Scenoje su teatro aristokrate J. Onaityte

Žiūrovų sielų gydytoja

Kiekvieno spektaklio metu J. Onaitytė kviečia žiūrovą kartu pasinerti į kelionę po vidinio pasaulio labirintus ir pamiršti viską, kas dedasi aplink. Būdama scenoje užburia meistriškumu, mezga artimą ryšį su auditorija ir atlieka jai pačiai, kaip menininkei, itin svarbią misiją – ne pažeisti, o gydyti žiūrovo dvasią.

Šią atsakingą užduotį teatro ikona vykdo jau nuo 1976 m., pradėjusi dirbti tuomečiame Kauno dramos teatre. Menininkei teko repetuoti su garsiausiais Lietuvos režisieriais: Gyčiu Padegimu, Eimantu Nekrošiumi, Jonu Jurašu, Jonu Vaitkumi, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu. Bendrą kalbą rado ir su jaunosios kartos režisieriais: Aleksandru Špilevojumi, Aidu Giniočiu, Agniumi Jankevičiumi, Pauliumi Markevičiumi, Agne Dilyte, Agne Sunklodaite, Artūru Areima.

Sukūrusi daugiau nei pusšimtį skirtingų personažų, iš kurių galima išskirti Elzę „Duokiškio baladėse“ (rež. E. Nekrošius), Verą „Paskutiniuosiuose“ (rež. J. Vaitkus), Eglę „Šarūne“ (rež. J. Vaitkus), Teklę „Kreditoriuose“ (rež. G. Padegimas), Emilę „Mūsų miestelyje“ (rež. G. Padegimas), Kesoniją „Kaliguloje“ (rež. J. Vaitkus), Aną Reginą „Smėlio klavyruose“ (rež. J. Jurašas), Kristiną „Gedulas tinka Elektrai“ (rež. G. Varnas), žiūrovams įsiminė kaip gilių psichologinių vaidmenų atlikėja, narpliojanti sudėtingus gyvenimo uždavinius.

Ypač svarbus ironijos persmelktas Hedos personažas „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas), pareikalavęs daug fizinių ir dvasinių jėgų. Taip pat J. Onaitytė yra sukūrusi virš 20 vaidmenų kine ir televizijoje, iš kurių giliai atmintyje įsirėžė Anita „Raudonmedžio rojuje“ (rež. B. Talačka), Blanša „Geismų tramvajuje“ (rež. J. Sabolius), Moteris filme „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. A. Puipa).

Spindulys: būdama besąlygiško atsidavimo savo profesijai, pagarbos žiūrovams pavyzdys, J. Onaitytė įkvepia tiek scenos partnerius, tiek vėlesnių kartų kolegas. / D. Stankevičiaus nuotr.

Savitas talentas

Veikėjų charakteristikas lemia J. Onaitytės gebėjimai – tikriausiai niekas negalėtų jos pakeisti. Aktorė pasižymi savita scenine esatimi, balsu, plastika ir skvarbiu žvilgsniu, paliečiančiu žiūrovą iki pat sielos gelmių.

Nenuilstamas darbas ir talentas įvertintas ne vienu aukščiausiu teatro apdovanojimu. 2009 m. menininkė laimėjo „Sidabrinę gervę“ už antraplanį vaidmenį filme „Duburys“ (rež. G. Lukšas), 2014 m. įteiktas Kultūros ministerijos apdovanojimas „Nešk savo šviesą ir tikėk“ ir Santakos garbės ženklas, 2015 m. už Motinos vaidmenį spektaklyje „Aušros pažadas“ nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“, o 2020 m. pagerbta LDK Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

1999 m. jai įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija, buvo išrinkta Įsimintiniausia Kauno menininke, apdovanota „Kristoforo“ premija. Peržvelgus aktorės kūrybinį kelią, ji iškyla kaip įkvepianti asmenybė, besąlygiško atsidavimo savo profesijai ir teatrui pavyzdys kitoms aktorių kartoms.

Atlikdama vaidmenį stengdavosi ne parodyti save, o perteikti emocijas, kūrinio temą.

Pasverianti žodį

Asmeniniame gyvenime aktorė yra dukra, sesuo, mama, dviejų anūkių močiutė. Ramybės ir poilsio po alinančių repeticijų skubanti į Veliuoną, mėgstanti knygas, klasikinės muzikos koncertus, gamtą.

Gal kam nors atrodo uždara, nes pastaraisiais metais retai dalijo interviu ir nemėgsta kalbėti apie būsimą vaidmenį prieš premjerą. Ne dėl išdidumo – naujai kuriamas vaidmuo dar toks trapus, lyg besikalantis daigelis, tad kaip jį apnuoginti? Yra ir atvėrusi savo širdį, atviravusi apie savo gyvenimą įvairių leidinių ir laidų kūrėjams, yra ir šmaikščiai pajuokavusi, tad kartotis nenori. „Manau, kad pasakytas žodis turi įkvėpti žmogų“, – įsitikinusi aktorė.

Interviu su menininke saugomi teatro archyve – segtuvuose suguldyta jų visa galybė. Patys ankstyviausi jau sunkokai įskaitomi – laikraščio popierius pageltęs. Tame pačiame teatro archyve sudėti ir lapai su J. Onaitytės ranka rašytomis eilėmis. Tai maža aktorės paslaptis: po sunkių repeticijų, gyvenimo etapų tekstai tarsi išsprogdavo. Kūryba niekur nepublikuota, tik fragmentais sudėliota 50 metų jubiliejui skirtame leidinėlyje. Tad kelios eilutės tiesiog prašyte prašosi pacituojamos šia proga: „Gyvenimas – tik tiek, / Kiek mes gyvename (ir kaip)!!! / Gyvenam?! – nejaugi? / atsigręžkime…“

Kai mes būsim jauni. / D. Stankevičiaus nuotr.

Reikli sau pačiai

Jubiliejai J. Onaitytę pasitinka karštuoju laikotarpiu. Įsisukusi į darbų verpetą, 50-metį paminėjo tik balandį, nes vasarį vyko intensyvios G. Varno statomo „Nusikaltimo ir bausmės“ repeticijos. 60-mečio proga fortūna dovanojo režisieriaus A. Jankevičiaus spektaklio „Gentis“ kūrybos procesą.

Pasitinkant 70-metį menininkei tarsi kortų kaladėje iškrito itin kūrybinga savaitė – net keturis kartus bus rodoma publikos beprotiškai pamėgta naujausia premjera „Kai mes būsim jauni“ (rež. A. Špilevojus). Kadangi aktorės mintys sukasi apie vaidmenį, o ne jubiliejų, scenos kolegos pasidalijo kartu praleistomis akimirkomis, kalbėjo apie J. Onaitytės profesionalumą ir ištikimybę teatrui.

Aktorė Vilija Grigaitytė: „Scenoje su Jūrate... Scenos romantike... Aristokrate... Ištikimai gyvenančia teatru ir atsidavusia antrai savo šeimai – mūsų teatrui. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje dar išsaugotos trupės ir repertuarinis teatras. Juk koks brangus tas tęstinumo momentas, kai iš vyriausiųjų menininkų patirties semiasi jaunesnės kartos, perima tradicijas, kad jaunimas gali repetuoti su tokia aktore kaip Jūratė.

Negaliu kalbėti apie Jūratės aktorystės virtuvę, bet pasakysiu tiek, kad visi jos vaidmenys iškentėti, išieškoti, išjausti, išgyventi, perskaityta visa įmanoma literatūra apie autorių, laikmetį, personažą. Scenos partnerės buvome tik keletą kartų, tačiau visi kūrybos procesai vienaip ar kitaip įsiminė. Visada žavėjausi Jūratės reiklumu sau, užsispyrimu ir gebėjimu kartais net per naktį „pagimdyti“ personažą.

Smėlio klavyrai. / D. Stankevičiaus nuotr.

Kiek prisijuokta jaunystėje kartu repetuojant „Taip pražuvo Guska“ (rež. G. Padegimas), valandų valandas kalbėta telefonu kuriant vaidmenis „Hedoje Gabler“ (rež. G. Varnas). Dabar atrodo, kad ne mes tai patyrėme. Gyvenome diena iš dienos, kurios atnešdavo visko: lūkesčių, liūdesio, džiaugsmo, vilties, nevilties, ir štai praėjo jau kone pusė amžiaus viename grimo kambaryje.

Keista, beveik pusės amžiaus teatras nugrimzdęs prisiminimais Jūratės sielos kertelėse, o nė vienam teatrologui nekyla noras ištraukti tuos prisiminimus iš užmaršties ir suguldyti į tekstus visas tas neįkainojamas aktorystės patirtis, kurios, neabejoju, būtų labai įdomios jaunesniesiems. Linkėdama Jūratei dar ilgai džiuginti žiūrovus, dėkoju už, nors ir epizodišką, buvimą kartu.“

Aktorius Liubomiras Laucevičius – dažnas J. Onaitytės scenos partneris, kartu sukūręs pačių įvairiausių vaidmenų – nuo romantiškų, dramatiškų iki senolių. „Ji viską atlieka preciziškai. Repeticijų metu mandagia forma sako pastabas, yra priekabi, jei netyčia ištari ne tą žodį, kuris parašytas. Jūratė itin pareiginga, visada tesi duotus pažadus“, – sakė aktorius.

Režisierius G. Padegimas J. Onaitytės kūrybos kelią atidžiai stebi, paties žodžiais, tai iš arčiau, tai iš toliau. „Tai kaip režisierius ar scenos partneris „Mūsų miestelyje“, tai kaip žiūrovas – nuo jos Džeinės „super ekstra moto grafo auto ultra siautulingoje“ „Merėje Popins“ iki stojiškos Almos naujausioje premjeroje „Kai mes būsim jauni“. Tikriausiai septynis kartus buvau spektaklių NKDT ir Lietuvos televizijoje, kuriuos ji sudvasino talentinga vaidyba, režisieriumi", – sakė G. Padegimas, atkreipdamas dėmesį į, jo nuomone, tik J. Onaitytei būdingus bruožus.

Jūratės Emilė „Mūsų miestelyje“. Trumpam grįžusi iš anapusybės į 11-ojo gimtadienio dieną (beje, Emilė, kaip ir Jūratė, yra gimusi vasario 11 d.), klausia Režisieriaus: „Ar žmonės supranta gyvenimą, kiekvieną jo mirksnį, kol dar gyvena?“. „Ne, – atsako Režisierius. – Tik šventieji ir poetai, kartais.“ Tas didelių, gilių akių klausiamas žvilgsnis man, Režisieriui, įstrigo visam gyvenimui. Atliekant vaidmenis, nesvarbu, kokie skirtingi būtų, Jūratės žvilgsnis tarsi krypsta už kasdienybės ribų, konkrečių aplinkybių, partnerių, bandydamas pro buities apnašas įžvelgti būties kontūrus... Jos plastika man visada asocijuojasi su secesinių portretų herojų netikėtais, sinkopiniais judesiais, o balsas tarsi sklinda iš kitos erdvės. Jūratės Alma, paženklinta karčios patirties ir, anot poeto, „įvaldžiusi išsiskyrimo meną“, tarsi sako mums, kad aktorė gyvenimo ir kūrybos kelyje jau įžvelgė dalį didžiųjų būties paslapčių, bet tai labai asmeniška, nenusakoma žodžiais, lyg tolstanti horizonto linija, – sakė režisierius. – Belieka dėkoti Jūratei, kad tiek daug metų skatina kartu su ja keliauti tuo paslaptingu keliu į mūsų sielų paslaptis ir tikėtis, kad tas kelias, net pasibaigus žemiškajai kelionei, niekada nesibaigs.“

Kreditoriai. J. Onaitytė ir V. Masalskis. 1981 m. / D. Stankevičiaus nuotr.

Prioritetas – vaidmenims

Aktorius Valentinas Masalskis – jubiliatės bendrakursis. „Kartu baigėme konservatoriją, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Jūratė yra beprotiškai atsidavusi darbui, visada susitelkusi į vaidmenį, fanatikė. Tai jos išskirtinumas – viską meta į šalį ir stengiasi visą save atiduoti kuriamam personažui, – sakė V. Masalskis. – Kiek teko dirbti kartu televizijoje, kine ir teatro scenoje, galiu pasakyti, kad tai partnerė, su kuria nuolat vyksta abipusis bendravimas – ji ne tik daug duoda, bet ir girdi tave. Jei pasiūlai kitą intonaciją ar judesį, priima. Jūratė vaidmenį labai gerai išanalizuoja, stengiasi suprasti. Manau, kad ji visada pamildavo savo vaidmenis. Pamildavo daugiau negu pačią save.“

J. Onaitytė niekada nebuvusi užvaldyta puikybės ar egoizmo. „Visada girdėjo, ko iš jos norima. Atlikdama vaidmenį stengdavosi ne parodyti save, o perteikti emocijas, kūrinio temą. Paprastai moterims scenoje svarbu atrodyti gražiai, pasipuošti, bet Jūratė rūpinosi tik tuo, kaip atskleisti vaidmenį. Tai, ką įvardijau, yra svarbiausia jos asmenybės pusė. Dėl to buvo labai gerbiama ir televizijoje, ir kine, ir teatre. Be to, ji apdovanota empatija – visada ieško jautriosios personažo asmenybės dalies, visus vaidmenis lydi gyvenimo prasmės paieškos“, – sakė V. Malaskis.

Aktorius, daug laiko Kaune, kine, televizijoje dirbęs kartu su J. Onaityte, duetus scenoje vadina pačiais maloniausiais. „Nors kartu nebedirbame jau seniai, nuo „Smėlio klavyrų“ laikų, prisiminus televizijos filmą „Raudonmedžio rojus“, A. Strindbergo „Kreditorius“ ar A. Camus „Kaligulą“, atrodo, kad profesionaliai vienas kitą papildėme. O į gyvenimą Jūratė žvelgia nepaviršutiniškai. Nuolat kelia egzistencinius klausimus, nešvaisto laiko nuobodiems, neprasmingiems plepalams“, – akcentavo aktorius.