Traumatologės paveikslai puošia ligoninę: įvaldė ne tik skalpelį, bet ir teptuką

Gijimas priklauso ir nuo ligonio

Kauno klinikinės ligoninės Traumatologijos ortopedijos skyriuje gydomi pacientai, kuriems po sunkių traumų prireikė operacijų. Čia dirbanti traumatologė ortopedė R. Kielaitė įsitikinusi, kad gijimo procesas didžiąja dalimi priklauso nuo paties paciento. „Esu patyrusi, kad žmonės su tokiomis pačiomis traumomis, patirtais lūžiais gyja labai nevienodai. Daug priklauso, kaip žmogus susitaiko su liga, laikina negalia po traumos, kiek turi optimizmo, vilties. Tikiu, kad būtent nuo to didesniąją dalimi priklauso tolesnė paciento sveikatos būklė, medikas čia tik padeda, o pagrindinis darbas tenka ligoniui“, – kalbėjo medikė.

Todėl R. Kielaitė tikisi, kad jos nuolat ligoninėje veikianti paroda „Žingsniai“ gali ne tik sukurti jaukesnę aplinką skyriuje, bet ir padėti nelengvą akimirką pacientams.

„Ligoniui kyla daug emocijų, apmąstymų, kurie irgi svarbūs gydymo procese. Pradžioje būna nustebimas, klausimai sau, kodėl taip įvyko, baimė, neigimas, po to susitaikymas, gimusi viltis, sudėtingas reabilitacijos procesas ir pagaliau pasveikimas. Būtent šie žingsniai ir atsispindi mano paveiksluose“, – aiškino R. Kielaitė.

Vertina ir profesionalai

Tapančios medikės darbus teigiamai vertina ne tik ligoninės lankytojai bei pacientai, bet ir profesionalūs menininkai. „Jos darbai yra profesionalūs, turi terapinį poveikį, o spalvos kuria gerą nuotaiką ir uždaras erdves paverčia atviromis“, – medikės kūrinius apibūdina dailininkė Aušra Mačiulytė, kuri buvo ir parodos ligoninėje atidarymo kuratorė. Pasak jos, šiais laikais kiekvienas daiktas gali būti menas, bet jis tokiu tampa tik tada, kai įgyja gilesnę idėją. „Renatos darbuose ši idėja yra dialogas su pacientu“, – sakė A. Mačiulytė. Ir paveikslų pavadinimai yra tarsi pokalbis bei ligonio būsenų analizė: „Neskubėk“, „Pavyks“, „Atodūsis“, „Neigimas“, „Drąsa“, „Džiaugsmas“ ir t.t.

Ar nestebina, kad chirurgė, kuriai operuojant būtinas preciziškas tikslumas, išbando meno sritį, kur daug spontaniškumo? „Šiuolaikinis žmogus yra įvairiapusis, gyvename tokiame amžiuje, kur neužtenka vienos profesijos, vieno pomėgio. Be to, ir chirurgija yra savotiška tapyba“, – mano A. Mačiulytė.

Iš pradžių pirmieji paveikslai ligoninėje buvo pakabinti medikės darbo kabinete. „Paskui kelis paveikslus atnešiau kolegoms. Ciklas „Žingsniai“, manau, labai tinka ligoninės erdvei. Tikiuosi, jie suteikia pacientams bei medikams gerų jausmų“, – šypsojosi R. Kielaitė.

Tapybą atrado svetur

Įdomu, kad tapybą akrilu medikė atrado palyginti neseniai, o prieš tai neišsiskyrė kokiais nors piešimo gabumais. „Tapau gal tik trejus metus. Vaikystėje mano piešiniai buvo tokie kaip ir daugumos vaikų, neturėjau jokio tam polinkio, nelankiau dailės būrelio“, – prisipažino ji.

R. Kielaitė tapybą atrado JAV, kur susidraugavo su dizainą studijuojančia ir tapančia mergina. „Šioje šalyje atsidūriau 2001 m. per specialią tuo metu veikusią programą studentams, kuri sudarė galimybes studijuojančiam jaunimui įsidarbinti užsienyje. Tada studijavau mediciną, bet nuvykusi į Ameriką ja susižavėjau ir pragyvenau ten 6 metus“, – pasakojo R.Kielaitė.

Mergina dirbo įvairius darbus kavinėse, viešbučiuose, parduotuvėse, o laisvalaikiu mokėsi iš draugės tapybos. „Kai ilgai dirbusi juodus darbus buvau pakviesta dirbti vadybininke ir galėjau daryti karjerą svetur, panorau grįžti į Lietuvą ir tęsti medicinos studijas. Tam įtaką galėjo padaryti į rankas patekusi antikvarinė knyga apie traumatologiją. Laimei, būtent tuo metu Lietuvos sveikatos mokslų universitetas leido atnaujinti studijas ir nereikėjo stoti iš naujo. Kartu mokiausi ir tapybos pas profesionalius Kauno tapytojus“, - kalbėjo medikė.

Pirmąją parodą medikė surengė „Girstučio“ bibliotekoje. Ji vadinosi „12,“ (Dvylika kablelis). „Šis skaičius turi simbolinę reikšmę – laiko ciklą. Man apskritai paveiksluose svarbūs simboliai, jie gali būti daugiasluoksniai ir kiekvienam savaip interpretuojami. Lygiai taip pat man svarbi spalva, per ją išreikšta emocija“, – teigė R. Kielaitė.

Tapančios medikės planuose – naujos parodos, nes teptukas, drobė, dažai tapo jai svarbia gyvenimo dalimi kaip ir traumatologės ortopedės darbas.