kauno miesto simfoninį orkestrą. Džiugu, kad Kauno miesto savivaldybės taryboje tuomet buvo Petras Bingelis ir Justinas Krėpšta, sugebėję įtikinti tarybą, kad Kaunui būtinai reikalingas simfoninis orkestras. 2004 m. rugsėjo 30 d. buvo priimtas sprendimas, o 2005 m. sausį Kauno kamerinis orkestras tapo Kauno miesto simfoniniu orkestru.

– Kaip orkestras keitėsi per 20 metų?

– Pradžioje orkestre grojo 36 muzikantai. Pradėjome nuo mažesnės sudėties kūrinių, bet pamažu augome – 2013 m. jau grojome Gustavo Mahlerio simfoniją, nors ir su šiokiomis tokiomis papildomomis muzikantų pajėgomis. Kiekvienais metais Kauno miesto savivaldybės taryboje prašydavau orkestrui skirti daugiau etatų, tad šiandien jau turime 77 muzikantus. Tai labai svarbu, nes KMSO yra siekiamybė jauniems žmonės, kurie mokosi Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje, – jeigu žmonės mokosi groti, jie turi dirbti atitinkamą darbą: groti. Orkestro sudėtis natūraliai kinta, tačiau kai kurie muzikantai jame pradėjo dirbti dar būdami labai jauni. Mačiau, kaip jie tobulėjo, žengė pirmyn kartu su orkestru – įgijo patirties, subrendo. Tai turėjo daug reikšmės orkestro skambesiui.

– Kaip jaučiatės taip ilgai eidamas orkestro vadovo pareigas?

– Kartais vadinu savo darbą vieno žmogaus šou, nes daug ką daryti tenka man vienam. Šiuo metu KMSO dirba 87 darbuotojai, tačiau dauguma jų muzikantai, administracijoje nuo pat pradžių tėra keturi. Man, kaip vadovui, tenka labai daug atsakomybės – galvoti programas, kviesti dirigentus ir solistus, planuoti orkestro pajamas ir išlaidas. Per metus surengiame 60–70 koncertų, beveik kiekvienas jų mums yra savotiška premjera, nes beveik kiekviename jų atliekame bent vieną kūrinį pirmą kartą. 20 metų orkestrui yra labai nedaug. Palyginkime: esame lyg mažas vaikas, kuris jau išmoko stovėti, bet dar tik pradeda vaikščioti. Vis dėlto per tuos 20 metų nužengėme labai daug.

Šiuo metu mūsų didžiausias siekis yra pagaliau turėti savo namus.

– Daugiau nei pusė orkestro gyvenimo – vienuolika metų, – orkestro vyriausiasis dirigentas yra maestro C. Orbelianas, tapęs labai svarbia orkestro dalimi. Kaip jis tapo vyriausiuoju dirigentu ir kas buvo prieš tai?

– Pradžioje orkestrui dirigavo Pavelas Bermanas, tačiau jis Lietuvoje turėjo galimybę būti retai, tik keletą kartų per metus. Tapti vyriausiuoju dirigentu pakviečiau Modestą Pitrėną – jauną, savo profesinį kelią pradedantį dirigentą, kuris su mumis buvo penkerius metus. Jau tuomet koncertavome arenose, su grupėmis „Scorpions“, „Electric Light Orchestra“, „Smokie“, Bonnie Tyler, dalyvavome ir LRT projekte „Triumfo arka“. Tai buvo įtemptas, net kruvinas darbas, daug prisidėjęs prie orkestro augimo.

Paskui metus orkestrui dirigavo latvių dirigentas I. Resnis, o vėliau susipažinome su C. Orbelianu. Labai džiaugiuosi, kad šis itin plataus akiračio ir plačių pažiūrų žmogus sutiko prie mūsų prisijungti – pradėjus bendradarbiauti, vyko koncertai su žymiuoju Dmitrijumi Chvorastovskiu, prasidėjo aktyvi orkestro leidybinė veikla, kurioje dalyvavo ir dabar jau žinomas garso režisierius Vilius Keras.

– Kuo orkestrui svarbi leidybinė veikla?

– Šiandien esame įrašę per 30 kompaktinių plokštelių. Ypatingas įrašas buvo su pasaulinio garso tenoru Lawrence’u Brownlee – įrašėme Gioachino Rossini arijas. Buvau maloniai nustebintas ne tik išgirdęs, kaip puikiai įraše groja orkestras, bet ir kad ši plokštelė buvo nominuota prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui. G. Rossini muziką groti sunku, ji turi skambėti tiksliai ir skaidriai, kaip krištolas.

Apdovanojimų pelnė ir mūsų kartu su pasaulinio lygio žvaigždėmis – tenoru Stefano Secco ir sopranu Barbara Frittoli – įrašyta Giuseppe’ės Verdi opera „Simonas Bokanegra“. Buvome taip įsibėgėję, kad teko šiek tiek lėtinti apsukas. Muzikos pasaulio žvaigždėms, kurie nori su mumis daryti įrašus, visuomet keliu sąlygą: pasibaigus įrašams, jie turi surengti koncertą Kauno publikai už mums prieinamą kainą.

– Ar šalia sėkmingai atliekamos romantizmo klasikos į repertuarą įtraukiate ir Kauno kompozitorių muziką?

– Pirmajame savo koncerte šalia Ludwigo van Beethoveno Penktosios simfonijos grojome ir Giedriaus Kuprevičiaus specialiai šiai progai sukurtą kūrinį „Orkestro gimimas“. Vėliau, kai šventėme dešimtmetį, Vidmantas Bartulis mums parašė „Gimtadienio tortą“. Dalyvaujame šiuolaikinės muzikos festivalyje „Iš arti“, stengiamės lietuvių kompozitorių kūrinių įtraukti į savo repertuarą, tačiau darome tai saikingai. Mūsų orkestro tikslas yra skleisti džiaugsmą – norime, kad žmonės į mūsų koncertus ateitų džiaugtis tuo, ką mato ir ką girdi, kad koncertuose jaustųsi laimingi. Todėl koncertų programose ieškome pusiausvyros – atliekame įvairių laikotarpių kompozitorių kūrinius.

– Kokie artimiausi Kauno miesto simfoninio orkestro siekiai, planai?

– Šiuo metu mūsų didžiausias siekis yra pagaliau turėti savo namus. Pačioje pradžioje orkestras neturėjo nieko, net kėdės, jau nekalbu apie natas, kurias reikėjo pradėti kolekcionuoti nuo nulio, komplektuoti orkestro instrumentarijų. Dabar mes jau turime didelę biblioteką, keičiamės ir dalijamės natomis su kitais kolektyvais, turime visą mušamųjų sekciją ir arfą. Labai tikimės, kad naujoji Mikalojaus Konstantino Čiurlionio koncertų salė taps mūsų namais, tapsiančiais traukos objektu, reprezentuojančiu miestą.

Kas? KAUNO MIESTO SIMFONINIS ORKESTRAS, dirigentė, solistė LERA AUERBACH (fortepijonas, JAV).

Kur? Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada? rugsėjo 27 d. 18 val.