Sugiharos namuose – nauja interaktyvi ekspozicija: tikiu, kad čia atvyks daug japonų

Tikisi ankstesnės gausos

„Šiuo metu muziejuje atliekami remonto darbai. Jei viduje matote mūsų darbuotojus – prašome užeiti! Tačiau jei muziejus uždarytas, mielai priimsime iš anksto užsiregistravusias penkių asmenų ir didesnes grupes. Esame dėkingi už jūsų supratingumą muziejaus tvarkymo laikotarpiu“, – dar praėjusių metų pabaigoje ant Č. Sugiharos namo langų buvusio informacinio lapelio nebeliko.

Namas Vaižganto gatvėje ir vėl atviras visuomenei. Ketvirtadienio vakarą ekspozicija pristatyta išskirtiniams svečiams – į Kauną atvyko net keturi Lietuvoje reziduojantys ambasadoriai. Stebėdama vidun plūstančius žmones, Č. Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos narė, inicijavusi ir kuravusi muziejaus atnaujinimo projektą, Jurgita Garbaravičienė neslėpė, šios akimirkos labai laukusi.

„Juk sunku išgyventi, kai muziejaus durys uždarytos“, – J. Garbaravičienė vylėsi, kad ši vieta ir vėl susigrąžins ankstesnius turistų srautus.

Iki pandemijos muziejuje Vaižganto gatvėje kasmet apsilankydavo apie 20 tūkst. svečių iš Japonijos. To pakako, kad muziejus pats save išsilaikytų. Pandemija ir karas Ukrainoje lankytojų skaičių gerokai pakoregavo, muziejus išgyveno sunkmetį. Teko ieškoti naujų sprendimų, kurie šią istorinę ir kultūrinę erdvę padėtų atrasti naujiems lankytojams.

„Labai geri pokyčiai muziejuje, nemažai naujų dalykų. Tikiu, kad čia atvyks daug japonų“, – sėkmės naujame etape Č. Sugiharos namams linkėjo Japonijos ambasadorius mūsų šalyje Tetsu Ozaki.

Pabandykite: nuotrauka ne atminimui į šeimos albumą, o „gyvybės vizai“. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Muziejus pagal J. Kagan

Paskutinį kartą ekspozicija buvo atnaujinta prieš penkiolika metų, todėl dabar Č. Sugiharos namai verčia naują puslapį – lankytojų laukia su nauja ekspozicija ir privačiomis patirtinėms ekskursijomis.

„Daugiau koncentruosimės būtent į jas. Turime potyrių ekskursijų formatą, kur žmonės ateis šiek tiek už didesnę kainą, bet turės kokybišką laiką muziejuje“, – kalbėjo J. Garbaravičienė.

Maždaug dvi valandas truksiančios ekskursijų metu lankytojai klausysis įvairių istorijų, vaišinsis arbata ir japoniškais skanėstais. Patirtinė ekskursija žmogui atsieis 22 eurus. Bilietas be potyrių kainuos 8 eurus.

Kartais ir vieno žmogaus lemtingas sprendimas gali išgelbėti tūkstančius gyvybių. Mums labai svarbu perduoti šią žinutę.

Naujos ekspozicijos projektą parengė litvakų kilmės Jungtinės Karalystės menininkė Jenny Kagan. Gerai žinoma savo interaktyviais ir emocijas sužadinančiais meno projektais, naujajai Č. Sugiharos namų muziejaus ekspozicijai ji suteikė ne tik naują vizualinę raišką, bet ir gylį, atspindintį istorijos dramatizmą ir moralinės drąsos triumfą prieš blogį.

„Tai yra meilės ir vilties istorija, kurią noriu perteikti per meną ir emocijas,“ – ankstesniame savo interviu sakė menininkė, kurią kauniečiai turėjo progą pažinti 2022 m., kai Kaunas buvo paskelbtas Europos kultūros sostine.

Naująją ekspoziciją menininkė prilygino teatrui be aktorių, kur aktoriais tampa patys muziejaus lankytojai.

„Tad kaip suaktyvinti auditoriją, ką jiems įteikti žaisti? Tai gali būti kažkas skaitoma, kažkas liečiama, bet svarbu ne tik daiktai, bet ir kelionė. Manau, aš žinau, kokia ta kelionė, bet ji dar nelabai artikuliuota, nes tai pirmoji diena, kai pradedame mokytis. Tad dabar ekspozicija yra prieš auditoriją ir ši gali pradėti ją formuoti“, – susirinkusiuosius būti ne tik stebėtojais, bet ir dalyviais kvietė menininkė.

Įtrauki ekspozicija

Pagal J. Kagan parengtą projektą apsilankymą Č. Sugiharos namuose lydi du pasivaikščiojimai po miestą. Vienas atves į namą iš miesto centro, kitas vyks po apsilankymo ir pasakos likimus tų, kurie vizų negavo.

Ant šlaito Žaliakalnyje esančio pastato pagrindinis įėjimas veda į viršutinį jo aukštą, kur yra du kambariai. Viename jų įrengta ekspozicija, skirta diplomato gyvenimui, jo šeimai ir atsidūrimo Kaune istorijai. Šis kambarys primena šeimos svetainę, apstatytą tarpukario baldais. Čia galima paskaityti ištraukas iš diplomato žmonos memuarų, pasiklausyti muzikos, kuri pasigirsta vos tik spustelėjus pianino klavišą.

Kambarys greta leidžia iš arčiau dirstelėti į neramų 1939–1940 m. laikotarpį Kaune, kai Europoje prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o Lietuvos ateitis pavojingai balansavo ant peilio ašmenų. Projektoriuje sukasi to meto vaizdo įrašai, pasukus svirtelę įrenginyje ant medinio stalo, iš mikrofono pasigirsta pasakojimai lietuvių, anglų ir japonų kalbomis.

Ekspozicija tęsiasi apatiniame aukšte. Čia įrengtas Nyderlandų diplomato Kaune Jano Zwartendijko, kartu su Č. Sugihara išgelbėjusio tūkstančius gyvybių, kambarys su jo asmeniniais daiktais. Kiek tolėliau – sienos, nusagstytos ekranais, kurie į lankytojus kreipsis pabėgėlių istorijomis, autentiškais kelių žmonių liudijimais. Apatiniame aukšte duoklė atiduota ir Tomui Hildebrandui Prestonui. Gyvendamas Kaune Antrojo pasaulinio karo metais, nepaisant buvusio chaoso, jis parodė nepaprastą žmogiškumą. Jis suvaidino svarbų vaidmenį teikiant pagalbą bėgusiems iš nacių okupuotos Lenkijos, rėmė žydų emigraciją į Palestiną. Jam vadovaujant, Didžiosios Britanijos ambasada Kaune išdavė kritiškai svarbius kelionės dokumentus, įskaitant šimtus „Palestinos sertifikatų“. Prieš išvykdamas T. H. Prestonas paliko 400 tuščių sertifikatų žydų atstovams ir prižiūrėjo dar 800 oficialių sertifikatų išdavimą. Taip jis suteikė galimybę daugiau nei 1 tūkst. žydų pabėgėlių išsigelbėti nuo persekiojimo.

Ekskursija baigiama „gyvybės viza“, kurią nusifotografavę gali susikurti visi lankytojai. Būdamas Kaune, Č. Sugihara išdavė apie 6 tūkst. tranzitinių vizų.

Įtraukia: ekspozicija interaktyvi – klausoma, liečiama, jaučiama. Edgaro Cickevičiaus nuotr.

Kuria ateities planus

Č. Sugiharos namų muziejus yra vienas iš nedaugelio muziejų Lietuvoje, gimusių iš privačios iniciatyvos ir nėra išlaikomas valstybės. Per 25 metus Č. Sugiharos fondą ir muziejų aplankė gausios verslininkų, kultūros veikėjų ir politikų delegacijos. Čia buvo atvykusi ir Č. Sugiharos našlė Yukiko Sugihara.

Naująją ekspoziciją ir pokyčius muziejuje parėmė Olandijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Valstijų, Švedijos, Vokietijos, Japonijos ambasados, Lietuvos kultūros taryba, tarptautinis Č. Sugiharos namų išsaugojimo fondas, žmonės, neatlygintinai prisidėję įvairiais klausimais.

„Muziejus savo viziją ir aiškius tikslus turėjo visą laiką. Mums  svarbu išsaugoti tai, kas jau yra padaryta, išsaugoti iškilių asmenybių atmintį ir padarytus jų darbus, skleisti jų idėjas. Vis dar yra žmonių Lietuvoje ir Kaune, kurie nieko negirdėjo apie šį muziejų, todėl mes labai tikimės, kad mokyklos, jauni žmonės mus lankys ir, klausydamiesi kitokio istorinio pasakojimo, supras, kas šiandien vyksta pasaulyje. Kartais ir vieno žmogaus sprendimas gali išgelbėti tūkstančius gyvybių. Mums labai svarbu perduoti šią žinią. – Paklausta, ar, be naujos ekspozicijos, yra daugiau planų, J. Garbaravičienė kalbėjo puse lūpų: – Turime idėjų, vizijų, ką galima būtų plėsti. Tai ir japoniško sodo, ir kiemo tvarkymas. Kol kas tai tik vizijos, o dabar tikimės tiesiog muziejaus lankytojų srauto.“