Vis dėlto burtažodis apie kultūros svarbą regionuose vis dar kaip pamėklė sklando projektų vertinimo kriterijuose, gal todėl kasmet atrandame vis kitą Lietuvos kultūros sostinės vietą. Bet neverta pamiršti, kad kultūra ir kūryba šioje kūrybos visuomenės burtažodžiu papuoštoje kasdienybėje yra neišvengiama būtis. Ir nebūtina būti pretenzingu menininku (teatleidžia nepretenzingieji ir jų sudėtinga situacija, bet šįkart ne apie tai), nebūtina priverstiniais konkursais integruoti kultūrą visuomenei "iš viršaus", juk kartais būtų visai pravartu tiesiog imti ir statyti tiltus. Tai yra ne tik kūrybą paversti reprezentantu (arba apsiimti ją demonstruoti, aiškinti ir kritikuoti), tačiau kviesti būti jos dalimi.

Nauji "Mozaikos tiltai"

2017 m. balandžio–birželio mėnesiais VšĮ "Kultūros kiemas" iniciatorių Daivos ir Kosto Klimavičių dėka įgyvendino tęstinį projektą "Mozaikos tiltai". Kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos remiamas projektas bendram darbui sujungia vietos bendruomenes iš penkių savivaldybių ir penkių skirtingų institucijų. Šįkart organizatoriai tęsė mozaikos, jungiančios bendruomenę, principus.

Dalyvių grupės skirtinguose Lietuvos regionuose naudodamos mozaikos trencadis techniką, dekoravo 3D objektus – statybinius blokelius. Darbo rezultatas – bendras grupės darbas – iš mozaika dekoruotų statybinių blokelių sudėtas "Mozaikos tiltas" ir ne ką mažiau svarbesnis rezultatas – kolektyvinė kūrėjų paroda.

Kitaip tariant, Zarasuose, Rokiškyje, Kražiuose, Kintuose ir Juodkrantėje buvo suburta vietos bendruomenė tam, kad drauge išgyventų kūrybos impulsus ir sukurtų juos jungiantį tiltą. Nematerialumo svarba materialiomis priemonėmis.

Projektas baigėsi – ir tęsiasi

Statydami savuosius tiltus dalyviai penkias dienas drauge svarstė, kokia tema būtų aktualiausia jų vietai, patys dekoravo savo blokelius, iš kurių buvo sudedamas ir sukuriamas vienas bendras tiltas. Rodos, paprastomis priemonėmis projekto metu bendruomenė buvo įtraukta sukurti savosios vietos reprezentacinį meno kūrinį. Pati. Ne užsakius konkursą, ne statant oficiozinę dar vieną skulptūrą Vytautui, Mindaugui, Maironiui, Jonui Basanavičiui ar dar kokiam lietuviškajam reprezentantui, bet sudedant savąsias reikšmes į savo vietą.

Taip, tas vis kartkartėm mano minimas burtažodis, kultūros animacija arba bendruomenės menai įgijo formą ir kūną. Bendruomenė pati pasirinko, kas jiems yra kūryba, kokia yra jų vietos kultūra ir kaip sukurti ne asmeninį, tačiau bendrą meno kūrinį. O juk individų visuomenėje tai ne visada taip paprasta.

It iš vadovėlio vadovaujantis bendruomenės menų poreikiais nepabūgta integruoti skirtingo amžiaus asmenis į kūrybines grupes (nuo 6 iki 75 metų), mamos su vaikais, senjorai, visi prisilietė ir įdėjo savąja mozaikos dalį. Bet mes juk rezultatų siekiantys žmonės, kas iš to? Kelios dienos kūrybinio džiaugsmo, paroda, o kas toliau? O toliau suteikti įrankiai, galimybė pamatyti ir pažinti savąją gyvenamąją vietą iš kitos pusės, atrasti kolektyvinį kūrybos džiaugsmą, galbūt tęsti tai, kas pradėta. Svarbu suteikti pirminius įrankius ir galbūt bendruomenė toliau statys tiltus, nebūtinai mozaikos.

Bendrumo gimimas

Tad argi tarp išgrįstų parkų, trinkelių, sutvarkytų kultūros namų ir sostinėse (kultūros ir ne tik) lankomų parodų, spektaklių, kino filmų, diskusijų ir t.t., ir pan. mūsų nėra užvaldžiusi dostojevskiška arba kantiška grožio meilė? Grožio, kurį susikuriame patys, kuriam nereikia paaiškinimo, nes intuityviai jį jaučiame, kurio konceptualumas slypi asmeniniame jautrume. Iš to turbūt ir gimsta bendrumas. Be pretenzijos į aukštojo meno subtilybes.

Tiek tad tų tiltų, nutiestų per kelis mėnesius, sukuriant ir paliekant viltį, kad savaitės patirtis pavirs tolesniu bendruomenės katalizatoriumi, nepamirštančiu, kad kūryba – tai ne tik parodų ar teatrų salės, bet ir tai, ką sugebame sukurti ir po to nenuilstamai grožėtis. Vieną vakarą, dieną, savaitę ir visą gyvenimą. O tuomet gal visi miestai, miesteliai, kaimai ir gyvenvietės po truputį virs savo vietos kultūros sostinėmis. O iš pradžių buvo tiltas.