Tarp balto ir peršviečiamo: kaulinio porceliano paslaptys

Šįkart mano jau minėti autoriai į parodą „Translucens“ sugrįžo kaip kuratoriai – jie subūrė daugiau kaip 25 Lietuvos ir užsienio autorius, pakviesdami pristatyti savo meistrystę. Kauno kultūrinę erdvę – Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus galeriją „Drobė“ – tiesiogine to žodžio prasme užtvindė porcelianas. Paroda galerijos erdvę užpildė ne tik kūriniais, bet ir savotišku nuostabos jausmu, kurį sukelia kuratorių pasirinkimai ir porceliano galimybių įvairovė.

Pasak kuratorių, paroda kilo iš noro pakviesti autorius ir pristatyti tų menininkų kūrybą, kuri liko nepristatyta 2022 m., Kaunui tampant Europos kultūros sostine ir mieste vykstant tarptautiniam porceliano simpoziumui. Šiuo žingsniu kuratoriai suteikia porceliano meistrams galimybę sugrįžti į ekspozicinę erdvę ir parodyti ne tik savo kūrybą, bet ir tai, kiek daug skirtingų kelių gali atsiverti dirbant su viena reikliausių keraminių medžiagų.

Įėjusi į galeriją pirmiausia pastebiu ją nutvieskusį baltumą. Sužaistas scenografinis apšvietimas šį įspūdį tik sustiprina. Pasak kuratorių, viena pagrindinių parodos idėjų – parodyti, kaip skirtingos porceliano savybės atveria skirtingas jo panaudojimo galimybes. Kad būtų paprasčiau orientuotis šioje baltumo ir šviesos teritorijoje, savo kelionę per parodą suskirstysiu į tris zonas: prietemą, prieblandą ir skulptūrinę, tvirtesnę porceliano pusę.

Savo kelionę pradedu nuo prietemos. Čia ypač ryškus kuratorių indėlis supažindinant žiūrovą su viena pagrindinių porceliano savybių – peršviečiamumu. Pasitelkus papildomą apšvietimą, kūriniai tampa tarsi šviesos šaltiniai: jų forma atsiskleidžia ne tik paviršiuje, bet ir iš vidaus.

Didelį įspūdį man padarė Dariaus Barčo darbas „Be pavadinimo“. Ant medinės lentos pasikabinę figūratyvūs, į kandis panašūs objektai ypač išsiskiria savo sparnų formomis. Prietemos apšvietimas čia sukuria beveik magišką atmosferą – atrodo, lyg vasaros saulėgrįžos metu būčiau miške ir ieškočiau paparčio žiedo.

Priešais D. Barčo darbus G. Petkevičiūtė mezga porcelianinius voratinklius. Dramatiškas apšvietimas ne tik perkelia iš vasaros į rudenį, bet ir leidžia fantazuoti, kaip galėtų būti kuriami tokie trapūs kūriniai.

Toliau eidama pastebiu, kad didelė dalis kūrinių vienaip ar kitaip susijusi su gamtos vaizdiniais. Čia atsiranda į jūros gyvybę panašių formų (Angelica Tulimiero / Italija), leidžiančių pasinerti į Ramiojo vandenyno gelmių tylą. Galiausiai atsistoju priešais Rasos Justaitės-Gecevičienės kūrinį, kuris atsiskleidžia per daugybę achromatinės spalvos tonų. Juodosios keramikos degimo technologija čia tampa ne tik techniniu sprendimu, bet ir nenuspėjamumo šaltiniu. Degimo metu atsirandantys skirtumai kiekvieną kūrinį paverčia savitu ir sunkiai pakartojamu. Autoriui tai suteikia tam tikro azarto, o žiūrovui – netikėtumo ir nuostabos.

Pagaliau pereinu į prieblandos zoną. Čia eksponuojami gana išskirtiniai, tačiau tematiškai su pirmąja dalimi derantys kūriniai – tie, kurie ne tik yra apšviesti, bet ir patys skleidžia šviesą. Tą pačią gamtos temą tyrinėja R. Sederevičius kūrinyje „Suakmenėjęs miškas“ ir Elina Titane (Latvija) darbe „Kelionė“. Šioje parodoje svarbu tai, kad pristatoma ne tik Lietuvos porceliano meistrystė. Greta lietuvių autorių atsiveria ir tarptautinis kontekstas, leidžiantis pamatyti, kaip panašias medžiagos galimybes skirtingi menininkai interpretuoja iš savo kultūrinės ir meninės patirties.

Man iš dešinės esančią visą sieną užima estų keramikos meistrės Elize Hiiop (Estija) kūryba. Joje atsiskleidžia ne tik tradicinės porceliano formos – į jas įterpiamos fotografijos detalės, todėl kūriniai įgauna tarpdiscipliniškumo pojūtį.

Priešais tradiciją čia pat atsiveria ir jau anksčiau mano minėta technologija – 3D spausdintuvu sukurti Roko Dovydėno porceliano objektai. Gana kameriniai, tačiau savito žavesio turintys kūriniai iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik neįtikėtini – sunku patikėti, kad jų forma išgauta naudojant tokią šiuolaikinę technologiją. Vis dėlto kuo toliau, tuo labiau pastebiu, kad keramika nebėra vien tradicinių įrankių ir metodų sritis. Keramikai vis drąsiau eksperimentuoja su postmodernaus pasaulio technologijomis, pasitelkdama jas ne tam, kad atsisakytų senųjų metodų, o tam, kad praplėstų jų galimybes.

Po pasimėgavimo R. Dovydėno kūryba negaliu nepaminėti Ramutės Juršienės porceliano kūrinių, kuriuose ypač stipriai atsiskleidžia medžiagos lengvumo pojūtis. Parodoje akcentu tapęs kūrinys „Lašelis jūroje“ tarsi nušviečia visos ekspozicijos nuotaiką – lengvą it plunksna, švytinčią lyg pieno puta.

Likusi trečioji zona atveria kitą porceliano pusę – skulptūrinę, tvirtesnę, labiau susijusią su forma ir tūriu. Joje vyrauja iš pirmo žvilgsnio gana tvirti, tačiau porceliano lengvumą išlaikantys Ievos Rutės kūriniai „Ledo knygos“. Pakėlus akis, pamatau ant sienos pakabintus Kristinos Ancutaitės porcelianinius Nukryžiuotuosius, kuriuos papildo skaitmeninė vaizdo projekcija, o pavadinimas „Žiūrėjimo taškas“ dar kartą primena, kad šioje parodoje svarbus ne tik pats objektas, bet ir žiūrovo santykis su juo. Šioje zonoje akimirksniu žvilgsnį patraukia nuo apšvietimo atsispindintys veidrodiniai paviršiai.

Priėjusi prie Vilijos Kinderavičiūtės „Autoportreto“, susipažįstu su kūriniu, kurio atspirties tašku tapo vieną vasaros dieną autorės pastebėtas atspindys. Šis darbas natūraliai dera ir su pačiu parodos pavadinimu „Translucens“, kuriame atsiveria permatomumo, peršviečiamumo, šviesos ir atspindžio temos.

Šalia V. Kinderavičiūtės kūrinio šią istoriją pratęsia Dianos Grochovskos išdėstyti augalų žiedeliai, kviečiantys prisiminti praėjusią vasarą. Florą papildo ir fauna – Jurgitos Jasinskaitės darbai „Saulės pasisveikinimas. Pradžia“ – iš eilės į šiaurinę galerijos pusę sustatyti gyvūnėliai – drambliukai, liūtukai, lamos ir ožiukai.

Apėjusi parodą pagaunu save galvojant, kad porcelianas čia veikia ne tik kaip medžiaga, bet ir kaip nuolatinis pažinimo procesas. Kiekviena nauja forma, paviršius, šviesos ir šešėlio santykis tarsi sukuria naują minties jungtį. Daugiau nei 25 Lietuvos ir užsienio autorių pristatomi kūrybos rezultatai dar labiau paaštrina norą susipažinti su porceliano meno meistrais ir jų naudojamomis technologijomis. Galiausiai ši paroda leidžia į porcelianą pažvelgti ne kaip į trapią, baltą ir dekoratyvią medžiagą, o kaip į meistrystės lauką, kuriame susitinka medžiagos pažinimas, technologinis tikslumas, eksperimentas ir atsitiktinumas.

Darbas su kauliniu porcelianu – viena techniškai sudėtingesnių porceliano meistrystės sričių, reikalaujanti ypatingo medžiagos, formavimo, džiovinimo ir degimo procesų išmanymo. Būtent

todėl „Translucens“ galima laikyti ne tik kaip daugiau nei 25 autorių kūrybos pristatymą, bet ir kaip bandymą parodyti, kiek daug galima pasakyti viena medžiaga, jeigu ją iš tiesų gerai pažįsti.