Prabyla apie pokyčius
Italų skulptoriaus Alessio Ranaldi kūrinyje „Jungtis“ viename taške susijungia keturios griežtos, kampuotos formos. Autorius sakė buvęs įkvėptas literatūros apie Lietuvos tarpukario epochą, tačiau idėja užgimė nuo vieno klausimo: ar tai, kas atrodo stabilu ir tvirta, gali pasikeisti?
„Atrodo, tarsi kokia nematoma jėga keistų šią geometrinę formą, taigi, mano atsakymas yra toks: pokytis yra įmanomas. Net ir tai, kas atrodo stabilu, gali pakeisti savo būvį“, – mintimis dalijosi A. Ranaldi.
Skulptūrą autorius apibūdino kaip vilties ir žvilgsnio į priekį simbolį ir teigė, kad kūrinio prasmę galima pritaikyti gyvenimui: „Viskas yra įmanoma.“
Pokyčio ir progreso idėją plėtojo ir Radoslavas Sultovas – daugiau nei 30 tarptautinių skulptūros simpoziumų dalyvavęs bulgarų skulptorius. 3 m aukščio kūrinį sudaro keturi vienas ant kito sustatyti granito kubai. Autoriaus teigimu, šie išskirtiniai, tačiau tarpusavyje susiję elementai įkūnija modernistinio optimizmo estetiką.
Autorius kviečia žiūrovus interpretuoti tarpukario paveldą, formuojantį miesto identitetą, ir susimąstyti apie nematomas jėgas, kuriančias matomus pokyčius. Skulptorius pabrėžė, kad jo kūrinys pagerbia amžiną Kauno siekį prisitaikyti, augti ir kurti.
„Ši skulptūra – tai fiziška nenutrūkstančios pažangos metafora, kviečianti gyventojus ir miesto svečius iš naujo atrasti Kauno modernizmo vertybes erdvėje, kurioje kiekvienas naujas pasiekimas tvirtai remiasi ankstesniu“, – sakė R. Sultovas.
Tarpukario Lietuvos ambicijas atspindi ir Sakartvelo skulptoriaus Aleksandre’o Phophkhadze’ės griežta geometrija ir švelniais kontūrais pasižymintis kūrinys. Autoriaus teigimu, tvirtas granitas įkūnija jaunos valstybės atsparumą, o atviros formos simbolizuoja laisvę ir norą tapti Europos kultūrinės erdvės dalimi.
„Akmenyje įamžinu viltį, judėjimą pirmyn ir dvasią, kuri pavertė miestą tarptautiniu modernizmo simboliu“, – sakė A. Phophkhadze.
Į pirmuosius Lietuvos pasiekimus krepšinio aikštelėje atsigręžė Gediminas Pašvenskas. Skulptoriaus kūrinį „Balansas“ sudaro keturios granitinės sferos ir ant jų užkeltas masyvus stačiakampis granito blokas. Akmeniniai rutuliai primena tarpukario architektūrai būdingus akcentus, o autorius pabrėžia, kad kūrinys – dedikacija Lietuvos krepšiniui ir pirmosioms šalies rinktinės pergalėms 1937 m. ir 1939 m. Europos čempionatuose.
Stasys Žirgulis atkreipė dėmesį į grėsmę tarpukario palikimui. Autoriaus teigimu, kurdamas skulptūrą jis mąstė apie privačių asmenų niokojamą modernizmo paveldą. „Norėjau parodyti architektūros likimą, kurį kartais lemia paveldo įstatymų nepaisymas“, – projekto idėją aiškino S. Žirgulis.
Skulptorius pabrėžė, kad jam rūpi miesto objektų ateitis, todėl šiuo darbu ragina išsaugoti palikimą ateities kartoms.
Modernizmo motyvai
Čilės skulptorius Diego Alejandro Arenas Rivas savo kūrinį apibūdino kaip miesto architektūros stebėjimo rezultatą. Autorius teigė, kad pastebėtas linijas jis stengėsi paversti organišku skulptūros elementu, o kūrinio forma įkūnija Nemuno ir Neries santaką ir medžio siluetą.
„Susijungiančios skulptūros formos atspindi svarbų laikotarpį, kai Lietuvai reikėjo susivienyti ir iš naujo kurti savo ateitį“, – pabrėžė menininkas.
Modernistinės architektūros motyvus tyrinėjo ir vokietis Rolandas Höftas. Jo skulptūra „Architektinė atminties forma“ – tai žaismas linijomis ir apvaliomis formomis, kurias autorius pastebėjo Kauno pastatuose. „Stengiausi sukurti atvirą formą, kad žiūrovas galėtų pasinerti į mano kūrinį“, – teigė R. Höftas.
Modernizmui daug įtakos padariusios Bauhauzo mokyklos elementus atspindi Algirdo Kuzmos skulptūra. Autorių įkvėpė bauhauzui būdingos matematinės formos, todėl kūrinio struktūroje jis pritaikė metrinį ritmą ir proporcijų kodą.
A. Kuzma teigė, kad skulptūrai jis taikė griežtas taisykles, o sau išsikėlė iššūkį – nužmogintoms plokštumoms suteikti meninę formą. „Galbūt tai rizikingas projektas, nes čia nėra tradicinio grožio, kokio žmonės greičiausiai tikisi. Tačiau man tai yra bandymas sukurti meno kūrinį be meno“, – sakė jis.
Algimanto Šlapiko skulptūrą „Kodas 1932“ sudaro du vertikaliai vienas priešais kitą pasvirę elementai, kurie pasižymi tarpukario architektūrai būdingu sienos lenktumu ir atspindi Kauno centrinio pašto motyvą.
Bendras skulptūros siluetas formuoja spynos pavidalą. Autoriaus teigimu, spyna simbolizuoja modernizmo paveldo apsaugą, o kūrinio pavadinime minima Kauno centrinio pašto iškilimo data kartu tampa ir šios spynos kodu.
Kviečia gyvai patirti meną
Japonų skulptorius Hiroyuki Asakawa pristatė akustinį „telefoną“ iš akmens. Dvi skulptūros dalys bus pastatytos 15–30 m atstumu viena nuo kitos, jos veiks veidrodinio teleskopo principu ir leis žmonėms susikalbėti iš tolo. „Pastatytos viena prieš kitą skulptūros dalys veikia kaip mikrofonas ir garsiakalbis“, – sumanymą aiškino skulptorius.
Šia skulptūra autorius kviečia auditoriją dialogo ir viliasi, kad vis daugiau žmonių supras pokalbių svarbą. „Pasaulyje gausu konfliktų ir karų. Noriu perduoti žinią, kad vieniems kitus gerbti ir priimti mūsų skirtumus yra gyvybiškai svarbu“, – tvirtino H. Asakawa.
Funkcionalios skulptūros pavyzdį siūlo ir italų autorius Luca Marovino – iš granito bloko menininkas iškalė žaislinį automobilį, kurį galima pritaikyti ir kaip suoliuką. Skulptorius teigė, kad taip jis žaidžia kontrastu tarp monumentalaus akmens ir nerūpestingos vaikystės.
Kaip tvirtino autorius, skulptūra skatina susimąstyti apie judėjimo ir ramybės santykį. „Automobilis įkūnija kelionę, greitį ir norą judėti tolyn. Priešingai – suoliukas simbolizuoja pauzę, susitikimą ir stebėjimą“, – kūrinio idėją apibūdino L. Marovino.
Skulptorius ragina prisėsti ir apmąstyti ant kūrinio iškaltą frazę „Make art / Any way“ („Kurk meną / Bet kaip“), kuri tampa atvira deklaracija apie meno laisvę. „Menas gali būti monumentalus arba minimalistinis, ilgalaikis arba kasdienis, rimtas arba žaismingas. Jis gali gyvuoti muziejuje arba miesto kampelyje“, – apie kūrybos ribas samprotavo italas.
Jauniausias simpoziumo dalyvis, trisdešimtmetis Kemalas Kahvecis iš Turkijos, atsisako funkcionalios skluptūros koncepto. Kūriniu „Per pusiausvyrą“ jis nagrinėja masės ir tuštumos santykį. Įkvėptas paprastos ir geometrinės modernizmo kalbos, skulptorius siekia auditorijai atverti nematomas jėgas: gravitaciją, vėją ir laiko tėkmę.
Autorius pabrėžė, kad skulptūros išpjovos leidžia šviesai, orui ir žmogaus kūnui tapti kūrinio dalimi. „Tarpai kuria atvirumo pojūtį, o visapusiškai pasinerti į kūrinį įmanoma tik žiūrovui žengiant pro jas ir judant aplinkui“, – teigė K. Kahvecis.
Darbo su granitu subtilybės
Granitas – viena kiečiausių skulptūroje naudojamų uolienų, todėl menininkams jis kelia nemažai iššūkių ir reikalauja preciziškos technikos. Prieš pradedami darbą skulptoriai turi pasiruošti mastelio maketą ir tiksliai suplanuoti pjūvius. Vis dėlto dauguma simpoziumo dalyvių granitą vertina. R. Höftas teigia, kad dėl kietumo ir sudėtingo apdirbimo granitas priklauso aukščiausios klasės medžiagoms.
Šiam požiūriui pritaria ir K. Kahvecis. Jo teigimu, nuo darbo pradžios granitas reikalauja kantrybės ir tikslumo, tačiau skulptorius vertina akmens tvirtumą. „Medžiaga turi savo charakterį, tad menininkas turi dirbti išvien su ja, o ne primesti jai formą“, – apie darbo su granitu specifiką pasakojo turkų skulptorius.
Autorių darbo aikštelėje buvo galima pastebėti skirtingus granito atspalvius, kuriuos lemia skirtingos akmens rūšys. S. Žirgulis savo skulptūrai pasirinko gilaus raudono atspalvio granitą – raudona spalva išsiskiria žaliuojančio parko fone ir apsaugo nuo saulės spindulių žiemos metu. „Atspindys, reflektuojantis nuo sniego dangos, sunaikina krintantį šešėlį, taip skulptūra miršta. Aš pabėgu nuo atspindžio įtakos“, – aiškino S. Žirgulis.
Akmens spalvos gylį veikia ir jo apdirbimas – šlifavimas arba poliravimas. Nors darbas su granitu reikalauja aiškaus plano nuo projekto pradžios, proceso metu kai kurias detales galima keisti – G. Pašvenskas planavo skulptūrą poliruoti ir atidengti dalį jos spalvos. Dirbdamas skulptorius pastebėjo, kad naudojama įranga paliko žymių, kurias poliravimas panaikintų. „Mašina palieka gražiausių rievių, kurios primena krepšinio kamuolį. Paliksiu taip, nes tai atitinka mano idėją“, – sakė skulptorius.
Patirtis simpoziume
Paklausti apie patirtį bendroje kūrybos erdvėje, simpoziumo dalyviai džiaugėsi galimybe bendrauti, dalytis įžvalgomis, patarimais ir technologijomis. „Žmogus yra ne tik mokytojas, bet ir mokinys, taigi simpoziumai visada yra labai naudingi. Įdomu pažiūrėti, kaip dirba kiti“, – sakė A. Šlapikas.
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Kauno skyriaus pirmininkė Rebeka Bruder neslėpė: organizuojant simpoziumą iššūkių netrūko. Daugiausia rūpesčių kėlė specifinių įrankių stoka, o rugpjūčio pabaigoje praūžusi audra privertė organizatorius išardyti ir vėl iš naujo surinkti darbui paruoštas palapines.
Vis dėlto R. Bruder pabrėžė simpoziumo vertę menininkams. „Užsieniečiai parodo tam tikras technikas, kurių mes galbūt nesugalvotume. Tokie mainai atneša daug naudos patiems mūsų skulptoriams“, – teigė pirmininkė.
S. Žirgulis tarptautinį skulptūros simpoziumą vadina Kauno renesansu ir teigia, kad, R. Bruder vadovaujant, LDS Kauno skyrius sujudino ne tik Kauną, bet ir Lietuvą. „Turime didžiuotis savo miestu, kad vyksta tokie dalykai ir atveriame sau langą į pasaulį“, – pabrėžė skulptorius.
(be temos)