Solistas J. G. Šmitas: devynios dešimtys metų, devynios dešimtys vaidmenų

Prasidėjęs karas blaškė šeimą iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal, o praūžus karo audrai jaunasis dainininkas atvyko į Kauną. Taip susiklostė, kad kelias jį atvedė į konservatoriją, kur jaunuolio mokytoju tapo garsus to meto operos solistas tenoras Juozas Babravičius. Konservatorijai persikėlus į Vilnių, ten išvyko ir G.Šmitas, kartu su žmona Marija Žilionyte ir ką tik gimusia dukra.

Išbandymas Rigoletu

Baigus mokslus jauna šeima buvo nukreipta į tuometį Kauno muzikinį teatrą. Tuo metu operos čia nebuvo statomos, tad solistas debiutavo Nazonės vaidmeniu Karlo Millöckerio operetėje "Gasparonė". Kai iš tuometės valdžios buvo gautas leidimas statyti operos žanro spektaklius, jaunajam dainininkui teko tikras iššūkis – Rigoleto vaidmuo Giuseppe's Verdi operoje "Rigoletas".

Muzikologas Vytautas Mažeika solisto 60-mečiui skirtame straipsnyje rašė: "Kurdamas vieną sunkiausių baritono repertuaro vaidmenų – Rigoletą, kuriam būtinas brandus meistriškumas, dainininkas maloniai nustebino žiūrovus, įveikdamas techninius šios partijos sunkumus. Laikui bėgant, Rigoletas, praturtėjęs ryškesnėmis vokalinėmis ir vaidybinėmis spalvomis, tapo ryškiu ir mėgstamu G.Šmito vaidmeniu."

Tuos laikus maestro puikiai prisimena: "Kertinis mano repertuaro vaidmuo – Rigoletas. Juo buvo paženklinta mano kelio Kauno muzikiniame teatre pradžia. Tai buvo pirmoji opera, pastatyta šiame teatre po ilgo laiko. Režisieriaus Rostislavo Andrejevo ir mano pastangomis operos žanras grįžo į Kauno muzikinį teatrą. Kartu su režisieriumi vykome pas tuometį kultūros ministrą, prašydami leidimo statyti operą. Svarstant, kokį spektaklį kurti, daug nulėmė mano įsiliejimo į trupę faktas, tad buvo pasirinkta Giuseppe's Verdi opera "Rigoletas", nes čia pagrindinio vaidmens atlikėjui – baritonui tenka didžiausias krūvis. Tai buvo tikras išbandymas, kurį išlaikiau. Ilgainiui šį vaidmenį labai pamilau, muzikinė medžiaga tiko mano balsui, personažo charakterį pavyko atskleisti išgyvenant Rigoleto dramą visa savo esybe. Kiti mano itin mėgstami vaidmenys – Figaro, Žermonas, Valentinas. Tai tikri baritono repertuaro perlai. Operose parengiau kone pusšimtį vaidmenų, išbandžiau įvairiausius amplua."

Scena, koncertai, mokiniai

G.Šmitas per ilgą teatralo karjerą, kuri vaidmenų aprėptimi ir skaičiumi gali būti lyginama su pasaulinę šlovę pelniusių baritonų pasiekimais, atsiskleidė kaip daugiaplanis atlikėjas, dainavęs ne tik operos, bet ir operečių bei miuziklų spektakliuose.

Išsiugdyta sceninė plastika padėjo sėkmingai kurti charakterinius vaidmenis. Interviu su muzikologu V.Mažeika dainininkas kalbėjo: "Dalyvaudamas operečių pastatymuose aš tam tikru požiūriu palengvinu savo egzistenciją operoje. Juk operetė, skatindama fizinį laisvumą, atlikimo grakštumą, greitesnę ir staigesnę reakciją, padeda operos dainininkui greičiau atsikratyti įvairių štampų, žadina jo kūrybinę vaizduotę, sceninio bendravimo betarpiškumą."

Solistas aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo Kauno muzikinio teatro meno tarybos narys, Kauno menininkų namų meno tarybos narys, Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas, dirbo konkursų vertinimo komisijose, ruošė ir skaitė pranešimus muzikos tematika. O kur dar įvairiausi koncertai, gastrolės Vilniuje, garsiausiose to meto Sovietų Sąjungos teatruose, Estijoje, Vokietijoje. Turininga solisto veikla buvo įvertinta padėkos raštais ir apdovanojimais, maestro pagrįstai didžiuojasi Nusipelniusio artisto ir Liaudies artisto garbės vardais, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu.

Į pedagogikos barus mokytojas įžengė prieš 52 metus. Ilgą laiką jis buvo Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos dainavimo skyriaus metodinės grupės pirmininku, vėliau dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kauno fakultete, vadovavo dainavimo katedrai, jam buvo suteiktas pedagoginis docento vardas.

Daugelis iki šiol teatrų ir koncertinių erdvių scenose dainuojančių maestro mokinių dėkingi jam už unikalią vokalo ugdymo metodiką, pagrįstą aktyvia, dinamiška vokalizacija ir psichologine motyvacija.

Apie pedagoginį darbą maestro kalba: "Pradžios tuometėje J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje gerai nebepamenu. Nuo to laiko mano klasėje buvo gausybė mokinių, kur jie dabar išsiblaškę, nežinau. Buvo toks nutikimas. Per žmonos laidotuves priėjo moteris, sako: "Aš Kiaupaitė, buvau jūsų mokinė." Tuomet buvo mergaičiukė, o dabar – brandi moteris... Tikrai nepažinčiau gatvėje sutikęs. Geri buvo laikai, visi buvome jauni, entuziastingi, pedagoginis darbas buvo įdomus, duodantis naudos ne tik mokiniams, bet ir mums, teatro solistams."

Iš ryškesnių konservatorijos mokinių jam įsiminę Algirdas Jacunskas, Vaidas Vyšniauskas, Vega Maščinskaitė, Raimondas Baranauskas, Kęstutis Jakštas.

"Geriau atmintyje išlikęs darbo Muzikos akademijoje laikotarpis. Daug mano studentų dainuoja teatruose, Kauno valstybiniame chore, kai kurie išsiblaškę po visą pasaulį. Visada maloniai atsimenu Artūrą Kozlovskį, Grigorijų Darandovą, Oktavijų Skučą, Genovaitę Bigenytę, Saulių Burneikį, Kęstutį Marčiulionį, Kęstutį Urboną, Antaną Kulakauską, Aurimą Raulinavičių ir daugelį kitų. Žinoma, akademijos studentai kur kas brandesni, ateina studijuoti su įgyta patirtimi, parengtimi, apsišarvavę reikiamomis žiniomis. Konservatorijos mokiniai – jaunesni, dar visiškai žali, bet viską lemia asmeninės jų savybės. Jei mokinys darbštus, turi prigimtinį balsą, muzikalumą – būtinai kažko pasieks", – įsitikinęs solistas.