Slapti teatro grimuotojų apžavai

Į akis krinta didžiuliai veidrodžiai, jaukūs krėslai ir gausybė šepetėlių, įrankių, kurių paskirtį ne visuomet įmanoma atspėti. Mane šiltai pasitinka trys grimuotojos: Monika Bertulė, Agnė Čivilienė ir Valdonė Razulienė, kurios ne tik dailina ir transformuoja aktorių išorę, bet ir saugo jų vidinę ramybę.

Komandinio darbo galia

Grimuotojų darbas neapsiriboja, kaip iš pradžių galėtume pagalvoti, vien tik grimu – jo specifika kur kas sudėtingesnė ir platesnė. Be makiažo, grimo meistrės privalo rūpintis ir plaukais, netgi konstruoti perukus, barzdas, ūsus. Kiekviena meistrė turi savo mėgstamą sritį, tačiau tikrasis teatro stebuklas gimsta bendradarbiaujant: moterys papildo viena kitą, dalijasi patirtimi, padeda viena kitai, kai susiduria su iššūkiais.

Griežtai skirstytis ar dalytis darbais nebūtų praktiška – meistrės privalo būti pasirengusi paruošti aktorių nuo pradžios iki pabaigos, užtikrinti, kad viskas būtų padaryta iki galo. „Viską darome“, – vieningai teigia grimuotojos. Išties, svarbiausias darbas yra laiku išleisti aktorių į sceną, nevėluoti, todėl darbų pasiskirstymas tik sulėtintų procesą. Laiku paruošti artistą kartais iš tiesų nelengva, nes aktoriai gali vėluoti, gali nutikti nelaimių ar tiesiog dėl jaudulio kilti nesklandumų. Jų pasitaiko dažnai. Nepaisant to, grimuotojos yra įpratusios prie netikėtumų ir sugeba išlikti ramios, profesionalios, kad ir kokia įtempta situacija būtų.

NKDT, L. Jansch asmeninio archyvo nuotr.

Nerašytas psichologo etatas

Grimuotojų komanda taip pat vieningai pripažįsta, kad jų darbe tenka pabūti ir psichologėmis. Grimo kambarys – tarsi paskutinė stotelė prieš aktoriui užlipant ant scenos, tad meistrėms neretai tenka matyti, kaip artistai kėdėje kartojasi tekstus, kaip verda jų emocijos. Įtampa dažnai jaučiama net per tokias subtilias detales kaip plaukai, kurie, pasak meistrių, dėl įtampos gali skleisti savotišką vibrato.

Pasitaiko situacijų, kai aktorius taip jaudinasi, kad visas grimas nubėga vos tik padažius; reikia ieškoti sprendimų, kaip nuraminti. Prireikia ir žolelių arbatos, ir varinių gertuvių energijai įkrauti, arba tiesiog ramios ir palaikančios atmosferos, kuri leidžia aktoriui atgauti pusiausvyrą.

Ar pasitaiko nesutarimų dėl grimo, šukuosenos vizijos? Aktoriai kartais ateina su savo vizija ar lūkesčiais, o grimuotojoms tenka pasitelkti saldžiakalbystę ir įtikinti pasitikėti jų darbo rezultatais ir dailininko vizija.

Atrodo, grimuotojos kambarys – slaptas psichologo kabinetas, kuriame emocijos tikrai ne mažiau dramatiškos nei scenoje. Aktorių jaučiama įtampa, jaudulys, kūrybiniai nesutarimai – visa tai dažnai tenka išgyventi ir suvaldyti dar prieš jiems užlipant ant scenos.

NKDT, L. Jansch asmeninio archyvo nuotr.

Spektaklio „Dorianas“ iššūkis

Nepaisant sudėtingų psichologinių niuansų, šiame darbe svarbiausia – techninis tikslumas. Grimuotojos darbas reikalauja susikaupimo ir didžiulio preciziškumo, o kalbintos Monika, Agnė ir Valdonė – vienos iš geriausių šioje srityje. Tačiau ir joms tenka susidurti su iššūkiais.

2022-aisiais NKDT pastatytas legendinio režisieriaus Roberto Wilsono „Dorianas“ – aukšto estetinio performatyvumo pasididžiavimas. R. Wilsonas garsėja preciziškumu, dėmesiu estetikai, taigi šio spektaklio grimas tapo vienu iš didžiausių iššūkių. Aplinkybės lėmė, kad spektaklio grimo ir perukų dailininkė Manuella Halligan negalėjo dalyvauti repeticijose Kaune, taigi M. Bertulė keliavo į Diuseldorfą, kuriame vyko šio spektaklio vokiškoji premjera, mokėsi tiesiogiai iš dailininkės.

Meistrėms įgūdžiai pravers: tikimasi, kad 2025 m. rudenį R. Wilsonas sugrįš kurti į NKDT.

Atsakomybės buvo išties daug, o procesas – varginantis. R. Wilsono repeticijos išsiskiria tuo, kad kasdien, visą repeticijų laikotarpį, aktoriai nuo pat pradžių iki pabaigos repetuoja su grimu ir kostiumais. Tai  neeilinė praktika, kuri, prasidėjus repeticijoms Kaune, kėlė grimuotojoms daug streso.

Kiekvieną dieną po repeticijų, trukdavusių iki 20 valandų, buvo išsakomos pastabos. Tuomet visa komanda grįždavo namo, o grimuotojos likdavo tobulinti techniką, perukus. Tačiau darbas nesibaigdavo teatre – M. Bertulė tęsdavo naktinį susirašinėjimą su M. Halligan, ieškodama sprendimų. Miegoti tekdavo labai mažai.

„Doriano“ aktorių Dainiaus Svobono ir Manto Zemlecko išvaizda taip pat reikalavo alteracijų, greito mąstymo ir prisitaikymo. Pavyzdžiui, M. Zemlecko perukas netiko aktoriaus bruožams, grimuotojos tai matė iš karto, tačiau jos negalėjo priimti sprendimų be dailininkės. Režisierius buvo pasibaisėjęs, todėl reikėjo intensyvių konsultacijų. Personažo perukas buvo peršukuotas net šešis kartus, kol galiausiai R. Wilsonas leido fiksuoti šukuoseną.

Dabar ne tik M. Bertulė, bet ir A. Čivilienė, V. Razulienė yra puikiai įvaldžiusios Dorianų grimą ir perukus. Kad galutinis atvaizdas būtų tobulas, aktoriai grimuotojų kėdėje praleidžia iki dviejų valandų.

NKDT, L. Jansch asmeninio archyvo nuotr.

Mokymai su M. Halligan

Rugsėjo pradžioje NKDT vyko atviri kvalifikacijų kėlimo mokymai kartu su dalininke, ilgamete R. Wilsono bendrakūrėje M. Halligan. Ši galimybė buvo proga Lietuvos teatrų grimuotojams ne tik susipažinti su dailininke, išmanančia garsiojo režisieriaus specifiką ir kuriančia ikoniškus mimų teatro įvaizdžius, bet ir tobulinti techniką. Meistrėms įgūdžiai pravers: tikimasi, kad 2025 m. rudenį R. Wilsonas sugrįš kurti į NKDT.

Meninis grimas – menų, technikos ir psichologijos derinys. Teatro grimuotojos sukuria nepriekaištingus aktorių kuriamų personažų įvaizdžius, padeda įveikti jaudulį. Kiekvienas potėpis ir kiekvienas sprendimas reikalauja ne tik meistriškumo, bet ir empatijos. Teatro užkulisiuose, grimo kambaryje vyksta emocinis ir kūrybinis stebuklas, o grimuotojų rankose gimsta ne tik personažai, bet ir pati teatro magija.