Kas mus, žiūrovus, traukia į spektaklį, vykstantį apleistame name, forte, miške ar net turguje? Kokios patirties įgyja menininkai, kurdami tokioms ir tokiose erdvėse?
Apie tai kalbamės su netradicinio teatro festivalio „Namas Nr. 6“ dalyviu, režisieriumi Karoliu Zajausku. Lygiai prieš metus jis pastatė netradicinį spektaklį – vizualinę kelionę „Narcizas“, vykusią Vytauto Didžiojo universiteto Botanikos sodo oranžerijoje. Netradicinį spektaklį „Narcizas“ oranžerijoje galima bus išvysti lapkričio 27–30 d. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
– Praėjo metai po „Narcizo“ premjeros. Šiemet jis bus dar kartą rodomas kelis kartus lapkričio pabaigoje. Buvo laiko įvertinti, pažiūrėti atsitraukus, atslūgus emocijoms. Koks Tau pasirodė „Narcizas“?
– Man tai brangus darbas, kuris buvo kuriamas asmeniškai svarbiu laiku. Norint pabaigti statyti šį darbą, teko važinėti tarp Kyjivo ir Kauno. Laikas Ukrainoje tuo metu tapo labai svarbus ieškant savosios „Narcizo“ interpretacijos. Galvoje vis dar ryškiai regiu to laikotarpio vaizdinius, vizijas iš to miesto. Šis darbas man yra tarsi antikinis sapnas, o to sapno laidininku tampa Botanikos sodas. Labai džiugu, kad šis spektaklis davė impulsą atsirasti antram spektakliui, savotiškam tęsiniui, kurį pavadinome „Echo“. Jį kūrėme ir pristatėme kartu su kompozitoriumi Natu Kunu. Premjera įvyko Zapyškio senojoje bažnyčioje. Planuose yra ir trečioji dalis, kuri užbaigtų Ovidijaus „Metamorfozių“ trilogiją.
– Kokiam žanrui „Narcizą“ galima priskirti? Ko gali spektaklio dalyvis tikėtis arba, priešingai, nesitikėti?
– Šiomis dienomis turbūt darosi sunku nusakyti dažno spektaklio žanrus. Žanro grynuolių lieka vis mažiau ir mažiau. Tai eksperimentinis spektaklis. Nors šiuo kūriniu nesiekėme perpasakoti mito istorijos, tačiau būtų pravartu susipažinti su pačiu mitu ir jo autoriumi. Ovidijaus „Metamorfozėse“ aprašytas berniukas įsimyli savo atvaizdą ir jį ištinka beprotystė, o jis pats transformuojamas į mažą, gražią gėlę. Mūsų spektaklyje svarbiausia tema tampa atspindžio analizė.
Botanikos sodo oranžerija dalijama į šešis kambarius, kuriuose žiūrovas gali atrasti šešis gyvus paveikslus. Žiūrovui paliekama absoliuti laisvė: jis pats gali nuspręsti, kiek laiko nori praleisti prie vieno ar prie kito paveikslo. Paveikslų eiliškumas čia neturi esmės. Tai labai meditatyvus spektaklis, kuriame žiūrovui paliekama teisė sujungti dramaturginius spektaklio taškus.
– „Narcizas“ buvo pirmasis Tavo darbas netradicinėje erdvėje. Kaip jį vertini? Kokios patirties jis suteikė?
– Man tai buvo išlaisvinanti patirtis. Kuriant už teatro ribų įkvėpimo šaltiniu neišvengiamai tampa pati erdvė. Ji diktuoja praktiškai viską – turi būti tik pastabus ir atviras tam, ką erdvė siūlo. Botanikos sodo oranžerija jau pati yra nuostabi. Pamenu, kad kaskart, atėjus ten, ji man atsiskleisdavo vis kitokia. Jei lauke leidžiasi saulė – ji pribloškia tave savo grožiu, jei lauke lyja – ji pasidengia rūku, tampa drėgna ir paslaptinga. Gal šiemet, lapkričio pabaigoje, kai vėl rodysime spektaklį, bus sniego – įdomu, kokia oranžerija mums pasirodys tada.
– Tavo darbas kinematografiškas, fragmentiškas, žiūrovas pats turi aktyviai dalyvauti, jeigu nori susidėlioti istoriją. Ką patartum spektaklio dalyviui, kuris dar niekada nebuvo tokio tipo spektaklyje?
– Spektaklio atmosfera, aplinka yra sukurta kaip lėtas, meditatyvus sapnas. Būčiau labai laimingas, jei kiekvienas žiūrovas atrastų savo autentišką būseną spektaklio metu – nesvarbu, ar tai būtų bandymas įminti visas mįsles, ar tiesiog leidimas sau sustoti ir pabūti sapno dalimi.
– „Narcizą“ statei ką tik pabaigęs studijas. Kodėl tokia tema? Kodėl mitai? Ar ateidamas į oranžeriją jau žinojai, kad nori statyti būtent „Narcizą“? Ar pati erdvė pasufleravo?
– Nuo pat vaikystės mėgau antiką. Čia – mano senelių nuopelnas. Jie yra istorikai, tad nuo pat mažų dienų versdavo skaityti visokias rimtas knygas. Pirmoji buvo apie Heraklio nuotykius, vėliau – ir kitos, supažindinusios su antikiniu panteonu. Paauglystėje visa tai buvau pamiršęs, tačiau, kai įstojau studijuoti į Gintaro Varno kursą, turėjau išklausyti ilgiausių paskaitų apie antiką ir meilė, aistra šiai temai sugrįžo. Dar studijų metais norėjau pastatyti Ovidijaus „Metamorfozes“, tad laukiau progos. Botanikos sodas pasirodė ideali vieta šiam norui įgyvendinti.
– Koks tavo santykis su šia tema? Ar savo atspindyje matai nors šiek tiek Narcizo?
– Spektaklyje siekiame žvelgti į globalias problemas, tačiau globalios problemos susideda iš individo problemų, tad kiekviename atspindyje, žinoma, matau ir dalelę savęs.
Naujausi komentarai