Šiuolaikinio Narcizo atspindžio paieškos

Pernai tapęs Kauno miesto kamerinio teatro organizuojamo konkurso „Išeities taškas“ laureatu, prieš kelerius metus – tarptautinio Italijoje vykstančio Spoleto festivalio „Festival dei Due Mondi“ laureatu, ką tik iš Kyjivo grįžęs režisierius oranžerijoje papasakos Ovidijaus „Metamorfozėse“ aprašytą Narcizo mitą.

Pasak menininko, dar studijų metais jį sužavėjo pats kūrinys, jame atskleidžiamų santykių aktualumas šiuolaikiniame pasaulyje, nors apie spektaklio sukūrimą tada nebuvo pagalvojęs. Visgi pirmą kartą festivalio organizatorių pakviestas vasarą apsilankyti oranžerijoje intuityviai pajuto, kad šis mitas gali tapti viso spektaklio leitmotyvu.

„Metamorfozės“ – prieš daugiau nei 2 tūkst. metų garsiausio Romos imperijos poeto parašyta poema. Ji susideda iš penkiolikos giesmių, kuriuose apdainuojami garsiausi Antikos laikų mitai. Mitus vienijantis leitmotyvas – dėl personažų kaltės, noro, ar kitų priežasčių įvykstanti metamorfozė, kurios metu herojus pakeičia savo fizinę formą. Šis formos kismas – ne tik simbolinis pasivertimas, tačiau ir savotiška sielos kelionė, reinkarnacija.

„Spektaklis interaktyvus, jo dalyviai galės laisvai vaikščioti po oranžeriją ir patys nuspręsti, kurioje erdvėje jie tą akimirką nori būti. Tai ne linijinis pasakojimas, atsakymų nepateiksime: bendrą paveikslą kiekvienas dalyvis galės susidėlioti pats. Šiame kūrinyje siekiu Narcizo mitą dekonstruoti: paimti atskiras jo sudedamąsias dalis, temas, pavyzdžiui: grožis, laikas, manija, ir jas vizualizuoti tarsi paveikslus. Botanikos sodo oranžerija – tam labai tinkama erdvė. Ji suskirstyta į atskirus kambarius, kuriuose žiūrovus pasitiks vis kita vizija“, – apie spektaklio idėją pasakoja K. Zajauskas.

Tai ne linijinis pasakojimas, atsakymų nepateiksime: bendrą paveikslą kiekvienas dalyvis galės susidėlioti pats.

Narcizas – išskirtinio grožio jaunuolis, upelyje pamatęs ir įsimylėjęs savo atvaizdą. Apimtas karštos, tačiau bevaisės meilės, jis praleidžia dienas stebėdamas savo atvaizdą, kol galiausiai miręs jis atgimsta gėle. Dėl savo ypatingo grožio sugebantis sužavėti beveik kiekvieną nimfą ar deivę, visgi mitologinis veikėjas yra pilnas egoistiškumo, išdidumo ir puikybės, už kurią galiausiai ir yra nubaudžiamas.

Teatro festivalis „Namas Nr. 5“ kiekvieną kartą programai sukurti ir ją įgyvendinti parenka netradicines teatro erdves, o unikalūs spektakliai jose parodomi tik vieną kartą. Šįkart pasirinkta VDU Botanikos sodo oranžerija imponuoja ir K. Zajauskui.

„Oranžerija yra tarsi atskiras pasaulis: joje kuriamas netikras, dirbtinis grožis, nors ir iš gyvų augalų. Juk jie mūsų sąlygomis negalėtų gyvuoti. Pasirodyme siekiu konflikto ir su pačia erdve, noriu demaskuoti jos netikrumą, atskleisti dirbtinumą. Kartu kalbu ir apie šiuolaikinį žmogų – šiuolaikinio narcizo atspindį. Kiek tame atspindyje yra tikrumo, kiek paviršutiniškumo, vartotojiškumo“, – pasakoja režisierius.

K. Zajauskas ieško santykio tarp šiuolaikinio žmogaus ir Antikinėje Graikijoje suformuotos sąvokos „kalokagatija“. Verčiant iš lotynų kalbos kalos – gražus, gathos – doras. Graikų kultūroje grožis ir dorybė buvo ne tik estetiniai idealai, tačiau ir tobulo žmogaus vizija: harmonija tarp išorės ir sielos. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, sielos ir išorinio grožio santykis tampa itin įdomia tyrimų tema, į kurią ir gilinamasi šioje vizualinėje kelionėje.